Pagal
Autorius: Salomėja

930(29) Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

930(29) Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Esu didelė postapokalipsės  žanro gerbėja, tad savaime suprantama, kad žinojau apie šią knygą. Tiesiog manęs ji netraukė ir tiek. O ir po ranka nepasitaikė. Autorė šiuo metu, manau, geriau žinoma dėl „Tarnaitės pasakojimo“, kurį jau senokai esu skaičiusi. Tą kartą pagalvojau, kad įtaigi rašytoja ir jei po ranka pasitaikys „Oriksė ir Griežlys“ – skaitysiu. Na ir va, pasitaikė.

Postapokalipsės žanro knygos būna labai įvairios. Meilė ir nuotykiai, kaip antai pas Susan Ee „Angelų įsiveržime“, žmonių tarpusavio santykiai, kaip Jana Vagner „Vongo ežere“, mistika ir nuotukiai, kaip Cronin „Perėjoje“ ar S. Kingo „Dvikovoje“. Arba daigau filosofijos ir pamąstymų, kaip „Oriksėje ir Griežlyje“.

Iš tiesų knygoje mažai veiksmo. Yra pasaulio pabaiga ir vienas išlikęs Sniego žmogus. Na ne visai vienas, dar yra grupelė mutantų, naujųjų žmonių. Sniego žmogus sėdi medyje, stebi mutantų gyvenimą, kuriam pats daro šiokią tokią įtaką ir prisimena savo jaunystę ir pasaulio kelią iki susinaikinimo. Čia irgi nebus kažkokios įtakos, tiesiog panagrinėtos mūsų pasaulyje aktualios problemos: vartotojiškumas, grožio kultas, maisto stygius, modifikuoti gyvūnai ir ligos, teroro aktai, nusikalstamumas, atskirtis. Na, viską žinot :D. Būtų galima sakyti, kad knyga priverčianti susimąstyti, bet mane tą rimtai padaryti yra privertęs tik vienas autorius :D.

Beje, visa smagus vertimas, nes tokius žodžius kaip kiauloidas, tai jau tikrai reikėjo sugalvoti :D. Netyčia sužinojau, kad čia yra visa trilogija. Ar kas nors skaitėte kitas dalis? Patiko?

OficialiaiPaklaikusi planeta prie katastrofos slenksčio: teroro aktai, epidemijos, genų inžinerijos eksperimentai, kol vieną dieną savaip išprotėjęs mokslininkas paverčia vartotojiško absurdo pasaulį negyvenama dykuma.

„Oriksė ir Griežlys“ nukelia skaitytoją į ne tokią jau tolimą ateitį, kuri laukia žmonijos, visas vertybes paaukojusios dėl vartotojiškos gerovės. Pagrindinis veikėjas Džimis, išlikęs po globalinės katastrofos su būreliu mutantų ir pasivadinęs Sniego žmogumi, stengiasi suvokti, kas atsitiko, kodėl staiga sugriuvo pasaulis. Kurdama jai įprastą dviplanį pasakojimą, autorė sugrąžina jį į praeitį: Sniego žmogus mintimis grįžta atgal į jaunystę, dar sykį išgyvena savo keistą ir tragišką meilę pornožvaigždei Oriksei, kurią, beje, savaip myli ir globoja jo vienintelis draugas ir blogio genijus Griežlys. Meilės drama pavirsta viso pasaulio katastrofa.

Apie autorę:

Žymos sau: KPS: 375  Kb 2017 02 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

929(28) B. A. Paris „Anapus uždarų durų“

929(28) B. A. Paris „Anapus uždarų durų“

B. A. Paris „Anapus uždarų durų“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą perskaičiau žaibiškai, nes įtraukianti taip, kad nesinori miegoti. Vien todėl lengvai skiriu 3 balus.

Pasakojimas apie vieną porą, kuri iš pažiūros gyvena tobulą gyvenimą ir vienas kitą myli. Bent taip viskas atrodo aplinkiniams. Tačiau mes nuo pat pradžių žinome, kad tai tik vaidyba. Iš tiesų vyras apgaule įviliojo Greisę į santuoką ir šią tiesiogine to žodžio prasme kalina. Na, o laimingą gyvenimą ji vaidina tik todėl, kad Džekas turi labai stiprius ginklus šantažui ir moteris prarastų tai kas jai brangiausia bei pasmerktų savo artimuosius.

Iš vienos pusės, pasakojimas įtaigus, jaučiasi desperacija, kuriamas įtampos kupinas paveikslas. Norisi liūdėti kartu su moterimi ir staugti iš nevilties, nors ši viduje niekada nepasiduoda. Iš kitos pusės knygos pabaiga yra įrodymas, kad viskas įmanoma, net manipuliuoti savo kalintoju ir pakreipti situacija savo naudai.

Sunku vertinti, kaip elgtumeisi, kai nesi tokioje situacijoje, man visada atrodė, kad Greisė ne visas galimybes išnaudojo, o vyro paveikslas kiek per daug dirbtinis.

OficialiaiDžekas – išvaizdus, talentingas advokatas, mylintis sutuoktinis. Greisė – žavinga, ideali namų šeimininkė. Belaisvė.
Visi pažįsta tokių porų kaip Džekas ir Greisė. Jis – patrauklus ir turtingas, ji – žavi ir elegantiška. Juos pamėgstate tarsi nejučia, net visai to nenorėdami. Mielai artimiau susipažintumėte su Greise.
Bet tai nelengva. Mat, kaip netrukus įsitikinsite, jie visada būna kartu. Kai kas gal pavadintų tai tikra meile. Bet kiti galbūt imtųsi svarstyti, kodėl Greisė niekad neatsiliepia telefonu. Kodėl negali susitikti su draugėmis kavos, nelydima Džeko. Ir kodėl ant vieno miegamojo lango įtaisytos grotos. Kartais tobula santuoka yra tobulas melas.

Žymos sau: KPS: 360  Ke 2017 02 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

928(27) Thomas Harris „Hanibalas“

928(27) Thomas Harris „Hanibalas“

Thomas Harris „Hanibalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Negalėjau apsispręsti ar duotu 2 balus ar visgi 1. Labai labai keista knyga. Šiaip, nebūtų parašytas autoriaus vardas viršelyje, tai galvočiau, kad kažkas kitas sumanė tęsinį.

„Hanibale“ ir vėl sutiksime tuos pačius veikėjus, kuriuos matėme ir antroje knygoje. FTB agentė jau subrendusi, bet karjeros daryti nesiseka, nes pagalius į ratus kaišo antroje knygoje sutikti žmonės. Hanibalas jau 7 metai (atrodo) kaip pabėgęs, gyvena Europoje ir elgiasi gana tyliai.

Pagrindinis skirtumas tarp šios ir ankstesnių dviejų dalių, kad tai nebėra tipinis detektyvas. Anose knygose siautėjo žudikai, reikėjo juos pagauti, o Hanibalas buvo tik tyrimo dalis. Šioje istorijoje jau nebėra kito nusikaltimo. Viskas sukasi tik aplink Lekterį. Pirmoji jo auka, kuri išliko gyva, paskyręs premiją už daktaro sugavimą. Jis papirkinėja politikus, išnaudoja agentus ir visaip kitaip siekia tikslų. Be viso šito, dar yra ir neblogesnis psichas už patį Lekterį. Tad visoje knygoje ir vaikysis.

Kas man nepatiko? Kažkokie keisti autoriaus lyriniai intarpai. Kaip antai kažkokie pokalbiai su nematomu stebėtoju „o dabar pasekime daktarą, jis mūsų nemato, kaip nemato ir už kampo stovintis policininkas, eikime iš paskos ir pažiūrėkime, ką jis darys“… Nesąmonė kažkokia. Taip pat buvo šiek tiek rašoma apie italų policininką, garsios šeimos palikuonį. Tai jis apipintas visokiais vidiniais demonais apie savo šeimos praeitį. Viskas atrodė gerokai pritempta ir nereikalinga ir itin skyrėsi nuo pirmų dalių. Pabaiga irgi visiškai ne mano skonio. Sakytum išprotėjo visi :). Tai taip galvoju, kad nuo ketvirtosios kol kas ir susilaikysiu.

OficialiaiŽinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas, titulas gautas dešimtame amžiuje, o motina – kilminga italė, iš Viskončių šeimos. Vokiečiams traukiantis iš Rusijos, nacių tankai apšaudė jų dvarą prie Vilniaus, nužudė abu tėvus ir daugelį tarnų. Po to vaikai dingo. Jų buvo du – Hanibalas ir jo sesuo. Nežinome, kas atsitiko seseriai. Tačiau Hanibalas liko našlaitis kaip ir Klarisė Starling. Garsusis Thomo Harrio bestseleris “Hanibalas“ tęsia istoriją, papasakotą romane „Avinėlių tylėjimas“. Galingas, hipnotizuojantis pasakotojas vedžioja mus, regis, po patį pragarą, meistriškai perkurdamas įprastinį pasaulį, atverdamas sudėtingus žmogėdros pasąmonės klodus. Jo sukurtas Hanibalas Lekteris švyti įgimta elegancija, yra subtilaus rafinuoto skonio, retos savitvardos, apdovanotas nepaprastai skvarbiu mokslininko protu. Tačiau nei gurmaniška meno trauka, nei kalėjimo vienatvė ar beprotnamio siaubas, nei tyra meilė moteriai negali užgožti vienintelės idėjos fix – išlaukti, kol sudužęs puodelis kada nors įgaus pirmykštę formą, ir atgis jo sesuo Miša, kurią per karą suvalgė dezertyrai.

Žymos sau: KPS: 360  Ke 2017 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

 

927(26) Thomas Harris „Ėriukų tylėjimas“

927(26) Thomas Harris „Ėriukų tylėjimas“

Thomas Harris „Ėriukų tylėjimas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Labai keista skaityti tokią seną knygą ir nežinoti jos siužeto. Kaip jau sakiau ankstesniame įraše, Lekteris manęs visiškai nedomino. Beje, mano leidimas buvo 1994 metų, vadinosi „Ėriukų tylėjimas“ ir tilpo į 144 puslapius. „Avinėlių tylėjimas“ gi apima 352. Kaip tai paaiškinti? Nežinau, gal žodis „Avinėlis“ gerokai daugiau vietos užima. Čia dar vienas pamąstymas tiems, kurie stebisi, kad perskaitau sąlyginai daug knygų. Ar tikrai tas daug yra daug, o gal jos tik išpūstos ir šiaip būtų plonesnės už žurnalą?

Buvo keista suprasti, kad antroje dalyje nebesutiksime praktiškai pagrindinio veikėjo. Čia jį keičia FTB studentė, veiksmas vyksta po kelių metų ir apie aną agentą tik užsimenama vos keliais sakiniais.

Detektyvas patiko. Šiame siautėja žudikas, kuris nulupa odą stambioms merginoms. Ir vėl tyrėjas, šiuo atveju studentė, siunčiamas paplepėti su Hanibalu, kuris šį kartą ne tik nuspėja svarbius žudiko bruožus, bet ir konkrečiai žino kas jis toks. Daktarui Lekteriui knygoje skiriama jau gerokai daugiau vietos. Atskleidžiamas charakteris, dėl kurio šį ir įsimylėjo skaitytojai. Nes kiek suprantu, tai vienas mylimiausių blogiukų, ar ne?

Tradicinis detektyvas, tad buvo smagu. Nors pagrindinė mergina ir nepatiko. Esu perskaičiusi ir trečią knygą ir mano nuomonė apie ją bus kitokia. Jau greitai parašysiu.

Beje, labai linksma skaityti 1994 metų vertimą. Gūdi Lietuvos nepriklausomybės pradžia, kai vertėjai ir redaktoriai leido sau sakyti, kad Hanibalas užsisakė sendvičių. Anais laikais mums sumuštinis tikrai neasocijavo su tuo, ką turėjo omenyje autorius. Sumuštinio vaizdinys galvoje buvo sudarytas iš batono ir šlapiankės, tad tas sendvičius tik priminė vaikystę ir ateinančias negirdėtas naujoves.

Oficialiai: Blogį pražudyti gali tik dar didesnis blogis… Sugauti maniaką, pasivadinusį Bizonu Bilu, gali padėti tik maniakas, kurio vardą Jūs žinote… Naujokė FTB agentė Klarisė Starling leisis į pažintį su pačiu talentingiausiu ir pavojingiausiu protu, kurį kada nors pavyko įkalinti agentams. Tačiau prieš įmenant painaus detektyvo mįslę, Klarisė privalės pažvelgti į savo pačios sielos gelmes ir galbūt sužinoti, kodėl netyli avinėliai…

Žymos sau: KPS: 144  Ke 2017 01 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

926(25) Thomas Harris „Raudonasis drakonas“

926(25) Thomas Harris „Raudonasis drakonas“

Thomas Harris „Raudonasis drakonas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie Hanibalą Lekterį lyg šiol žinojau tik kelis dalykus: jis yra knygos (kiek ir kokių knygų yra aš nežinojau) personažas, kuris valgo žmones. Jis yra kelių ekranizacijų personažas. Ir dar žinojau, kas ekranizacijose suvaidino. Viskas. Ir kol marinavausi neskaitadieniuose ir visiems skundžiausi, kiek laiko jau neperskaičiau nė žodžio, man instagrame pasiūlė paskaityti apie Hanibalą. Tiksliau iš kalbos išėjo, nes kas galėtų pagalvoti, kad aš jo neskaičiusi. O neskaičiusi, nes yra kartais kažkokia nepaaiškinama atmetimo reakcija. Aš net nežinojau, kad šios knygos ne šiaip kažkokie siaubiakai, o visai tradiciniai detektyvai.

Taigi, aš susižiūrėjau eiliškumą, susiradau knygas ir neskaitadieniai baigėsi. Šiuo metu esu kažkur trečios knygos pabaigoje.

„Raudonajame Drakone“ Lekteriui skirta gana mažai vietos, jis toks tarsi ir epizodinis veikėjas, kuris pilnu ūgiu išsiskleidžia kitose istorijose. Tačiau ir be jo yra ką veikti, nes FTB pareigūnams reikia pričiupti pilnaties psichą, kuris skerdžia šeimas. Įtariu, kad tais laikais, kai knyga buvo parašyta, sukėlė ažiotažą. Dabar mes jau išlepinti skandinaviškų monstrų, tai vienas kitas pasiautėjimas su veidrodžių šukėmis labai nebenustebins.

Kadangi gana stiprių ir dar neskaitytų detektyvų rasti sunku, tai šį tikrai užskaitau!

Oficialiai: Žudikas vardu Fransis Dolarhaidas dirba filmų ryškinimo laboratorijoje ir čia renkasi aukas gerai išstudijavęs jų namų filmukus. Jis tiesiog apsėstas Viljamo Bleiko makabriško paveikslo Didysis Raudonasis Drakonas ir moteris, apsisiautusi saule. Dolarhaidas šventai tiki, kad jo viduje tūno drakonas – visų jo demoniškų poelgių įsikūnijimas…
Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana: gebėjimu persekioti pabaisas. Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sučiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažįstamas… 

Žymos sau: KPS: 304  Ke 2017 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

925(24) Sofi Oksanen „Norma“

925(24) Sofi Oksanen „Norma“

Sofi Oksanen „Norma“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaičiau visas autorės knygas, tad nieko keisto, kad susidomėjau ir naujausia. Tiesa, patiko man tik ta, kuri buvo pirmoji. Ir dar truputį ši.

Istorija labai keista ir šiek tiek fantastinė. Normai labai greitai auga plaukai. Tai paslaptis, nes jei faktą sužinotų kiti, tai mergina taptų mokslinių eksperimentų objektas. Arba plaukų mafijos grobis. Pats faktas, kad per parą plaukai paauga metrą gal ir neatrodo labai fantastinis, visokių sutrikimų būna. Tačiau mistikos knygoje su tais plaukais gerokai daugiau. Jie jaučia, žudo, įspėja ir t.t.

Knygos siužetas sukasi aplink Normos mamą, kuri pačioje pradžioje nusižudo ir mergina bando išsiaiškinti kodėl. Čia lenda plaukų mafijos (būna ir tokia) bei vaikų prekybos galai. Tad knyga panašėja į detektyvą.

Pradžioje man buvo nuobodu. Painiojosi vardai, sunku buvo įsijausti kas yra kas, kokiais ryšiais susiję ir apskritai apie ką kalba. Tačiau vėliau įsibėgėjau ir pasidarė labai įdomu kuo gi viskas baigsis. Keistoka, su nieku nesulyginama knyga.

OficialiaiSofi Oksanen romane „Norma“ – paslaptinga šeimos drama su fantastikos ir detektyvo elementais. Šįkart autorė drąsiai leidžiasi į tamsiausius grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius. Paslaptingomis aplinkybėmis žuvus motinai, Norma Ross lieka visai viena. Abi moterys buvo artimos ir surištos ne tik giminystės ryšiais, bet ir paslaptimi. Norma yra ypatinga. Antgamtiškai greitai augantys plaukai, jautrios reakcijos į menkiausią nuotaikos pasikeitimą – jos prakeikimas ir kartu palaiminimas. Visą gyvenimą Norma ir jos motina Anita stengėsi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų Normą. Dabar, po motinos mirties, jos namuose rastos nuotraukos, užrašai ir video medžiaga atskleidžia, jog Anita apie savo dukterį žinojo kur kas daugiau, nei buvo galima manyti.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 01 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

924(23) Aistė Vilkaitė „Besielė“

924(23) Aistė Vilkaitė „Besielė“

Aistė Vilkaitė „Besielė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą perskaičiau jau seniai, bet po to mane ištiko baisūs neskaitadieniai, na tokie baisūs, kad 5 dienas nė žodžio neįveikiau, taip pat nelabai ir blogą atsiversti norėjosi. Dabar viskas gerai, vėl skaitau, vėl žymiuosi atsiliepimus.

„Besielę“ skaičiau iš karto po Gaiman knygos, tad kažkaip buvo sunkoka persijungti. Vis tęsiasi fantastinis pasaulis, bet jau visai kitas, jau visai kito autoriaus. Kaip žinia, tokio tipo (jaunimo fantastika?) fantastinę literatūrą aš mėgstu. Ir šiek tiek bijojau imtis Aistės knygos, žinote, vis tas nepasitikėjimas lietuviais. Bet realiai aš tikrai net kankinama negalėčiau teigti, kad ši knyga blogesnė už daugelio mano panašių skaitytų, pvz., paskutinės tokios buvo Amy Ewing  „Vienišojo miesto“ trilogija, Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“, Trudi Canavan „Juodojo mago“ trilogija ir t.t.

Kaip ir visose tokiose knygose yra veiksmo vieta, dažniausiai koks nors viduramžius primenantis pasaulis, yra kažkokių galių turintys jaunuoliai (šiuo atveju pavidalus keisti galinti mergina), problema (mistiniai kariai žudo kaimus). Daug nuotykių, truputis meilės. Viskas kaip priklauso. Ir visgi „Besielės“ istorija nėra kažkokia kopija, ji originali, magiškoji dalis tikrai nenuvalkiota. Norisi daugiau, norisi trilogijos :). Man patiko visi vyriškos lyties veikėjai. Na, o pagrindinė Leila vietomis kiek erzino, nes na, visada tie besigrūzinantys gauna mažiau mano simpatijų.

O, kad Aistė apskritai rašyti moka, tai seniai žinau, nes jau ne vienus metus skaitau blogą :).

OficialiaiSakoma, kad yra žmonių, kurie gimsta su puse sielos. Jie yra prakeikti ir kartu apdovanoti. Šie žmonės nėra įkalinti viename pavidale ir gali pakeisti pasaulį taip, kaip jiems patogu, suklaidindami ir apgaudami savo priešus. Taip pat sakoma, kad kitą jų sielos pusę likimas pasilieka kaip užstatą – kad įvyktų tai, kas lemta.Likimas Leilą apdovanojo (o gal nuskriaudė?) suteikdamas išskirtinių savybių: ji gali keisti pavidalus ir jaučia tik pusę baimės, skausmo, šalčio ir… meilės. Kajus ieško Leilos, nes tiki, kad tik ji gali sustabdyti paslaptingas skerdynes, kurios vis nesiliauja aplinkinėse vietovėse. Bendro tikslo ir abipusės traukos suartinti Leila ir Kajus leidžiasi į pavojingą priešo medžioklę, nė nenumanydami, kad jie tėra kažkieno žiauraus žaidimo įkaitai.
Tik apgavusi likimą ir išsižadėjusi savo paslaptingos prigimties, Leila gali būti laiminga ir nusikratyti daugelį metų ją slėgusios praeities naštos...

Žymos sau: KPS: 460  Kn 2017 01 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

923(22) Neil Gaiman „Niekurniekada“

923(22) Neil Gaiman „Niekurniekada“

Neil Gaiman „Niekurniekada“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš skaičiau ne vieną Neil Gaiman knygą, bet jis tikrai nepretenduoja tapti mano mylimiausiu autoriumi. Taip pat galiu pasakyti, kad nė viena tų knygų nebuvo kažkuo mane nuvylusios, nebuvo taip, kad reiktų kankintis, dūsauti ir sunkiai kastis iki pabaigos. Visgi, kažko man autoriaus stiliuje trūksta. Ne istorijose, nes jos dažniausiai puikios ir tampa kultinėmis, bet pačiame rašymo stiliuje.

Visgi „Niekurniekada“ yra viena tų knygų, kurios man labai patiko ir neturiu kažkokių priekabių. Perskaičiau labai greitai. Valandėlė traukinyje į Kauną, dar porą valandėlių viešbutyje ir važiuodama atgal skaičiau jau kitą knygą.

Šiaip man labai patinka istorijos, kuriose į įprastą mūsų gyvenimą įsipina koks nors pogrindis. Na, kaip Haryje Poteryje yra tas magiškasis pasaulis. Taip „Niekurniekada“ turi požeminį Londoną, kuriame viskas veikia visai pagal kitus dėsnius, yra magijos, yra daug įdomių personažų bei vietų. Vaikštom vat ir nieko nežinom :). Man vis norėjosi lyginti su Roderick Gordon, Brian Williams „Tuneliais“. Turi kažkokios bendros nuotaikos.

Smagūs charakteriai, linksmi nuotykiai, nenuobodu ir norisi dar! Žinau, kad yra kažkoks serialas, bet žiūrimi dalykai manęs nedomina :). Knygą rekomenduoju.

Oficialiai: Neįtikėtina istorija prasideda, kai Ričardas Meihju – paprastas geros širdies žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą, – išdrįsta stabtelti prie ant šaligatvio gulinčios sužeistos merginos. Tą akimirką viskas ir visam laikui pasikeičia.
Paprasta, pilka Ričardo kasdienybė baigiasi ir prasideda kelionė į Londoną kažkur apačioje – pavojingą pasaulį, į kurį žmonės kartais įkrenta pro tikrovės plyšius…
Jį įsuka pasaulis, apie kurio egzistavimą nė neįtarė, – patamsių subkultūra, klestinti apleistose metro stotyse ir kanalizacijos tuneliuose, miesto požemių visata, daug keistesnė ir pavojingesnė už tą, kurią pažinojo iki šiol…
Atsargiai, kraštas!

Žymos sau: KPS: 336  Kb 2017 01 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

922(21) Peter May „Juodasis namas“

922(21) Peter May „Juodasis namas“

Peter May „Juodasis namas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: paburnosiu ne visai į temą. Kadaise labai mėgau el. parduotuvę knygos.lt, bet po to jie išprotėjo ir užuot skatinę mane kažką pirkti, paleido pop-up’us, kurie iššokdavo ir nukreipinėdavo mane iš doros (noriu išleisti pinigus) kelio į kažkokias ten rekomendacijas ar kitas nesąmones, norėdama prisibrauti prie knygos, turėdavau paspausti kelis iksiukus. Tada galvojau, ai, yra „Knygų klubas“ ir man užteks. Bet dabar, visai neseniai, tas „Knygų klubas“ atsinaujino ir nervina. Meniu juostos išsiskleidinėja vos pajudinus pelę, mirga marga. Aš pradėjau net atsargiai, kaip plėšikė ten elgtis, galvoju atsargiai atsargiai nuvesiu pelę iki autoriaus pavardės, kurią noriu nusikopijuoti ir nepriliesiu tos viršutinės juostelės ir niekas neiššoks… Kur tau, gi grįžti į viršų, kad persijungčiau tabą, vistiek reikia ir viskas šokinėja bei mirga :). Gal tik man. Gal tik mano naršyklėje, bet jau pasiilgau senų gerų laikų.

Na, o kas liečia knygą, tai man ji kažkodėl labai patiko. Labai priminė „Paskutinį Lapį“.

Finas yra Škotijos didmiesčio policininkas, kuriam tenka grįžti į uždarą vaikystės salą tirti nusikaltimo. Ir įdomiausia šioje knygoje buvo ne ta tyrimo dalis, o apskritai aplinka. Kiek mažai aš žinau apie škotus ir jų kalniečius. Turbūt tik iš to serialo šiek tiek :). Net nenumaniau, kad ne visi škotai, ypač mažieji, dar nepradėję eiti į mokyklą, gali nemokėti angliškai. Net nenumaniau, kokios ten stiprios religinės bendruomenės. Žinoma, tai tik knyga, bet būtent tokie romanai parašomi ne vien fantazijomis remiantis. Kiek supratau aprašyta retų paukščių medžioklė yra visai reali ir paremta tikrais faktais.

Na, o nusikaltimas irgi pasirodė gana įtikinamas, nes alkoholis, religija ir šeimyninės dramos kartais žmones paverčia bepročiais.

Oficialiai: Luiso saloje įvykdyta žiauri žmogžudystė, panaši į tą, kurią tyrė Edinburge dirbantis Finlis Makleodas. Kadangi Finlis gimė ir užaugo Luiso saloje, jam tenka keliauti į gimtinę ir įsitikinti, ar tai nėra to paties žudiko darbas. Netoli Škotijos krantų esanti Luiso sala yra nepaprastai graži, tačiau atšiauri, niūrių žmonių gyvenama žemė. F. Makleodas ją paliko beveik prieš du dešimtmečius ir nesitikėjo sugrįžti. Tačiau pabėgti nuo skausmingų praeities šešėlių nėra taip paprasta. Pradėjęs bylos tyrimą, jis susitinka su senais pažįstamais ir, iš smulkių detalių dėliodamas nusikaltimo paveikslą, suvokia, kad tyrimas veda prie neišvengiamos akistatos su visą jo gyvenimą apnuodijusiomis didžiausiomis baimėmis.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 01 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

921(20) Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

921(20) Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  dar viena labai greitai perskaitoma knyga, nors jos turinys jautresnius gali šokiruoti. Iš esmės istorija pasakoja apie vieną Antrojo Pasaulinio karo pabaigos fragmentą, kuriam įvairios knygos (filmai) skiria gana mažai dėmesio. Tai civilių evakuacija iš Prūsijos. Vokiečiai pralaimi, jie atsitraukia ir duoda leidimą prūsams bėgti į Vokietiją. Greičiausia ir prieinamiausia galimybė – laivai. Todėl lavina žmonių traukia į uostus, bando gauti leidimus (atrankos žinoma pagal SS požiūrį į žmones) bei patekti į laivą. Knygoje rašoma apie nedidelę grupelę, kuri bando taip pat pabėgti. Kiekvienas su savo istorija, su savo praeitimi, su savo vargu.

Ir kai atrodo, kad jų kančios baigėsi, tikslas, nors ir tarpinis, bet garantuojantis saugumą – laivas, pasiekiamas… Kas nutinka tada? Teks paskaityti knygą arba pasidomėti istoriniais faktais apie laivą „Wilhelm Gustloff“. Jo tragedija palietė daugiau žmonių ne Titaniką.

Pati knyga lyg ir nieko ypatingo. Panašias istorijas galima paskaityti daugelyje romanų, kurie fonui pasirenka karą, tačiau panašios man patinka, tad neturiu kuo skųstis. Ir skaitytojai nėra paliekami visiškoje nežinioje, kaip anoje, neseniai mano aprašytoje knygoje.

Oficialiai: …1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės: du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys. Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės. Jų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų. 1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų. Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos. Pabėgėlių sraute likimas suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys. Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

Žymos sau: KPS: 320  Kn 2017 01 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.