Pagal
Autorius: Salomėja

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autorius, ko gero, geriausiai žinomas todėl, kad parašė Tarzaną, kurio, beje, nesu skaičiusi. Nes tiesiog nepatiko. Tačiau jei paklaustumėte, kokia knyga buvo viena iš mano mėgstamiausių paauglystėje, daug negalvojusi pasakyčiau, kad „Užmirštoji Sala“. Šio paties autoriaus. Knygoje pasakojama, kaip karo metu vyko visokie laivų užgrobimai ir pergrobimai ir netyčia povandeninis laivas pateko į salą, kuri visiškai izoliuota nuo išorės. Saloje labai įdomi evoliucijos sistema. Pietuose sutiksit žmones beždžiones, o šiaurėje jau tokius visai sapiens. Tai žmogeliai iš civilizuoto pasaulio turėjo šiek tiek nuotykių. Tą knygą aš skaičiau šimtus kartų. Ir neperdedu. Dabar mielai vėl paskaityčiau ir kai pamačiau, kad dar viena autoriaus knyga, žinoma, susidomėjau.

Iš aprašymo suprantu, kad fantastikos pasaulyje Marso serija yra gerai žinoma ir padariusi kitiems autoriams įtakos. Net ir ekranizuota pora kartų. Tačiau, man tai naujiena, todėl net nežinojau ko tikėtis. Gavau smagų skaitaliuką. Burroughs yra vienas tų autorių, kurie savo skyriaus pavadinimuose „spoilina“ kas vyks toliau. Man toks rašymo būdas labai priimtinas (cha, esu ta, kuri labai dažnai net neįpusėjusi knygos perskaito pabaigą!).

O šiaip man skaitant šią knygą, visą laiką ėmė jausmas, lyg žiūrėčiau kokį septymketvirtų metų fantastikos filmą. Blankios spalvos, keista muzika tarsi iš kibiro, visokios plastilininės lėlės :D. Na, tiesiog… Vaizduotė! Siužetas toks primityviai paprastas. Žemietis Džonas Karteris netikėtai pateko į Marsą, ten susidūrė su vietiniais, įsimylėjo princesę, kurią pagrobė pirmieji sutikti vietiniai, tada ja laisvino ir ten taip toliau. Neesmė siužete, esmė atmosferoje, o kokius jausmus man ji kelia, jau parašiau.

Tęsinius skaityčiau, bet dabar norėčiau labai „Užmirštąją Salą“ paskaityt :D.

Oficialiai: Pabėgęs nuo užpuolikų Džonas atranda paslaptingą olą, staiga krinta suparalyžiuotas ir pasijutęs naujame kūne atsiduria karingų tarkų gentyje. Kad išlaisvintų žaviąją Helio princesę Dėją Toris, jam tenka įsivelti į ginkluotus konfliktus tarp besivaidijančių Marso klanų. Žemėje vykęs karas yra tik mažas mūšis palyginti su tuo, kas Džono laukia Marse. Raudonosios planetos ir jos gyventojų likimas – jo rankose...

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirma knyga mane sužavėjo. Ne taip, kad gyventi negalėčiau, bet labai norėjau pratęsti skaitymą, todėl labai apsidžiaugiau bibliotekoje radusi tęsinius. Visai neapsidžiaugiau pabandžiusi juos parsinešti namo. Tiesą sakant pirmojo (su perleistu viršeliu) dalis buvo gerokai lengvesnė. Ir kam reikia iš knygų daryti akmenis? Beje, jau aną kartą minėjau, kad viduje rasime nuotraukų, kurios, kaip autorius teigia yra autentiškos, pirktos visokiuose aukcionuose ir sendaikčių turguose. Ir prie jų pritempti kai kurie veikėjai bei scenos. Na, turėtų sukurti šiek tiek autentiškumo, bet man pasirodė tik bereikalingas knygos užbranginimas. Kita vertus, sąžiningumo dėlei, juk mano amžius jau nėra tikslinė auditorija, tad gal vaikams ir įdomu.

Na, o kalbant apie turinį, tai tiesa, tiesa, žmonės mane įspėjo, bet antroji dalis pasirodė nuobodi. Ėjo sau visi ypatingi vaikai gelbėti mokytojos ir tiek. Buvo ten nuotykių, buvo susitikimų, bet niekas per daug neintrigavo ir trūko varikliuko, kuris skatintų skaityti dar skyrelį ir dar.

Na, o trečia dalis jau smarkiai pasitaisė. Atsirado ir šiek tiek netikėtumo, intrigos, dar vienas, įdomus ypatingųjų padugnių pasaulis. Geriečiai virto blogiečiais, o blogiečiai geriečiais ir vėl iš naujo. Skaičiau iki vėlios nakties, kol baigiau. Tai reziumuodama galiu pasakyti, kad bendrai visa istorija tikrai įdomi ir rekomenduoju visiems Hario Poterio, „Tunelių“ ir panašių knygų gerbėjams. Tačiau visgi ištęstoka, vietomis pritempta, trūko stipresnio pagrindinio veikėjo charakterio atskleidimo ir efektyvesnės  pabaigos. Tačiau, nesigailiu skaičiusi.

OficialiaiNepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.
Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė… Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Riggsas prasimanė sendaikčių turguose bei archyvuose. Keistos ir šiurpios nuotraukos puikiai iliustruoja charakterius ir veiksmo vietą, paryškindamos kraupią pasakojimo atmosferą.

Džeikobo laukia nelengva užduotis. Norėdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, uždarytus stipriai saugomoje tvirtovėje, jis turės keliauti į patį vargingiausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai – Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus.

Žymos sau: KPS: 400+480 Kb 2017 08 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėnuo baigiasi, o aš tesu perskaičiusi tik vieną knygą. Ir ta pati knyga gal net vadintis negali, vos keli puslapėliai. Bet buvo patogu skaityti palapinėje. Truko vieną įkvėpimą.

Štai toks ir apibūdinimas – vienas įkvėpimas. Lyriškas, svajingas, keistas, kaip ir visos Baricco knygos. Idėja paprasta: „Titaniko“ brolyje, kuriuo praeito amžiaus pirmoje pusėje didelė dalis europiečių traukė į Ameriką, rastas berniukas, kuris visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas – taip jis vadinosi – paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė. Va tiek tos istorijos. Bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja.

OficialiaiXX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa – Amerika. Keleiviai – nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 08 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prisipažįstu, kad šios knygos vis dar nebuvau skaičiusi. Kadaise mačiau (ne vieną kartą) filmą, patiko man jis labai, bet nepamenu, koks tuo metu man įtaką daręs žmogus, sakė, kad knyga palyginus yra labai nuobodi. O dar ir nors mėgstu fantastiką, mėgstu plonus viršelius, mėgstu cheap leidimus, bet na žiauriai nemėgau „Eridano“ leidimo knygų. Tad progai pasitaikius skaičiau perleistą, kurią labai įdomiai pagamino „Kitos Knygos“. O ji įdomi tuo, kad pavadinimas šviečia tamsoje. Kaip ir vienas svarbiausių autostopo vadovo žodžių – nepanikuok! Ir visgi, mano utopinėse svajonėse visos knygos turėtų būti plonais viršeliais. Ypač fantastinėse… Gal kada nors sulauksime to?

Na, o knygą perskaičiau labai greitai. Iš tiesų tai per kelias valandas. Viena valandėlė vakare prieš miegą, o kita miesto parkutyje. Kikenau, nes tai yra absurdiška ir linksma knyga. Nes trenkti veikėjai ir jų dialogai man priminė mėgstamas Voneguto knygas ir nemėgstamą Alisą Stebuklų Šalyje. Vonegutą kiek labiau. Ir man itin patinka istorijos, kuriose pasikėlusiems žmonėms (mes visatos valdovai, mes protingiausia rūšis!!!!) būna šerta per veiduką šlapiu skuduru.

Džiaugiuosi ištaisiusi savo išsilavinimo spragą, nes kai kurias knygas privaloma būti perskaičius, vien todėl, kad šios dažnai cituojamos kitur, o tu jei nežinai, tai jautiesi iškritęs iš medžio. Tai va, skaitykit. Geros nuotaikos bus!

Oficialiai: Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo… tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Ši ketveriukė, lydima maniakinės depresijos apimto roboto Marvino, leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių.

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 07 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga tiek man maišėsi visur po akimis, kad teko tiesiog imti ir perskaityti. Labiausiai ji man priminė ciklą „Tuneliai“. Jei skaitėte, patiko, tai ir ši turėtų įtikti.

Istorija apie paauglį, kuris vienoje Velso saloje nori aplankyti vaikų namus, kuriuose karo metu slėpėsi jo senelis. Čia prasideda visokie stebuklai, laiko kilpos, sutinkami ypatingomis galiomis apdovanoti žmonės ir t.t. Kaip ir priklauso, kad istorija būtų įdomi, būtinai turi veikti gėris ir blogis. O blogis čia yra padarai, kurie nori išnaikinti ypatinguosius. Na ir dar išmokti valdyti laiką ir tapti nemirtingais. Smulkmena. Tačiau faktas, kad ramus negali būti niekas :D.

Tai vat, kaip ir visos pirmos dalys, ši įveda mus į naują, autoriaus sukurtą pasaulį ir nujaučiu, kad tikrosios įdomybės bus vėliau. Knygos cinkelis – autentiškos nuotraukos, kurias rašytojas supirko sendaikčių turguose ir iki jų pritepė savo veikėjus. Nepasakyčiau, kad man tos iliustracijos labai reikalingos. O ir aš skaičiau knygą perleistą su filmo viršeliu (nekenčiu, kai taip daroma), bet atradau, kad ji žymei lengvesnė už senesnį leidimą. Anas gi išspausdintas ant žurnalinio storo popieriaus. Sunku ir nepatogu. Ir kam gadint knygas…

Skaitau jau antrą dalį, tad tai rodiklis, kad knyga patiko, nors pirmoje knygoje nieko labai įdomaus apart pažinčių nevyko.

OficialiaiŠešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos – tik klastotės.
Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.
Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.
Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Žymos sau: KPS: 408 Kb 2017 07 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

879(49) Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

879(49) Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mano nuolatiniai skaitytojai, jau seniai turėjo pastebėti, kad mano skonis knygoms yra absoliučiai eklektiškas. Nuo Bridžitos Džouns nuotykių iki Murakamio veikėjų. Nuo Markesio realybės iki young adult trilogijų. Nuo Cronino lyg ir zombių iki Jojo Moyes romantikos ir dar net nepaminėjau visų detektyvų, šeiminių knygų, Holokausto temos ir t.t. Ir gana daug perskaičius aš matau, kad pasaulyje nėra labai jau daug skirtingų siužetų. 10-20. Dar jų variacijos ir tiek. Meilės romanuose arba išskiria nesusipratimas, arba viskas prasideda kerštu, o baigiasi lova, detektyvuose irgi žinai, kurioje vietoje autorius padarys klaidinantį manevrą… Minties eigą pagavote.

Tai va, „Juodųjų triušių dvaras“ irgi yra iš tų, kurias jau šimtą kartų skaičiau tik kiek prastesnė. Pasakojama dabartis, kai pora ieško vietos vestuvėms ir nuotaką apsėda dvaras, tas kur triušių. Ir dvaro praeitis. Visada visada visada tokiose knygose praeitis ir dabartis susilieja.

Pati istorija lyg ir būtų nieko, bet mane žiauriai erzino dabarties mergina. Nu jau tokia triedalė… Nenoriu spoilinti, todėl sukursiu panašaus emocinio lygio situaciją. Įsivaizduokite, kad esate koks nors Paulius ir vartydamas šeimos albumą sužinote, kad turėjote bobutę, kuri čiut sugriešijo su kaimynu, o laikai nebuvo labai geri, todėl savo pavainikį padovanojo klajojančiam cirkui. Baisu. Bet dar baisiau yra, kad Paulius dėl to suisterikuoja, nuo visų pabėga, nori skirtis su savo žmona, nes jo genai sugadinti ir žmona sužinojusi šeimos istoriją niekada nebenorės su juo gyventi. Na taip taip, aš čia pritempiau situaciją, bet Pauliaus kvailumas lygiai toks būtų, kaip ir knygos veikėjos. O tokie psichuojantys man nepatinka. O ir šiaip knyga silpnoka tarp tokio pobūdžio konkurentų.

OficialiaiJuodųjų Triušių dvaras – taip Penkro dvarą vadina visi čionykščiai Kornvalio gyventojai. Šis, įspūdingas, gebenėmis, keistenybėmis ir paslaptimis apipintas dvaras traukte traukia kiekvieno prašalaičio žvilgsnį. Būtent čia savo vestuves švęsti norėtų Lorna Danevėj, vis dar prisimenanti šį dvarą iš vaikystės atostogų romantiškajame Kornvalyje. Nors dabar jame šeimininkauja atšiauri sena keistuolė, tačiau dvaras mena ir ankstesnius šeimininkus – gražią Eltonų šeimą. Ponia ir ponas Eltonai bei keturi jų vaikai kasmet Juodųjų Triušių dvare leisdavo idiliškas ir neskubrias atostogas, kol vieną vasarą paslaptinga tragedija visiems laikams pakeitė ne tik dvaro, bet ir visos šeimos likimą. 
Vaikštinėdama dvaro keliukais Lorna net nenutuokia, kad būtent jai bus lemta atverti senas paslaptis saugančias duris ir išsiaiškinti ne tik Eltonų šeimai lemtingos nakties įvykius, bet ir tikrąją savo pačios istoriją…

Žymos sau: KPS: 376 Kę 2017 07 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

878(48) Lauren Oliver „Panika“

878(48) Lauren Oliver „Panika“

Lauren Oliver „Panika“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais knygų pasirinkimas tiesiog turi istoriją. Buvau su vyru garaže ir kol jis buvo rankas sukišęs į motociklą, aš skaitinėjau interentą. Kai jau viskas nusibodo prisiminiau Milžinas.lt ir sugalvojau paskaityti ką nors tokio paprasto. Ilgai ieškojau, nes nors ir reklamuojasi daug siūlantys, bet atmetus svajonių knygas, tai ką skaičiau, negrožinę literatūrą ir tai kas nepatraukia dėmesio, tai visai mažai lieka. Bakstelėjau pirštu į „Paniką“, visgi paauglių knygas mielai skaitau. O dar mačiau ją lygina su „Bado žaidynėmis“.

Tik va nesupratau kodėl. Na taip, „Panika“ irgi yra žaidimas, tik ten galima netyčia mirti, nes užduotys ekstremalios. Bet tik tiek.

Neturėjo knyga kažkokios intrigos, tik daug pasiseilėjimų dėl meilės. Tad sakyčiau tai buvo viena prastesnių iš young adult kategorijos.

OficialiaiHeter niekada nelaikė savęs bebaime ir niekada netroško išsiskirti iš kitų. Todėl niekada neketino dalyvauti „Panikoje“ – žaidime, kuriame mokyklą baigę mokiniai rizikuoja gyvybe mirtinai pavojingose rungtyse, bandydami laimėti įspūdingą pinigų sumą. Tačiau kai atsiranda kai kas, dėl ko verta kovoti, Heter supranta turinti kur kas daugiau drąsos, negu manė.
Dodžo niekada nebaugino „Panika“. Jis tiki: ilgai kurtas slaptas planas ir viena didelė paslaptis tikrai padės jam laimėti. Tačiau jis dar nežino, kad slaptų planų ir paslapčių turi ne jis vienas…
Ir Heter, ir Dodžas tikisi laimėti. Bet nugalėtojas gali būti tik vienas.
Kas laimės – drąsiausias, ištvermingiausias ar gudriausias?
Ir kas, jei tarp dalyvių užsimegs draugystė arba meilė?

Žymos sau: KPS: 304 Kę 2017 07 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

877(47) Station Eleven „Vienuolikta stotis“

877(47) Station Eleven „Vienuolikta stotis“

Station Eleven „Vienuolikta stotis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Seniai norėjau paskaityti šią knygą, nes paprasčiausiai esu pasaulio pabaigos žanro gerbėja. Ir skaitau ką randu, apie ką išgirstu, sužinau. Beje, dar ir šios knygos viršelis man yra vienas gražiausių pastaruoju metu. Daug kartų romaną dėjau į virtualaus knygyno krepšelį, kol galiausiai radau bibliotekoje. Valio.

Na ir nenuvylė, parašytas iš gana keistų perspektyvų. Viskas prasideda tuo, kad kino aktorius vaidina teatro spektaklyje karalių Lyrą ir miršta nuo širdies smūgio. Jam dirbtinį kvėpavimą puola daryti salėje buvęs vaikinas, kurio akimis vėliau parodoma pasaulio pabaigos (visi masiškai ima mirti nuo naujos gripo formos) pradžia.

Kitas skyrius jau po dvidešimties metų. Po apleistą pasaulį, kuriame jau nėra normalios technikos bei elektros, klajoja teatras, kuris rodo Šekspyro spektaklius. Viena aktorė yra mergina, kuri vaikystėje buvo toje scenoje, aktoriaus mirimo metu, todėl apleistuose namuose renka paskalų žurnalus ir ieško žinučių apie jį. Taip pat turi kadaise aktoriaus dovanotus komiksus, kurie gana svarbūs pasakojant romane viekiančių žmonių, bet ne pasaulio pabaigos, istoriją.

Taip ir šokinėja veiksmas tarp senojo pasaulio (kelių metų iki gripo) ir naujojo. Tarp aktoriaus, jo draugų, žmonų, šių reakcijų katastrofos metu ir išgyvenimo kai nieko nebelieka.

Įdomi knyga, tik man pasirodė kažkiek per rami.

Oficialiai: Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir trapų pasaulio grožį.
Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį… Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė… Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Žymos sau: KPS: 420 Kb 2017 07 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

876(46) Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

876(46) Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šie laikai yra gėris. Užpraeitą savaitę išvažiavome į Anykščius. Įsidėjau skaityklę, bet kempinge vyras pasiskundė, kad pamiršo savąją. Paskolinau. Pati išsitraukiau telefoną, įsijungiau „Milžiną“ ir per vakarą perskaičiau „kažką tokio paprasto ir greito“.

Knyga man patiko nes gana linksma, paprasta ir tinkanti šaltam vasaros vakarui palapinėje.

Knyga man nepatiko nes, veikėja pasirodė kažkokia žliumba. Nežinau, kaip 10 metų galima inkšti dėl paauglystėje nepavykusių santykių. Dar nepatiko dėl to, kad buvo labai nerealistiška. Šiaip visokie detektyvai, psichologiniai trileriai ir panašūs skaitalai įtraukia tuo, kad nesunku įsijausti į kuriamą aplinką. Psichai, arba kerštaujantys bičai, arba atsitiktinės nelaimės, visko gi būna. Čia gi intriga ir kulminacija man pasirodė visai negyvenimiškos ir net juokingos kažkiek. Isterikų susirinkimas. Tiek.

Oficialiai: Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.
Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.
Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Žymos sau: KPS: 320 Kę 2017 07 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

875(45) Harlan Coben „Nepažįstamasis“

875(45) Harlan Coben „Nepažįstamasis“

Harlan Coben „Nepažįstamasis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Daugelis žino, kad aš mėgstu trilerius ir detektyvus. Kai paprašydavau rekomendacijų, tai pastoviai tarp jų šmėžuodavo Coben pavardė. Nieko nebuvau skaičiusi, bet vis girdėjau ir girdėjau liaupses, kol vieną dieną čiupau pirmą pasitaikiusią jo knygą ir perskaičiau.

Na, ir negaliu sakyti, kad dabar pulsiu skaityti visas. Gal. Kai nežinosiu ką pasirinkti, ištiks visiškas neskaitadieniškas štilis ir panašiai. Tačiau negaliu sakyti, kad jis mane sužavėjo.

Daug kartų sakiau, dar vieną kartą pasikartosiu, mane šiurpina JAV maži miesteliai, kuriuos pažįstu tik iš knygų ir filmų. Na tie, amerikietiškosios svajonės, su bendruomene, nuosavais nameliais, dažniausiai baltais ir t.t. Tiesiog šiurpu yra viskas ką skaitau apie juos. Tie kaimynų santykiai. Brrrr. O knygos veiksmas vyksta kaip tik tokioje vietoje.

Pirmuose puslapiuose prie Adamo prieina nepažįstamasis ir pasako, kad jo žmona kadaise imitavo nėštumą. Nuo tos žinios viskas pradeda vyniotis. Istorija kaip ir nieko, bet manęs neįtikino nei nepažįstamojo veiksmai, nei pamišęs eks policininkas, kuris elgėsi kaip kokiose Tarantino filmų pigesnėse parodijose, nei finalinė intriga…

Skaičiau, susidomėjau, įsitraukiau, net negalėjau atsitraukti, bet toks jausmas visada buvo, kad kažko labai smarkiai trūksta. Smalsumas sužadintas, bet išaiškėjus paslapčiai lieka nusivylimo kartėlis.

OficialiaiNepažįstamasis gali pasirodyti lyg iš niekur, galbūt išdygti bare, stovėjimo aikštelėje ar mažoje krautuvėlėje. Jo tapatybė nežinoma. Jo motyvai — neaiškūs, o informacija — nepaneigiama. Jis sušnabžda keletą žodžių į ausį ir pradingsta, palikęs tave rankioti akimirksniu sudužusio pasaulio šukes.
O Adamas Praisas turi ką prarasti — laiminga santuoka su gražia moterimi, du nuostabūs sūnūs bei visi kiti amerikietiškos svajonės atributai: didelis namas, geras darbas, regis, tobulas gyvenimas.
Ir tada prie jo prieina nepažįstamasis. Sužinojęs gniuždančią savo žmonos Korinos paslaptį, užsipuola ją, ir tobulo gyvenimo miražas išsisklaido, tarsi jo išvis nebūtų buvę. Netrukus Adamas supranta įsivėlęs į kažką daug pavojingesnio nei Korinos apgaulė ir suvokia, kad jei žengs nors vieną neteisingą žingsnį, sąmokslas, kurį jis atsitiktinai aptiko, ne tik sudrebins gyvenimus — jis sunaikins juos.

Žymos sau: KPS: 320 Kę 2017 07 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook