Pagal
Autorius: Salomėja

857(27) Agnès Martin Lugand „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“

857(27) Agnès Martin Lugand „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“

Agnès Martin Lugand „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: jei atvirai tai ši knyga patraukė dėl dviejų priežasčių. Pavadinimo ir apimties. Pavadinimas nors ir banalus, bet na, nesakykit, patraukia kiekvieno knygų skaitytojo ir kavos mylėtojo akis. Na, o apimtis nedidelė, nepilni 200psl., kaip tik ko reikėjo vienam prisėdimui. Norėjau kažką paskaityti Velykų išvakarėse, bet nenorėjau nutepti į kitą dieną.

Istorija pasakoja apie merginą, kuri niekaip negali atsigauti po vyro ir dukters mirties. Aplinkinių įkyrus dėmesys jai nepadeda, todėl Diana beda pirštu į Airijos žemėlapį (ši šalis buvo jos vyro svajonių) ir apsigyvena tame atsitiktiniame kaimelyje. Čia, aišku, susiduria su labai nedraugišku kaimynu ir visi nujaučiame link kur sukasi istorija. :)

Viena mane glumina. Juk prancūzai, net ir mokėdami anglų kalbą, ja kalba nenoriai, knygoje nebuvo jokių užuominų (išskyrus nuomos punkto darbuotojo akcentą), kad štai paryžietei buvo sunku susikalbėti su airiais. Man net pavydu, kaip žmonės taip sklandžiai persikrausto ir tampa tarsi vietiniais. Bet suprantu, knyga ne apie tai, niekas knygose nerašo ir apie tai, kad kokiam žudikui prireikia į tualetą nueiti :).

O šiaip knyga miela. Romantikams.

Oficialiai: Kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, išsigelbėjimas slypi netikėčiausiose vietose.
Dianos gyvenimas, rodos, tobulas. Ji – mylima žmona, mama ir jaukios literatūrinės kavinės „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ pačiame Paryžiaus centre savininkė. Tačiau vyrui ir dukrelei žuvus autoavarijoje, idilė išsisklaido tartum migla. Įkalinta ilgesio ir persekiojama prisiminimų, moteris užsidaro savyje ir neprisileidžia net artimųjų.
Vis dėlto laikas nestovi vietoje. Praėjus metams nuo tragedijos Diana supranta, kad išsivadavimo reikia ieškoti dabar arba niekada, ir išsiruošia į Airiją, savo mylimo vyro svajonių šalį. Apsistojusi pačiame atokiausiame kaimelyje ant jūros kranto, ji susipažįsta su bene vieninteliu savo kaimynu Edvardu – sudėtingo charakterio, bet itin patraukliu vienišiumi fotografu. Iš pradžių negalėję vienas kito pakęsti, jie pasineria į siautulingą meilės romaną. Ar naujai užgimę jausmai gali išgydyti praeities žaizdas, kurios nė nespėjo užsitraukti?

Žymos sau: KPS: 192 Ke 2017 04 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

856(26) Steve Mosby „Žinau, kas tai padarė“

856(26) Steve Mosby „Žinau, kas tai padarė“

Steve Mosby „Žinau, kas tai padarė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadangi skaičiau šio autoriaus 50/50 žudiką, kuris visai patiko, tai natūralu, kad akį patraukė ir kita knyga. Pasirodo, kad ji apie tą patį policijos tyrėją ir primygtinai rekomenduočiau nemaišyti eiliškumo, nes „Žinau, kas tai padarė“ istorijoje atskleidžiama labai nemažai detalių iš pirmos knygos.

Vieną suprantu, man nelabai patinka žudikai psichai. Taip taip, žinau žinau, kiekvienas nužudantis žmogų, ar ji kankinantis toks ir yra. Bet vistiek, kai žmogžudystė įvyksta dėl keršto, dėl pinigų, dėl moterų, dėl alkoholio, dėl vaikystės traumos ir pan., man kažkaip įdomiau, nei tada, kai kažkam susisuka varžteliai galvoje ir jie paskęsta fantazijų pasaulyje.

Kas čia dar. Pagrindinis veikėjas (tyrėjas Markas) nors ir nepiešiamas neigiamai, bet man simpatijų nesukelia. Toks nuobodus bičas sukantis vieną ir tą pačią plokštelę savo akyse. Bet autorius potencialo turi. Ko gero skaityčiau ir kitas susijusias knygas.

OficialiaiČarli Mateson prieš dvejus metus žuvo per automobilio avariją. Tačiau dabar moteris, šiurpiai į ją panaši, tvirtina grįžusi iš mirties. Šio keisto įvykio tirti siunčiamas detektyvas Markas Nelsonas išgirsta baugų Čarli pasakojimą, ką jai teko patirti įsivaizduojamame pomirtiniame gyvenime.
Deividas Grouvsas kiekvienais metais per sūnaus gimtadienį gauna sveikinimo atviruką… Nors sūnų palaidojo prieš daug metų. Šis nusikaltimas sunaikino viską, kas vyrui brangu, bet vis dėlto nesugebėjo pakirsti jo tikėjimo įstatymu, net jei žudikas ir nebuvo sugautas. Šiemet atvirukas perduoda ypatingą žinią: Žinau, kas tai padarė.
Susiejęs abu nusikaltimus Markas Nelsonas yra priverstas įveikti karčią nuoskaudą dėl mylimų žmonių likimo, o klaidus tyrimas jį veda ten, kur teisingumas žiaurus, o bausmė sunki. Kad išsiaiškintų tiesą, pirmiausia jis turi pereiti pragarą…

Žymos sau: KPS: 352 Ke 2017 04 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

855(25) Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

855(25) Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: ši knyga iš pradžių mane patraukė savo viršeliu, o perskaičiusi nugarėlę ėmiau ir susigundžiau. Pagalvojau, kad bus gana įdomus lengvas skaitalas, atgaiva po visokių detektyvų ir neklydau.

Knygoje aprašytos trys istorijos apie tuos pačius žmones. Prasideda tuo pačiu įvykiu: šunelis pasimaišo po jos dviračio ratais. Pirmoji istorija: ji parkrenta, jis padeda jai atsikelti, jie įsimyli ir toliau vysto savo santykius. Antroji istorija: ji išvengia šunelio, jie prasilenkia ir toliau gyvena savo gyvenimus. Trečioji istorija: ji parkrenta, jis jai padeda, jie įsimyli, bet mergina sužino, kad yra nėščia nuo ankstesnio vaikino ir nutraukia santykius. Tokia yra pradžia. Ir tada kiekviename skyriuje papasakojamas vis kitas kiekvienos istorijos to paties laikotarpio trupinys. Kadangi aplinkiniai žmonės kartojasi, kaip ir įvykiai, gimtadieniai, mirtys, tai kartais po pertraukos būna sunku susigundyti kas yra kas.

Tai vat ir buvo labai įdomu paskaityti, kiek lemia ta viena akimirka. Ar jei lemta, tai vistiek kažkada susitiksi, o jei nelemta, tai bet kuriuo atveju kartu nebūsi? Ar lemta išsipildyti kūrybinėms ambicijoms, ar jos priklauso nuo kito žmogaus? Viskas tik autorės fantazija ir likimo interpretacijos, bet man patiko kaip ji suteikė tris skirtingus, bet tuo pačiu ir panašius gyvenimus. Istorija tęsiasi iki personažų senatvės. Nebuvo čia kažkokių baisių įvykių, karo fono, ar dar kažko, bet tikrai patiko ir įtraukė.

OficialiaiTris Evos ir Džimo gyvenimo istorijas galima skaityti kaip tris romanus. Pirmoji istorija – jie susitinka ir tampa pora, antroji – susitikę neištaria vienas kitam nė žodžio, gyvenimas juos suves tik vėliau, trečioji – jie susipažįsta, bet iš karto susiduria su sunkumais.
Visos trys istorijos persmelktos meilės, nors nė katram veikėjų netrūksta menininko ambicijų. Būna akimirkų, kai mūsų gyvenimas gali pasisukti visai kitaip, kai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai gali nulemti mūsų likimą, ir tik nuoširdžiausias ryšys ištveria visus likimo išbandymus.

Žymos sau: KPS: 416 Kp 2017 04 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

854(24) Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

854(24) Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: atsiverčiau šį rašymo langą ir galvoju, kad neturiu ką apie knygą pasakyti. Ji buvo įdomi, su smalsumu perskaičiau, bet tik tiek. Atsiminimai jau pradeda blėsti ir dar po kelių mėnesių aš nebegalėsiu atpasakoti turinio. Ne į naudą knygai.

Viskas būtų gal ir neblogai, istorija susukta smagiai, bet aš sakyčiau, kad labai neišdirbti veikėjai. Net ir pagrindinis. Apsišaukėlis rašytojas, kuris, kaip teigia knygos nugarėlė, nužudo savo žmoną, tikrąją rašytoją. Jis toks plokščias, paviršutiniškas, o juk visos užuominos į praeitį galėjo jį paversti tikrai stipriu ir patraukliu (arba atstumiančiu) niekšeliu. Šiek tiek paliesta žmona, kuri turėjo įdomią savybę, bet vėl gi taip greitai prabėgta, lyg čia neesmė. Sunku net suvokti jos vaidmenį visoje toje makalynėje su meiluže.

Jei nesate priekabūs ir reikia lengvo skaitaliuko su viena kita apgaule, tai tikrai rekomenduoju, bet tik tiek. Perskaitysite ir pamiršite.

OficialiaiHenris – sėkmės sulaukęs rašytojas. Elegantiškas, dosnus ir labai pavojingas. Bet jis – skrupulų neturintis avantiūristas, susikūręs itin patogų gyvenimą.

Fatališka jo meilužė pastoja. Dabar jis turėtų jau viską papasakoti žmonai. Bet ar išties reikia jai viską iškloti? Tiesa sunaikintų jo gyvenimą. Paprasčiau būtų pašalinti iš kelio meilužę. Bet kaip tik tada Henris padaro nebeatitaisomą klaidą.

Žymos sau: KPS: 280 Kp 2017 04 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

853(23) Steve Mosby „50/50 žudikas: ar mirtum dėl meilės?“

853(23) Steve Mosby „50/50 žudikas: ar mirtum dėl meilės?“

Steve Mosby “ 50/50 žudikas: ar mirtum dėl meilės?“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: taigi, štai pavasaris, o aš skaitau apie žudynes. Kita perskaityta knyga irgi ne kitokia. Pasisakysiu labai trumpai. Man patiko knyga tuo, kad nuo pat pradžių įtraukė, kad buvo greitai, daug visko vyko, o pabaigoje dar ir sunarpliota. Tačiau pati istorija, žudiko elgesys ir pan. dalykai nedarė įspūdžio. Kažko trūko iki pilno įsitraukimo.

Keistas pasirodė policininkas, kurio akimis iš esmės pasakojama istorija. Žinote, daugelyje knygų tie tyrėjai užsiraukę, paskendę savose problemose ir skausme. Kažkas tokio buvo bandyta primesti ir šiam jaunuoliu, bet kažkaip dirbtinokai. Neatrodė, kad jis labai pergyvena dėl dalykų, kuriuose bandė įpiršti autorius.

O šiaip, visumoje, tikrai gerą detektyvą jau sunku rasti, todėl vertinu, kad neprireikė nuobodžiauti.

Oficialiai: Jaunas policijos pareigūnas Markas Nelsonas paskiriamas į legendinio detektyvo Džono Merserio komandą. Tai puiki karjeros galimybė ir Markas ketina ja pasinaudoti, nes Merseris – ryškiausia nuovados legenda, bestselerio, parašyto remiantis ilgamete darbo policijoje patirtimi, autorius.

Pačią pirmą Marko darbo dieną savo namų vonioje randamas apdegusio vyro lavonas ir Merserio komanda imasi tyrimo, kuris su kiekviena nauja smulkmena tampa vis klampesnis ir šiurpesnis. Įkalčių braižas labai panašus į pavojingo nusikaltėlio, vadinamo 50/50 žudiku. Jo aukos – jaunos mylimųjų poros. Jas sučiupęs žudikas visą naktį kankina ir manipuliuoja jų jausmais, siekdamas sutrypti juos siejančią meilę. Tik vienas iš jų turi galimybę išgyventi iki aušros…

Netrukus policija randa jauną vyrą. Jis ištvėrė labai žiaurius kankinimus, tačiau jo atmintis juos tiesiog užblokuoja. Jaunuolis atsimena tik tiek, kad pabėgo iš miško, bet ten liko žudiko sučiupta jo mergina. Merserio komanda žino – jei nesuras aukos iki aušros, ji mirs.

Bet viskas visiškai ne taip, kaip atrodo…

Žymos sau: KPS: 384 Ke 2017 03 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: susiklostė tokia tradicija, kad perskaitau dvi knygas ir aprašau ankstesnę. Taigi, dar lieka viena skoloje. :).

Šį kartą apie L. Kepler naujieną. Jono Linos istorija tarp mano pažįstamų sulaukė nemažai kritikos. Girdėjau, kad ten kažkas blogai su knygos vertimu, sklandžia kalba, aprašymai nuobodūs, dar kažkas negerai. Tiesą sakant nieko tokio nepastebėjau, nes knygos man taip įtraukė, kad būčiau skaičiusi net jei knygoje kas ištrintų kas antrą sakinį :). Sužinojus, kad pasirodė nauja knyga, labai knietėjo ją griebti, o tuo pačiu buvo ir baisu, nes čia visai ne tos serijos istorija.

Dar baisiau, nes čia net ne detektyvas, o aprašymas kalba apie visokias klinikines mirtis. Meh. Tačiau ėmiau, perskaičiau, patiko. Tai fantastinė knyga, tokia, kurioje nusikeliama į kitą pasaulį. Šiuo atveju, durys į tą pasaulį ir yra klinikinė mirtis. Paprastai tariant, kai tau sustoja širdis, tu patenki į kažkokį keistą senovinį (su naujų laikų smulkmenomis) miestą, iš kurio arba gali grįžti į savo gyvenimą, arba keliauti į mirties karalystę. Toks didelis laukiamasis. Patekęs į tą vietą, gauni žetoną – vizą, kurią gali perleisti kažkam kitam ir jei bus nuspręsta, kad tu gali grįžti į savo gyvenimą, tai į tavo kūne prisikels tas kažkas kitas. Mieste klesti mafija, nes juk visi nori amžino gyvenimo :). Vat į tokį pasaulį net kelis kartus patenka pagrindinė veikėja, kuri ten prisidirba tiek, kad tenka žaisti gyvybės ir mirties žaidimą.

Iš esmės man patiko. Turiu kelis nusiskundimus, bet kam jie rūpi, jei knyga mane įtraukia.

OficialiaiPagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą…
Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą… Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

851(21) Dave Eggers „Ratas“

851(21) Dave Eggers „Ratas“

Dave Eggers „Ratas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiemet man labai sunku pasirinkti knygas ir aš vis metu vieną, metu kitą. Labai gaila, nes tos knygos geros ir kadaise labai norėtos perskaityti, o aš žinau, kad vieną kartą metusi, vargu ar dar sugrįšiu. Taigi, šiek tiek pasiblaškiusi, pagaliau, užkibau už „Rato“, kurį perskaičiau per kelis vakarus.

Atsakyti į klausimą ar man patiko, gana keblu. Iš vienos pusės patiko idėja ir problema, kurią autorius vystė. Iš kitos pusės, nelabai patiko pats knygos išdirbimas, pvz., dialogai tarp visų pašnekovų. Nesvarbu kas su kuo bendrauja, ar tai tėvai su dukra, ar mergina su drauge, ar atsitiktinai sutikti pašnekovai, viskas atrodė kažkaip dirbtina. Panašus jausmas apima, kai bandai skaityti savo mokyklinius rašinius su dialogais :).

Knygoje vaizduojame prie ko gali prieiti technologijų pasaulis, kaip jis užgrobia viską ir nepalieka jokio privatumo. Gyvenime svarbiausia tampa twitint, rodyt, filmuot ir komentuot. Ir visgi, aš pati esu interneto žmogus. Juk dabar rašau blogą, skaitau kitus, žiūriu tiesioginius ir nebūtinai filmukus, įdomiausias savo gyvenimo akimirkas keliu į internetą ir man tai patinka. Apskritai, technologijos mano gyvenime panaikino vienišumo jausmą.

Į knygą man buvo sunkoka įsijausti. Pagrindinės veikėjos nemėgau nuo pradžių iki galo, bet taip gana abejingai nemėgau. Tiesiog autorius neišdirbo charakterių. Bet visumoje ta knyga nebloga, skaitykit :)

OficialiaiMėja negali patikėti savo laime: ji gavo darbą geidžiamiausioje pasaulio interneto kompanijoje! “Ratas” – tobula darbovietė. Tiksliau, visas miestelis Kalifornijoje, kur daugiau nei 10 000 “ratuotųjų” kasdien dirba kompanijos labui. “Ratas” – tai Jungtinė operacinė sistema, sujungianti visus vartotojų duomenis: žmonių socialinių tinklų profilius, jų mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius, internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius – viską. Viskas vienu mygtuko paspaudimu: nepaprastai patogu, nepaprastai patrauklu. Ir nepaprastai skaidru: atrodo, kad gyvenimas vis gerėja, artinasi nauja pilietinio ir socialinio skaidrumo era. Juk taip malonu dalintis su kitais tuo, ką matai, jauti, patiri? Taip nuostabu kasdien gauti pranešimus ir šypsenėles, jaučiantis reikalingu. Taip nuostabu žinoti, kad gali kiekvieną akimirką matyti, ką veikia tavo artimieji. Taip nuostabu būti “Rato” bendruomenės dalimi – ten visi rūpinasi tavo gerove, darbuotojai po darbo gali klausytis miestelyje vykstančių koncertų, linksmintis vakarėliuose, sportuoti, galiausiai – negrįžti namo ir nakvoti puikiuose kompanijos bendrabučiuose. Modernumas, skaidrumas, bendruomeniškumas, darbas visuotinės gerovės labui Mėją be galo žavi. Ji iš visų jėgų stengiasi tapti šios pasakiškos bendruomenės dalimi. Mėjos pastangos sulaukia atpildo – jos karjera kyla svaiginančiu greičiu. Mėja tampa “Rato” veidu ir balsu, ją beveik visą parą mato ir girdi visas pasaulis… Tačiau ar tikrai viskas taip puiku? Ką “Rate” veikia keistuolis Kaldenas? Kodėl buvęs vaikinas ir Mėjos tėvai atmeta peršamą saugumą ir gerovę? Ir apskritai – ar tikrai visa, kas daroma dėl gėrio, iš tiesų yra gera? Ar mums reikia viską žinoti apie save ir kitus?

Žymos sau: KPS: 456 Kn 2017 03 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

 Olivier Truc „Paskutinis lapis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Turbūt pasižiūrėję į knygos viršelį, perskaitę nugarėlę, visai nenustebsite, kodėl aš tokią knygą skaičiau. Juk ji žada viską, ką mėgstu. Trileris šiaurėje. Tiesa, šiek tiek glumino, kad jį rašė prancūzas, kažkaip kirbėjo mintis, kad dabar jau „skandinaviškus trilerius“ pradės rašyti kas tik nori? Na, bet tas prancūzas daug metų gyveno Švedijoje ir domėjosi aktualijomis.

Knygos fonas – samių gyvenimas šiomis dienomis. Prisipažinsiu, kad apart to, kad Laplandijoje būna ilga naktis bei ilga diena, ir dar ten gyvena Kalėdų senelis, yra daug elnių, o to samiai labai gražūs, tai nieko ir nežinojau. Knygoje veiksmas vyksta Norvegijos Laplandijoje, tačiau šiek tiek apima ir Švedijos, o kalbomis ir Suomiją. Net tarnybos, pvz., elnių policija, ten yra bendros. Visa samių istorija kažkiek primena Amerikos indėnus. Kažkada skandinavai (patogumo dėlei taip vadinsiu visus norvegus, švedus, suomius) juos tiesiog užkariavo dėl naudingų iškasenų. Samiai skandinavijoje yra tautinė mažuma, turinti savo parlamentą, ir žinoma, o kaip gi kitaip, baisiai nepatinkanti skandinavams. Na patys žinot, kokios būna problemos su mažumomis, kurios kovoja už savo teisę, savo žemes ir etc. Toks knygos fonas.

Ir dar pavagiamas tos tautos būgnas bei nužudomas vietinis elnių augintojas. Bylos imasi tirti elnių policininkai (toks įdomus organas prižiūrintis piemenų ginčus ir kitus aktualius dalykus susijusius su elnių auginimu) . Vienas jau įamžėjęs samis ir jauna naujokė norvegė. Policininkas samis, žinoma turi savo vidinių demonų, nes yra kilęs iš elnininkystę metusios šeimos, o tai reiškia, kad iš aukščiausio luomo kritęs žemyn. Naujokė gi entuziastinga, kovojanti už savo vietą po saule. Tai yra, tiesiog vietą, nes saulės ten beveik nėra.

Pati byla man sukėlė abejonių. Pačioje pabaigoje vistiek nesupratau iš kur žudikai žinojo, kad jiems reikia tai ko reikia, bet knyga man labiausiai patiko dėl aplinkos, viso to fono. Tikrai nemažai sužinojau apie tą pasaulį. Neretai tenka kyštelėti nosį į tokias profesijas (gyvenimo būdą), kaip elnių augintojas. Ir šiaip, kažkaip įdomu, kaip persipina šiek tiek archajiškas pasaulis, pvz., žmonės mėgsta rengtis tautiniais rūbais, ir šiuolaikinis, kai pro šalį lekia fūros, o kažkur vidury sniego dykumos prisijungiama prie palydovinio interneto.

Gera knyga, bet ne kaip detektyvas.

Oficialiai: Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją… Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina? Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.

Žymos sau: KPS: 440 Kn 2017 03 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš vis atsilieku per vieną knygos aprašymą. Vakar baigiau „Paskutinį Lapį“, tai galvoju, kad būtina pasikomentuoti priešpaskutinę perskaitytą knygą :). O tai buvo „Trečiasis Balsas“. Detektyvas yra „Potvynio“ tęsinys. Tiksliau, kaip ir dažniausiai, istorijas galima skaityti atskirai, bet labai daug kalbama apie pagrindinių, nusikaltimus narpliojančių, žmonių praeitį, tad rekomenduoju paisyti eiliškumo.

Pagrindiniai veikėjai yra tokie: jauna mergina, policijos studentė, kuri truputį susipainiojusi savo kilmėje ir noruose; buvęs policininkas, benamis, draugystės ryšiais susijęs su merginos tėvais. Tada dar yra arabas-prancūzas imigrantas truputį visų draugas ir artipensijinio amžiaus policijos tyrėja. Vienintelė, kuri gali legaliai tirti nusikaltimus. Visi kiti, kaip suprantate, nelegalai arba mėgėjai. Knygos pradžioje keli nusikaltimai išbarsto veikėjus kas sau, bet galiausiai viskas persipina.

„Potvynis“ man, kaip žanro mėgėjai, visai patiko, bet nebuvo super wow, todėl ilgai tempiau, kol ėmiausi „Trečiojo balso“. Tačiau ši dalis mane įtraukė daug labiau ir tikiu, kad čia bus dar viena mėgiama serija. Yra prie ko prikibti, bet ai…Veikėjai gi nekalti, kad jie ne Haris Hūlė. Jei dar neskaitėte, tai rekomenduoju.

OficialiaiSamira negyva. Mirė praėjusią naktį. Dabar ji žvalgosi virš Marselio stogų. Prisimena, kaip jis ją pasmaugė, kaip sutrupino kaukolę pelenine, kaip nupjovė galvą ir užkasė jos kūną šešiose vietose. Ji viliasi, kad kas nors ją suras… kada nors.
Olivija stengiasi susitaikyti su šiurpia savo gimimo istorija. Persekiojama įkyrių sapnų, kaltės ir nerimo, ji nutaria pasikliauti vien tik savimi ir motinos atminimui susigrąžina Rivjeros pavardę.
Kai Olivijos draugė Sandra Salman randa koridoriuje kabantį tėvo kūną, policija nustato savižudybę, bet mergina kažką įtaria ir negali numoti ranka. Olivijai, kuri po kelionės į Meksiką nutarė atsisakyti policininkės karjeros, tenka padėti. Ar muitininko mirtis kaip nors susijusi su didžiule narkotikų siunta, kurią aptiko tarptautine narkotikų kontrabanda užsiimanti komanda? Byla vėl suveda ją su kriminalistu Tomu Stiltonu…

Žymos sau: KPS: 544 Ke 2017 02 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie šią knygą labai trumpai tik parašysiu. Aha, dar trumpiau nei visada. Aš ją pasirinkau, nes po Baricco nenorėjau skaityti nieko gero. Taip, būna ir tokių priežasčių.

Esu skaičiusi ne vieną erotinį romaną. Vieni būdavo geri, kiti blogi, apie vienus kalba visas pasaulis, kiti gal nesusilaukia sėkmės. Ši knyga prie tų prastų. Esate matę bent vieną pornuškę su siužetu? Tai va, čia kažkas tokio. Juk šitokio filmo net vidutiniu nevadiname. Šita istorija tokia tarsi nevykusi Zoro parodija. Po kauke besislepiantis pažįstamas, su kuriuo sukrenti į lovą, bet jo neatpažįsti, kažkokie blogiečiai su visai neaiškia istorija, kažkas vyksta, bet nesuprasi kas, aišku tik, kad tikslas yra sukrist į lovą.

Tai tiek.

Oficialiai: Amelijos Benbridž ir kilniojo grafo Vest vestuvės – laukiamiausia aukštuomenės metų šventė. Nors grafas yra senas ir patikimas jaunosios damos draugas, tačiau moters širdis priklauso paauglystės meilei arklidžių darbininkui Kolinui, gyvybę paaukojusiam Ameliją gelbstint nuo jos žiauraus tėvo pinklių. Iki lemtingo vakaro Lengstono šokių salėje mergina buvo įsitikinusi, kad tokios aistros, kokią jautė Kolinui, daugiau nepajus niekada. Tačiau klydo. Pokylio metu nuo jos akių negalintis atplėšti egzotiškas nepažįstamasis su kauke sužadina Amelijos smalsumą. Užteko vos vieno nepažįstamojo bučinio, kad jos kūne atgytų ilgus metus slopinti troškimai. Nubudusi aistra stipresnė už visus šeimos draudimus ir tykančius pavojus, todėl Amelija ryžtasi bet kokia kaina surasti paslaptingą vyrą su balta kauke.

Žymos sau: KPS: 272 Ke 2017 02 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook