877(47) Station Eleven “Vienuolikta stotis”

Estimated read time 2 min read

Station Eleven “Vienuolikta stotis”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Seniai norėjau paskaityti šią knygą, nes paprasčiausiai esu pasaulio pabaigos žanro gerbėja. Ir skaitau ką randu, apie ką išgirstu, sužinau. Beje, dar ir šios knygos viršelis man yra vienas gražiausių pastaruoju metu. Daug kartų romaną dėjau į virtualaus knygyno krepšelį, kol galiausiai radau bibliotekoje. Valio.

Na ir nenuvylė, parašytas iš gana keistų perspektyvų. Viskas prasideda tuo, kad kino aktorius vaidina teatro spektaklyje karalių Lyrą ir miršta nuo širdies smūgio. Jam dirbtinį kvėpavimą puola daryti salėje buvęs vaikinas, kurio akimis vėliau parodoma pasaulio pabaigos (visi masiškai ima mirti nuo naujos gripo formos) pradžia.

Kitas skyrius jau po dvidešimties metų. Po apleistą pasaulį, kuriame jau nėra normalios technikos bei elektros, klajoja teatras, kuris rodo Šekspyro spektaklius. Viena aktorė yra mergina, kuri vaikystėje buvo toje scenoje, aktoriaus mirimo metu, todėl apleistuose namuose renka paskalų žurnalus ir ieško žinučių apie jį. Taip pat turi kadaise aktoriaus dovanotus komiksus, kurie gana svarbūs pasakojant romane viekiančių žmonių, bet ne pasaulio pabaigos, istoriją.

Taip ir šokinėja veiksmas tarp senojo pasaulio (kelių metų iki gripo) ir naujojo. Tarp aktoriaus, jo draugų, žmonų, šių reakcijų katastrofos metu ir išgyvenimo kai nieko nebelieka.

Įdomi knyga, tik man pasirodė kažkiek per rami.

Oficialiai: Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir trapų pasaulio grožį.
Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį… Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė… Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Žymos sau: KPS: 420 Kb 2017 07 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

+ There are no comments

Add yours