Pagal
Kategorija: Betemės šiukšlės

Tai kas niekur netinka

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

Charles Bukowski „Skaitalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei atvirai, tai aš nemėgstu Bukowski’o. Ok, žinau, visus pasaulio hipsterius labai žavi tai, kad jo veikėjai tik geria ir pisasi. Wow kaip gilu ir modernu, bet argi ne kiekvienas studentas tą daro? Gal ir ne, bet panašiai. Ir visgi skaitau jo knygas, o „Skaitalą“ net ir antrą kartą. Ir net turiu pirmą leidimą. Bet jūs pažiūrėkite į šį naują viršelį. Prisiekiu, kad neturiu gražesnės knygos savo lentynose, o šių ten šimtai. Ne dėl grožio, žinoma, bet aš svarstau, kad labai norėčiau tokio plakato.

Na, o „Skaitalas“ man patiko. Nes tai nėra knyga apie Henką Činaskį, kuris daro tuos nelabai gerus dalykus minėtus mano komentaro pradžioje. „Skaitalas“ yra cheap literatūros parodija (na gerai, kai žmonės moka iš savęs juoktis). Knygoje sudėti visi tipiniai meilės romaniūkščių, detektyvų ir pigios fantastikos veikėjai: prasigėręs privatus detektyvas, ledinės gražuolės su sportiniais automobiliais, neištikimos, žinoma, draudimo agentas, ateiviai iš kosmoso, beprasmiai dialogai ir dar velnias žino kas.

Aš nenusišypsojau nė karto, bet sakau, kad knyga linksma. Ir dar sakau, kad tai gana kokybiška prastų knygų parodija, tad negali gi pati pasiūlyti kažkokios gilumos bei rimtumo :).  Aš tokią ją ir pamenu, nors pirmieji užrašai labai neišsamūs. Tai buvo 40-ta bloge aprašyta knyga, patys pažiūrėkit. Na ir kai tik baigsiu fantastikos seriją, griebsiu „Dailiausią moterį mieste“. Aprašymas tikrai vilioja.

Oficialiai: Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų. Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė…

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

Jo Nesbo „Troškulys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ok, reikia susikaupti ir aprašyti knygą, kurią perskaičiau jau seniausiai, kai tik pasirodė. Delsiau, nes bijau prispoilinti. Nes susitikimas su Hūle toks tarsi su senu meilužiu. Nelabai norisi girtis visiems. O ir šiaip, aš šiame bloge rašau patiko/nepatiko. Nei analizuoju, nei vaidinu kažką. Ir man atrodo, kad kai skaitai vienuoliktą dalį, kai šokinėji iš laimės sužinojusi, kad ji iš viso bus, kai nusiperki pirmą dieną, kai tik pasirodo, tai nelabai belieka prasmės dar atsakinėti į klausimą ar patiko. Pasakysiu, kad nenuvylė.

Tiesa, kadangi jau skaičiau vienuoliktą HH knygą, tai galiu pasakyti, kad autorius yra nuspėjamas. Jau ne pirmą kartą nusikaltimas išaiškinamas, o tu rankose dar laikai trečdalį neperskaitytos knygos. Tad truputį pasuki galvą ir prisimeni ankstesnius siužeto vingius…

O šiaip įtraukė, nepaleido, trukdė miegoti ir gyventi. Haris vis dar žavus bei žmogiškas. Beje, pastaba autoriui, kurios jis niekada neperskaitys, pabandykit pats padaryti daiktus, apie kuriuos rašote. Pvz., atspausdinti 3D spausdintuvu (pigiu, buitiniu) raktą, kurio modelis padarytas iš nupaparacintos nuotraukos, ar įspaudo plastiline. Tiesiog šiaip, dėl smagumo. Galim savo printerį paskolinti. Beje, aš nesakau, kad tai neįmanoma.

O šiaip, tai tikiuosi, kad bus dar ir dar knygų.

OficialiaiPo trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Žymos sau: KPS: 568 Kn 2017 09 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada su džiaugsmu skaitau šio autoriaus knygas. Labai įtraukia, o šią buvo dar smagiau skaityti, nes visai neseniai buvau Danijoje. Dabar, kai kalba apie važinėjimą tiltais, aš jau galiu net įsivaizduoti kaip tas tiltas atrodo ir net puikiai pamenu, kaip iš automobilio bandžiau nufotografuoti švyturį salelėje, apie kurią kalbama šiame romane. Kitas jausmas :).

Šiaip jau detektyvu aš gal knygos nevadinčiau. Juk nuo pat pradžių žinomi visi blogiečiai ir nėra jokių staigmenų. Visas dėmesys tik tyrimui iš vienos pusės ir nusikaltėlių motyvams iš kitos. Šiaip ši knyga atskleidė nemažai įdomių detalių apie ne tokią ir seną Danijos politiką, kaip antai priverstinis sterilizavimas, atskyrimas nuo visuomenės už nemoralų elgesį (to meto akimis, nes dabar jau turbūt visus reiktų atskirti), na ir žinoma viso to pasekmes.

Kadangi tai ketvirta knyga, tai veikėjai jau pažįstami, tiek Karlas su visa savo adamsiška šeimynėle, tiek astentė Rouzė su sutrikusia psichika, tiek siras padėjėjas. Man regis kai kada šiek tiek perspausta kuriant jų personažus. Ypač Rouzės.

Išlieka dvi intrigos, ar kada nors kitose knygose bus atskleista Asado istorija ir aš išsinarplios ta detektyvinė linija susijusi su Karlu ir kodėl jis sėdi rūsyje, o jo partneris suparalyžiuotas. Mėgstamo žanro įdomi knyga.

Oficialiai: 1987. Netė Rouzen jau spėjo patikėti, kad traumuojanti praeitis pamiršta. Rūpestingi globėjai ir mylintis vyras padėjo susikurti naują gražų gyvenimą. Tačiau per pokylį ji pastebi žmogų iš praeities, kuris gali sudaužyti Netės gyvenimą į šukeles. Tik jauna moteris nė už ką nesutiks grįžti į košmarą ir nebebus auka…
2010. Detektyvas Karlas Mjorkas iš Kopenhagos neišaiškintų bylų skyriaus tyrinėja Ritos Nilsen, palydovių agentūros savininkės, dingimo aplinkybes. Tyrimas atskleidžia, kad dingusioji tėra viena iš painios dėlionės detalių ir neišaiškintas įvykis ne vienintelis – tai tik nerimą keliančios sekos, kurios niekas nepastebėjo dvidešimt metų, pradžia…

Žymos sau: KPS: 576 Ke 2017 08 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

872(42) Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

872(42) Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pasakysiu atvirai, kad nors iš smalsumo ir paskaitau vieną kitą knygą apie musulmoniškus kraštus, nesu didelė jų gerbėja. Beje, kažkaip dažnokai jos pasitaiko parašytos pagal tikras istorijas, ar pačių tų istorijų dalyvių.

„Kabulo grožio mokykla“ buvo vienintelė knyga, kuri mane sudomino per paskutinį apsilankymą bibliotekoje. Tiesą sakant, net nesudomino, bet aš net jei nieko įdomaus nerandu, ką nors vistiek pasiimu, kad turėčiau dėl ko reguliariai sugrįžti. Tai vat pasiėmiau šią. O juk ir rašau grožio blogą, tad paskaityti apie grožio salonus kituose kraštuose smalsu. Ir ne bet kokiuose kraštuose.

Esmė ta, kad knygos autorė pasakoja realią savo kelių metų atkarpą. Kartu su viena iš pagalbos organizacijų ji savanoriškai išvyko į Afganistaną iš karto po Talibų valdžios nuvertimo. Autorė yra kirpėja ir viskas susiklostė taip, kad pažinusi vietines ji nusprendė atidaryti grožio mokyklą, kurioje afganistano moterys galėtų išmokti amato ir taip bent truputį išsivaduoti iš vyrų priespaudos bei įgyti savarankiškumo. Grožio salonai talibų laikais buvo visiškai uždrausti, tad net ir seniau šiek tiek to amato besimokiusios moterys tikrai buvo praradusios įgūdžius, atsilikusios nuo naujausių technologijų ir pan.

Tai vat visa ta knyga ir pasakoja apie, tai kaip sekėsi įgyvendinti planą, apie biurokratinius vargus, apie prietarus, įterpiant keletos moterų asmeniškas istorijas, kultūros skirtumus ir pan, dalykus.

Visada prieš akis stovi savotiška priešprieša. Mes – vakarietės – visada galvojame, kad musulmonės yra vargšos užguitos moterytės. Iš dalies taip ir yra, iš pasakojimų galima suprasti, kad joms nesvetimas noras dirbti, būti gražiomis ir t.t., bet iš kitos pusės šimtus metų puoselėtos tradicijos taip įaugę į kraują, kad prasiveržia visur. O ir kas čia keisto. Kai pagalvoji, juk ir pas mus vis dar smerkiamos moterys, kurios nenori vaikų, nekelia didelių vestuvių, nekeičia pavardės ištekėjusios ir dar daug visokių prietarų turime. Tai ką jau kalbėti apie anuos kraštus, kur moteris svajoja apie meilę, bet visada pasmerks tokias, kurios pašoka (net ir su merginomis) kitų vyrų akivaizdoje. Na ir taip toliau.

Savotiškai įdomi knyga. Be intrigos, be kažkokio happy end’o. Tiesiog pasakojimas apie patirtį.

Oficialiai: Amerikietė Deborah Rodriguez atvyko į Afganistaną teikti humanitarinės pagalbos, kai 2001 m. buvo nuverstas Talibano režimas. Gyventojai, ypač užsieniečiai, sužinoję, kad ji yra kirpėja, labai apsidžiaugė, nes režimas buvo uždraudęs grožio salonus visoje šalyje.
Komunikabili moteris peržengė kalbos barjerą, susipažino su kultūrinėmis tradicijomis. Ji pelnė Afganistano moterų pasitikėjimą, ir jos nevaržomos dalijosi savo gyvenimo istorijomis: nuotaka, kuri turėjo įrodyti savo nekaltybę pirmąją vestuvių naktį; dvylikametė, ištekinta tam, kad padengtų šeimos skolas, Talibano kovotojo žmona, kuri ryžosi mokytis, nepaisydama vyro smurto.
Remdamasi šia patirtimi autorė nusprendžia nutraukti savo nesėkmingą santuoką ir pamilsta taip, kaip mylima Afganistane.

Žymos sau: KPS: 328 Kb 2017 06 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

858(28) Elisabeth Naughton „Lauk manęs“

858(28) Elisabeth Naughton „Lauk manęs“

Elisabeth Naughton „Lauk manęs“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: dar viena knyga, kuria perskaičiau per Velykas. Ir kadangi jos po ranka neturiu, o neįsidėmėjau nei viršelio, nei autoriaus, o tik žinau, kad pavadinime buvo kažkas apie laukimą, tai turėjau gerokai paspėlioti dabar ieškodama įrašui reikalingos informacijos. Keista aš skaitytoja, bet dėl to ir rašau šį blogą, kad užsiprotokoluočiau.

Na, o istorija buvo gana įdomi, nors nuspėjama. Moteris prabunda po komos praradusi atmintį. Žinoma, ji tiki tuo, ką jai papasakoja. Bando gyventi savo naują-seną gyvenimą, kol žūsta jos vyras. Tada beieškodama dokumentų, ji aptinka, kad gal jis visai ir ne sutuoktinis, ir gal visai tas gyvenimas buvo kitoks, bei leidžiasi į tiesios paieškas.

Na, o kadangi knyga yra romantinė, tai čia bus daug jausmų, aistros ir šiek tiek trilerlio. Man labai priminė Tess Gerritsen meilės trilerius.

Visai neblogas pasirinkimas vakarui.

OficialiaiKeitės gyvenimas dar kartą prasidėjo tuomet, kai ji pakilo iš gilios komos. Ji neatmena nieko – nei kraupios avarijos, nei mylimo vyro, nei vienturčio sūnelio. Moteris ryžtingai siekia kuo greičiau priprasti prie savo dabartinio gyvenimo bei vyro, už kurio buvo laimingai ištekėjusi… Tačiau ne viskas taip lengva, kaip ji tikėjosi.
Po netikėtos sutuoktinio žūties, Keitė randa savo ligos dokumentus, tačiau jie neatitinka to, kas jai buvo kasdien pasakojama. Pradėjusi abejoti viskuo, kas ją supa, moteris išvyksta ieškoti savo gyvenimo ir galbūt dukrelės, kurios nuotrauką rado tarp pluošto popierių…

Žymos sau: KPS: 328 Ke 2017 04 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

855(25) Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

855(25) Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

Laura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: ši knyga iš pradžių mane patraukė savo viršeliu, o perskaičiusi nugarėlę ėmiau ir susigundžiau. Pagalvojau, kad bus gana įdomus lengvas skaitalas, atgaiva po visokių detektyvų ir neklydau.

Knygoje aprašytos trys istorijos apie tuos pačius žmones. Prasideda tuo pačiu įvykiu: šunelis pasimaišo po jos dviračio ratais. Pirmoji istorija: ji parkrenta, jis padeda jai atsikelti, jie įsimyli ir toliau vysto savo santykius. Antroji istorija: ji išvengia šunelio, jie prasilenkia ir toliau gyvena savo gyvenimus. Trečioji istorija: ji parkrenta, jis jai padeda, jie įsimyli, bet mergina sužino, kad yra nėščia nuo ankstesnio vaikino ir nutraukia santykius. Tokia yra pradžia. Ir tada kiekviename skyriuje papasakojamas vis kitas kiekvienos istorijos to paties laikotarpio trupinys. Kadangi aplinkiniai žmonės kartojasi, kaip ir įvykiai, gimtadieniai, mirtys, tai kartais po pertraukos būna sunku susigundyti kas yra kas.

Tai vat ir buvo labai įdomu paskaityti, kiek lemia ta viena akimirka. Ar jei lemta, tai vistiek kažkada susitiksi, o jei nelemta, tai bet kuriuo atveju kartu nebūsi? Ar lemta išsipildyti kūrybinėms ambicijoms, ar jos priklauso nuo kito žmogaus? Viskas tik autorės fantazija ir likimo interpretacijos, bet man patiko kaip ji suteikė tris skirtingus, bet tuo pačiu ir panašius gyvenimus. Istorija tęsiasi iki personažų senatvės. Nebuvo čia kažkokių baisių įvykių, karo fono, ar dar kažko, bet tikrai patiko ir įtraukė.

OficialiaiTris Evos ir Džimo gyvenimo istorijas galima skaityti kaip tris romanus. Pirmoji istorija – jie susitinka ir tampa pora, antroji – susitikę neištaria vienas kitam nė žodžio, gyvenimas juos suves tik vėliau, trečioji – jie susipažįsta, bet iš karto susiduria su sunkumais.
Visos trys istorijos persmelktos meilės, nors nė katram veikėjų netrūksta menininko ambicijų. Būna akimirkų, kai mūsų gyvenimas gali pasisukti visai kitaip, kai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai gali nulemti mūsų likimą, ir tik nuoširdžiausias ryšys ištveria visus likimo išbandymus.

Žymos sau: KPS: 416 Kp 2017 04 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

854(24) Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

854(24) Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

Sascha Arango „Tiesa ir kitas melas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: atsiverčiau šį rašymo langą ir galvoju, kad neturiu ką apie knygą pasakyti. Ji buvo įdomi, su smalsumu perskaičiau, bet tik tiek. Atsiminimai jau pradeda blėsti ir dar po kelių mėnesių aš nebegalėsiu atpasakoti turinio. Ne į naudą knygai.

Viskas būtų gal ir neblogai, istorija susukta smagiai, bet aš sakyčiau, kad labai neišdirbti veikėjai. Net ir pagrindinis. Apsišaukėlis rašytojas, kuris, kaip teigia knygos nugarėlė, nužudo savo žmoną, tikrąją rašytoją. Jis toks plokščias, paviršutiniškas, o juk visos užuominos į praeitį galėjo jį paversti tikrai stipriu ir patraukliu (arba atstumiančiu) niekšeliu. Šiek tiek paliesta žmona, kuri turėjo įdomią savybę, bet vėl gi taip greitai prabėgta, lyg čia neesmė. Sunku net suvokti jos vaidmenį visoje toje makalynėje su meiluže.

Jei nesate priekabūs ir reikia lengvo skaitaliuko su viena kita apgaule, tai tikrai rekomenduoju, bet tik tiek. Perskaitysite ir pamiršite.

OficialiaiHenris – sėkmės sulaukęs rašytojas. Elegantiškas, dosnus ir labai pavojingas. Bet jis – skrupulų neturintis avantiūristas, susikūręs itin patogų gyvenimą.

Fatališka jo meilužė pastoja. Dabar jis turėtų jau viską papasakoti žmonai. Bet ar išties reikia jai viską iškloti? Tiesa sunaikintų jo gyvenimą. Paprasčiau būtų pašalinti iš kelio meilužę. Bet kaip tik tada Henris padaro nebeatitaisomą klaidą.

Žymos sau: KPS: 280 Kp 2017 04 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

841(11) George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

841(11) George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

cdb_septyniu-karalysciu-riteris_p1George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autoriaus pristatinėti tikrai nereikia. Net jei neskaitėte/nežiūrėjote visų tų sostų žaidimų, tai vistiek esate girdėjęs, kad Jonas Snow gal ir mirs (tiek žinau iš knygų), o vėliau ten kažkas kažkaip kažkada gal prisikels, o gal ir ne (prisipažinsiu, kad visą tai žinau tik iš fb srauto, nes aš nemėgstu žiūrėt žiūralų). Na, esmė tame, kad niekas neabejoja Martin’o talentu.

Šioje knygoje irgi galima pasigėrėti stipriais veikėjais, gerai sukurtu pasauliu, kuris, tiesa, primena viduramžius daug labiau, nei kitose knygose. Daug kalbama apie riterius, turnyrus, kovas, išpirkas, klajojančius riterius. Yra ir tipinių intrigų tarp valdančiųjų ir norinčių valdyti. Kadangi veiksmas vyksta jau gerai pažįstamoje karalystėje, tik gerokai anksčiau, tai ir giminių vardai tie patys. Žodžiu, puikiai parašyta knyga fanų klubui, tik va, kad visai neįdomi.

Nėra jokio postūmio skaityti toliau, nes nieko labai jau įdomaus nevyksta. Ok, veikėjas gal ir įdomus, bet kai jis nekažką veikia, tai pasidaro nuobodu. Absoliučiai apie nieką. Tarsi kas statė filmą (serialą?) ir tingėjo dekoracijas tvarkyt, tai pagalbinis personalas dar savo seriją pažaidė tarp jų. Bet, sprendžiant iš atsiliepimų, čia tik aš tokia nepritapėlė, kuriai kažkas neįtiko. Kiti šaukia, kad super :)

Oficialiai: Jaunas, naivus ir nepaprastai drąsus klajojantis riteris, vardu seras Dankanas Aukštasis, jei ne patirtimi, tai bent stotu visa galva pranašesnis už savo varžovus. Drauge su juo keliauja smulkutis ginklanešys – berniukas, vardu Egas,  jo tikrasis vardas slepiamas nuo visų, kuriuos jiedu sutinka. Jų laukia kelionės ir nuotykiai, jų žygiai drieksis per visas Septynias Karalystes. Nors Vesterose netrūksta ir tikrų didvyrių, būtent šiems dviem keliautojams lemta susidurti su… nepaprastais sunkumais, galingais priešais, karališkomis intrigomis ir įžūliu sąmokslu. „Septynių Karalysčių riteris“ – George R. R. Martino knyga, pasakojanti  apie „Ledo ir ugnies giesmės“ priešistorę, o jos veiksmas vyksta šimtu metų anksčiau, nei „Sostų žaidime“ aprašomi įvykiai.

Žymos sau: KPS: 344 Kb 2017 01 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

829(86) Jodi Picoult „Kai tu išeini“

829(86) Jodi Picoult „Kai tu išeini“

kai-tu-iseiniJodi Picoult „Kai tu išeini“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: prisipažinsiu, kad aš nemėgstu Jodi Picoult. Kaip rašytojos, žinoma. Žmonės ją liaupsina už temų parinkimą, atseit atveria visuomenės skaudulius, bet man dažnai atrodo, kad ji tik turi tokį komercinį kozirį, žino jautrias vietas ir į jas kerta, bet gvildena tik tiek, kiek pigus komercinis kinas. Klausiate, kodėl aš ją skaitau? Kad nelabai ir skaitau, vieną kitą atsitiktinę knygą pamėginu, mėgstu žinoti kas populiaru.

„Kai tu išeini“ sukėlė dviprasmišką jausmą. Pliusas už tai, kad sukėlė intrigą, nes man buvo įdomu sužinoti, kur dingo mergaitės mama. Pliusas už tai, kad pabaigos negalėjau nuspėti, retai pasitaiko. Pliusas už tai, kad praturtėjau įdomia informacija apie dramblius. Net trys pliusai. Bet yra ir minusas. Man visai netikėta, kad ši autorės knyga fantastiška. Apie ekstrasensus, vaiduoklius, poltergeistus ir kt. dalykus. Negalvokit, kad aš prieš. Juk mėgstu ir Harį Poterį ir viską ten, bet ši knyga nebuvo sumanyta taip. Todėl pasijutau apgauta. Skaičiau normalią knygą ir še tau. Jau geriau tos vaikų skerdynės ir organų pjaustymai, nei visokie ekstrasensiniai reikaliukai, bet matyt tai madinga jei jau tokią temą  pasirinko.

Vakaro praleidimui tiks, bet į ilgalaikius prisiminimus nenuguls. Išskyrus dramblius.

OficialiaiDžena Metkalf negali užmiršti savo motinos Alisos, kuri prieš dešimt metų paslaptingai dingo po nelaimingo atsitikimo dramblių prieglaudoje. Netikėdama, kad buvo tiesiog palikta, Džena atkakliai ieško motinos pėdsakų internete ir skaito senus mamos dienoraščius. Alisa buvo mokslininkė, ji tyrinėjo dramblius – kaip jie išgyvena netektį, kaip veikia jų motinystės instinktai ir atmintis. Alisa savo dienoraščiuose rašė tik apie dramblių, kurie stebėtinai panašūs į mus, žmones, elgesį, bet Džena tikisi juose rasti bent menkiausią užuominą apie tai, kas ir kodėl iš tikrųjų galėjo nutikti tą lemtingą naktį, kuri iš jos pačios atminties visiškai išsitrynė. Galiausiai mergina ryžtasi grįžti ten, kur kadaise įvyko tragedija, ir išsiaiškinti tiesą. Nupūtus dulkes nuo praeities jos laukia ne tik sudėtingi klausimai, bet ir ne mažiau sudėtingi atsakymai…

Žymos sau: KPS: 400 Ke 2016 10 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

827(84) Lisa Gardner „Peržengti ribą“

827(84) Lisa Gardner „Peržengti ribą“

cdb_9789955135258_p1Lisa Gardner „Peržengti ribą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Atsitiktinai į rankas patekusi knyga, kurią perskaičiau, nesigailiu, bet manau po kokių trijų knygų nebeprisiminsiu. Tiesiog. Tiesiog neįsimintina ir tiek. Nebuvo didelės intrigos, nesinorėjo skaityti per naktį, bet nekilo mintis ir mesti bei pradėti ką nors kitą. Tik tiek.

Kažkas pagrobia šeimą, kažkas tiria pagrobimą. Ne viskas atrodo taip kaip yra, bet dalį tiesos galima įtarti. Ką dar galiu pasakyti be spiolerių? Veikėjai nuobodūs. Na, pvz., turtingo vyro žmona, kuri labai labai jį myli, ir 18 metų taip myli taip myli, jis jai visas gyvenimas, kad paaiškėjus neištikimybei griūna pasaulis, tenka griebtis vaistukų ir bla bla bla. Na, o jėzau. Kam įdomios tokios vištos be gyvenimo. Na ir daugiau ten tokių neįdomių buvo.

Oficialiai: Atrodytų tobula Džastino ir Libės šeima galėtų puikuotis ant žvilgančių žurnalų viršelių. Gražuolė penkiolikmetė dukra Ešlina. Nuostabus namas prestižiniame Bostono rajone. Pavyzdingi santykiai, kuriais žavisi draugai ir šeima. 
Atvykusi į nusikaltimo vietą, Tesa Leoni pirmiausia pastebi juodų batų žymes ant grindų ir daugybę aplinkui pasklidusių smulkių spalvotų elektrošoko popierėlių vestibiulyje. Panašu, kad šeima pagrobta, o visi jų asmeniniai daiktai palikti namuose. Liudininkų nėra, motyvų taip pat, išpirkos reikalavimų irgi jokių. Tiesiog visa šeima pradingo be pėdsakų.
Kas jau kas, o Tesa puikiai žino, kad net už gražiausios išorės gali slypėti baisiausios paslaptys. Lenktyniaudama su laiku, ji priversta narplioti painų Denbių gyvenimo voratinklį, kuriame susipina draugystės ir išdavystės, didelis verslas ir maži pasiaukojimai. Kas norėtų pagrobti tokią tobulą šeimą? Ir kaip toli toks žmogus pasiryžęs eiti?

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2016 10 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook