Pagal
Kategorija: Betemės šiukšlės

Tai kas niekur netinka

922(21) Peter May „Juodasis namas“

922(21) Peter May „Juodasis namas“

Peter May „Juodasis namas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: paburnosiu ne visai į temą. Kadaise labai mėgau el. parduotuvę knygos.lt, bet po to jie išprotėjo ir užuot skatinę mane kažką pirkti, paleido pop-up’us, kurie iššokdavo ir nukreipinėdavo mane iš doros (noriu išleisti pinigus) kelio į kažkokias ten rekomendacijas ar kitas nesąmones, norėdama prisibrauti prie knygos, turėdavau paspausti kelis iksiukus. Tada galvojau, ai, yra „Knygų klubas“ ir man užteks. Bet dabar, visai neseniai, tas „Knygų klubas“ atsinaujino ir nervina. Meniu juostos išsiskleidinėja vos pajudinus pelę, mirga marga. Aš pradėjau net atsargiai, kaip plėšikė ten elgtis, galvoju atsargiai atsargiai nuvesiu pelę iki autoriaus pavardės, kurią noriu nusikopijuoti ir nepriliesiu tos viršutinės juostelės ir niekas neiššoks… Kur tau, gi grįžti į viršų, kad persijungčiau tabą, vistiek reikia ir viskas šokinėja bei mirga :). Gal tik man. Gal tik mano naršyklėje, bet jau pasiilgau senų gerų laikų.

Na, o kas liečia knygą, tai man ji kažkodėl labai patiko. Labai priminė „Paskutinį Lapį“.

Finas yra Škotijos didmiesčio policininkas, kuriam tenka grįžti į uždarą vaikystės salą tirti nusikaltimo. Ir įdomiausia šioje knygoje buvo ne ta tyrimo dalis, o apskritai aplinka. Kiek mažai aš žinau apie škotus ir jų kalniečius. Turbūt tik iš to serialo šiek tiek :). Net nenumaniau, kad ne visi škotai, ypač mažieji, dar nepradėję eiti į mokyklą, gali nemokėti angliškai. Net nenumaniau, kokios ten stiprios religinės bendruomenės. Žinoma, tai tik knyga, bet būtent tokie romanai parašomi ne vien fantazijomis remiantis. Kiek supratau aprašyta retų paukščių medžioklė yra visai reali ir paremta tikrais faktais.

Na, o nusikaltimas irgi pasirodė gana įtikinamas, nes alkoholis, religija ir šeimyninės dramos kartais žmones paverčia bepročiais.

Oficialiai: Luiso saloje įvykdyta žiauri žmogžudystė, panaši į tą, kurią tyrė Edinburge dirbantis Finlis Makleodas. Kadangi Finlis gimė ir užaugo Luiso saloje, jam tenka keliauti į gimtinę ir įsitikinti, ar tai nėra to paties žudiko darbas. Netoli Škotijos krantų esanti Luiso sala yra nepaprastai graži, tačiau atšiauri, niūrių žmonių gyvenama žemė. F. Makleodas ją paliko beveik prieš du dešimtmečius ir nesitikėjo sugrįžti. Tačiau pabėgti nuo skausmingų praeities šešėlių nėra taip paprasta. Pradėjęs bylos tyrimą, jis susitinka su senais pažįstamais ir, iš smulkių detalių dėliodamas nusikaltimo paveikslą, suvokia, kad tyrimas veda prie neišvengiamos akistatos su visą jo gyvenimą apnuodijusiomis didžiausiomis baimėmis.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 01 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

920(19) Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

920(19) Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šios autorės knygos (aš dar skaičiau „Kvepalų kolekcionierę“) įdomios tuo, kad neblogai nupiešia laikmetį. Pvz., čia veiksmas vyksta sausojo įstatymo laikais JAV.

Ir dar man patinka, kad istorijos kuriamos labai natūraliai. Jei ir yra meilė, tai nebūtinai bus laiminga. Ir nebūtinai bus kažkokių knyginių dramų. Jei turi rūpesčių, nebūtinai jie išsispręs. Bet jei kankiniesi, tai nebūtinai reiškia, kad tavo gyvenime negali būti ir tikrai gerų dienų.

Papasakotas gana trumpas vienos merginos gyvenimo epizodas. Ji bėgo nuo savo gyvenimo, paslydo, bandė atsitiesti. Mes taip ir nežinome ar jai galiausiai pasiseks, bet skaityti buvo įdomu. Mėgstat džiazą, retro drabužius, airiškus šokius, antikvarą, aukštuomenės pletkus? Knyga jums!

OficialiaiRaudonplaukė airė Meivė Faning užaugo skurdžiame italų kvartalėlyje su našle motina. Gudri, sumani ir protinga mergina net neabejoja, kad gyvenime yra verta daug daugiau. Paskui savo svajonę ji nukeliauja į Niujorką, tačiau aistringa niekam tikusių plevėsų ir kontrabandinio džino trauka stumia ją vis žemiau, kol neišsipildžiusių vilčių naštos nebepakėlusi mergina atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Netikėtai ją užkalbina paslaptinga gražuolė, kurios didžiausias trūkumas – toks pašėlęs laisvės troškimas.
Apmaldžiusi sielos žaizdas Meivė grįžta į Bostoną. Pasitelkusi įžūlumą ir įgimtą žavesį ji gauna darbą paslaptingumu alsuojančiame antikvariate. Jo savininkas pasakoja nepaprastas retų daiktų istorijas ir supažindina su keistuoliais kolekcininkais. Netikėtas likimo vingis atveda Meivę prie turtuolių Van der Larų durų, o už jų – paslaptingoji draugė iš ligoninės Diana. Neįtikėtina prabanga besimėgaujanti gražuolė įtraukia Meivę į aukštuomenės gyvenimą, bet nejučia mergina suvokia, kad apsimestinis gyvenimas nė iš tolo neprilygsta amžina verte alsuojančioms antikvariato retenybėms.

Žymos sau: KPS: 464  Kn 2017 12 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą labai netikėtai gavau dovanų, tad prisėdau ir perskaičiau. Realiai aš nesu didelė gerbėja istorijų apie rašytojus, jų gyvenimą ir įvairiausius kūrybos etapus. Tačiau ir nebūdama gerbėja galiu vieną kitą kartą ir praplėsti savo akiratį, ar ne? Ypač kai knyga pati įkrenta į rankas, o Agatha Christie visgi yra mano mylimiausio žanro atstovė.

Aš esu skaičiusi daug autorės istorijų, deja, paauglystėje, todėl labai sunkiai atgaminu detales. Man labai nepatiko Mis Marpl personažas, todėl knygų, kurioje ji sprendžia bylas beveik neskaičiau, tačiau su Puaro viskas kitaip. Žodžiu, nelabai ką prisimenu, tik personažus, o norint mėgautis pastarąją knyga reikia būti tikru Christie fanu. Joje autorius nagrinėja detektyvės gyvenimo užrašus. Sąsiuviniuose persipynę įvairiausių siužetų kūrimai, personažai, idėjos knygoms, pirkiniai, gyvenimiškos užduotis. Agata labai chaotiškai viską žymėdavosi, pamesdavo, pamiršdavo. Geriausiai prisimenu dvi knygas – „dešimt negriukų“ ir „žmogžudystė rytų eksprese“. Būtent šių romanų užrašų knygelėse nebuvo, tiksliau jos kažkur pamestos, gaila. Pats rašytojas – tikras fanas. Jis nardo po tuos užrašus, suskirstė romanus į kategorijas, po truputį nagrinėja kiek išleistas kūrinys skiriasi nuo pirminių idėjų ir t.t.

Razinka – dvi Puaro istorijos. Labai trumpos, bet kaip visada žavios. Jau vien dėl jų smagu, kad knyga pateko į mano rankas. Jei esate gerbėjas – rekomenduoju! Jei visai nesidomite detektyvais, kažin ar bus įdomu. Nors… Visai nemažai sužinojau apie autorės gyvenimo foną, kitus rašytojus, jų susirašinėjimus ir pan.

Oficialiai: Agatha Christie (1890–1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.
Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.
Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.
Johnas Curranas yra ilgametis Agathos Christie biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, daugybę metų dirbęs rašytojos oficialios interneto svetainės redaktoriumi. Jis bendradarbiavo su A. Christie anūku Mathew Prichardu steigiant Agathos Christie kūrinių archyvą.  

Žymos sau: KPS: 512  Kn 2017 12 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

911(10) Maja LUNDE „Bičių istorija“

911(10) Maja LUNDE „Bičių istorija“

Maja LUNDE „Bičių istorija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ok, po praeito mėnesio skaitymo maratono, šį viskas einasi lėčiau. Kol kas esu įveikusi tik 2.5 knygos ir pirmoji buvo „Bičių istorija“. Turbūt jau daug gero apie ją girdėjote? Man irgi patiko.

Knygoje vystomos trys linijos: 1852 metai, kuomet buvo išrasti pirmieji modernūs bičių aviliai. 2007 metai, kuomet pradėjo masiškai nykti bitės. Ir 2098, kuomet bičių nebėra, pasaulyje vyksta karai ir badas, o vienintelis būdas išauginti maisto yra dulkinti augalus rankomis. Ir tą daryt gali tik gyventojų gausi Kinija.

Knygoje labai vaizdžiai papasakojama, kas nutinka dingus bitėms. Dabar atrodo, kad taigi jei nėra burokų, tai valgysim karvę. Deja, karvė irgi neturi ko valgyti. Vienu žodžiu, bičių dingimas yra baisi katastrofa. Ir dabar mes kartais girdime, kaip jos suserga, kad mažėja, bet nelabai kreipiame dėmesį. Nes šiaip mes nelabai kreipiame dėmesį, o po to jau būna per vėlu.

Iš visų trijų linijų man įdomiausia buvo ateities. Gal labiausiai galėjau susitapatinti su protingąja Tao – eiline apdulkintoja, kuri jau vaikystėje buvo labai protinga ir norėjo daugiau.

Visumoje – stipri ir paveiki knyga.

OficialiaiAnglija, 1852 m. Mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas skendi neviltyje. Jo tyrimai, regisi, nieko verti, verslas vos gyvas, šeima skursta. Niekas netiki, kad jam pavyks išsikapstyti. Tačiau Viljamas turi idėją, užvaldžiusią visas jo mintis – sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Ir tai turėtų pakeisti viską…
JAV, Ohajo valstija, 2008 m. Bitininkas Džordžas visas jėgas atiduoda savo nuošaliam ūkiui puoselėti. Bičių ūkis turi plėstis ir klestėti, o sūnus Tomas – vieną dieną tęsti tėvo pradėtą darbą. Tačiau Tomas svajoja palikti namus ir studijuoti žurnalistiką… Nesantaika tęsiasi tol, kol vieną dieną paaiškėja, kad asmeniniai nesutarimai nebeturi jokios reikšmės, atsidūrus ant katastrofos slenksčio – mat pasaulyje ima dingti bitės.
Kinija, 2098 m. Didžiuliai sodai driekiasi eilėmis, o Tao drauge su kitomis darbininkėmis apdulkina žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nebėra nei vienos. Labiau už viską ji trokšta, kad jos trimetis sūnus būtų laimingas. Bet staiga mažajam Vei-Venui nutinka baisi nelaimė, kurios priežasties niekas nežino… paaiškėja, kad ant plauko kabo ne tik Tao sūnaus gyvybė, bet ir žmonijos ateitis.

Žymos sau: KPS: 408  Kb 2017 12 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

908(7) Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir ginklu“

908(7) Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir ginklu“

Sebastien Japrisot „Moteris su automobiliu, akiniais ir ginklu“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš mėgstu tokius pavadinimus. Jie visada patraukia mano akį.  Na tokie, kaip „Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?“, „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“ ir t.t. Nebūtinai tos knygos būna geros, tačiau dėmesys atkreiptas. O štai visokios „Sicilietiška istorija“, „Diena Paryžiuje“, „Laukiu tavęs“. „Pajūrio svajos“ ir t.t., – atstumia, netraukia, nors galiausiai pasirodo, kad būna visai neblogos.

„Moteris su automobiliu, akiniais ir ginklu“ – vidutinė. Nors lyg ir nieko. Pradžioje man buvo labai sunku įsijausti, nes pasakojimas atrodė kaip koks chaosas. Kažkas vyksta, tu nesupranti kas. Šefas paprašė sekretorės padirbėti jo namuose papildomai, o po to nuvežti visą šeimą į oro uostą ir parvaryti automobilį. Panelė nusprendė juo pasivažinėti, palėkti iki jūros. Bet pakeliui visi žmonės sako, kad jau vakar ją matė. Asmenybė nestabili, todėl toks intriguojantis pasakojimas kažkoks padrikas ir netraukiantis.

Visgi vėliau įsijaučiau ir kai pradėjo rastis naujų detalių, jos lipo į vieną visumą, tapo sunkoka atsitraukti. Savotiška, nebloga. Toks lyg ir psichologinis detektyvas. Tik tiesa ta, kad būtent suviliojęs pavadinimas ir suklaidino, nes tikėjausi kažkokios smagios komedijos, nesusipratimų iš kurių galima pakrizenti. Arba čandleriško stiliaus rafinuoto detektyvo. Negavau nei to, nei ano, nors nepasakyčiau, kad labai nusivyliau.

Oficialiai: Dani gauna užduotį. Merginos vadovas, charizmatiškasis Mišelis, prašo jį su šeima nuvežti į oro uostą ir parvairuoti prabangų automobilį atgal į Paryžių. Naudodamasi proga mergina nusprendžia aplankyti Prancūzijos pietus, nes niekada nėra buvusi prie jūros. Tačiau svaigulį ir beprotišką laisvės pojūtį važiuojant pakrante sudrumsčia keisti įvykiai. Sustojus pakeliui, ją užkalbina moteris, kuri tvirtina, kad Dani šį rytą buvo jos kavinėje ir pamiršo paltą. Vėliau autoservise ją kažkas užpuola ir sužaloja ranką, o savininkas tvirtina, kad dar vakar taisė jos automobilį. Naktį sustabdo policininkas, įsitikinęs, kad jau įspėjo dėl nešviečiančių žibintų. Negana to, paaiškėja, jog automobilio bagažinėje yra kai kas, dėl ko mergina galėtų atsidurti kalėjime. Dani vis didina greitį, bet užuot priartėjusi prie tiesos, nuo jos vis labiau tolsta.
Giliai užslėptą tiesą subtiliai atskleidžia automobilis, akiniai ir ginklas. Kiekvienas išduoda po dalelę nedoros gudrybės, kuri slepiasi tamsių praeities šešėlių šokyje.

Žymos sau: KPS: 272  Kn 2017 11 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

 

906(5) Fiona Barton „Našlė“

906(5) Fiona Barton „Našlė“

Fiona Barton „Našlė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga intrigavo aprašymu. Intrigavo savo eiga ir šiek tiek nuvylė pabaiga.

Trumpa istorija tokia: dingsta mergaitė. Įtarimai nukrypsta į vieną vyrą. Jis suimamas, teisiamas, paleidžiamas, nors tikima, kad vis dar kaltas. Pirmuose knygos puslapiuose aprašoma jo žūtis. Tik tolimesniuose skirtingų veikėjų akimis pasakojama visa mergaitės ir teismo istorija. Pastaruoju metu man pasitaiko gal kas antra knyga, kurioje šokinėjama laike.

Visos knygos ašis – Našlė. Ne veltui ir pavadinimas toks. Dabartyje žurnalistė nori gauti išskirtinį interviu ir sužinoti, koks gi buvo tas gyvenimas šalia sunkiu nusikaltimu įtariamo vyro. O gal pavyktų ir detalę kokią sužinoti. Praeityje, dar ne našlė, bet žmona reikalinga ir policininkui tiriančiam bylą, nes juk ji negali neįtarti savo sutuoktinio? Reikalinga ir šiam, kad palaikytų, kad išdidžiai atstovėtų puolama žiniasklaidos ir visuomenės.

Skaitėsi maloniai, vis laukiau pabaigos, vis įdomu buvo ar paaiškės kas nutiko mergaitei, o gal tas klausimas liks neatsakytas? Ir tas galas mane savotiškai nuvylė. Siužeto prasme gal ir gerai viskas, bet emociškai norėjosi kažko kitokio. Gal aštresnės intrigos, linkio, posūkio, smūgio…

Oficialiai: Mylimas vyras ar negailestingas žudikas – ji juk žinotų, ar ne?
Visi mato vyrą – pabaisą, žiūrintį iš kiekvieno laikraščio, apkaltintą baisiu nusikaltimu.
O kaip ji? Moteris, kuri laiko jį už rankos ir visada yra šalia?
Džinė ir Glenas Teilorai – paprasta, niekuo neišsiskirianti šeima. Tačiau gražūs jų namai slepia kraupią paslaptį. Prieš keletą metų jų šeima buvo patekusi į pirmus šalies žiniasklaidos puslapius – mįslingai dingo maža mergaitė, ir pareigūnai apkaltino Gleną įvykdžius šį nusikaltimą. Tačiau jo kaltė taip ir nebuvo įrodyta.
Džinė visada tikėjo savo vyru. Net kai jis prašė jos meluoti, ji tikėjo, kad jis nekaltas. Ji kantriai stovėjo jam už nugaros per nesibaigiančius teismo posėdžius, atlaikė policijos apklausas ir žiniasklaidos puolimus, susitaikė su visuotiniu smerkimu. Ji puikiai atliko mylinčios ir rūpestingos žmonos vaidmenį.
Bet dabar Glenas negyvas, o ji gali nusimesti ilgus metus ją varžiusius pančius.
Knygos autorė Fiona Barton ilgą laiką pati dirbo žurnaliste ir rašė apie garsias bylas. Pačios teigimu, jai visuomet rūpėjo, ką jaučia ir ką žino kaltinamųjų žmonos, ir kaip joms pavyksta gyventi su tuo žinojimu.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 11 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

904(3) Joel Dicker „Baltimorės knyga“

904(3) Joel Dicker „Baltimorės knyga“

Joėl Dicker „Baltimorės knyga

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadangi man patiko „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, žinoma, aš norėjau paskaityti ir „Baltimorės knygą“ Ir turiu pasakyti, kad ji mane įtraukė labiau. Pirmoji buvo tokia tarsi ir detektyvinė, tik primakaluota, pripinta, bet vistiek įdomi. „Baltimorės knyga“ yra labiau šeimos istorija su intriga, nei koks nors detektyvas, bet regis jo niekas ir nežada.

Istoriją apie savo šeimą pasakoja Markusas, garsus rašytojas. Markusio tėvai atstovauja neturtingus Montklero Goldmanus, o jo dėdės šeima – turtingus, sėkmės lydimus  iš Baltimorės. Visą vaikystę jis praleisdavo pas tuos turtinguosius, šiek tiek niekindamas saviškius ir idealizuodamas dėdės namus bei šeimyną. Istorija šokinėja laike, šiek tiek sunku susigaudyti, bet tik iš pradžių.

Romanas pasakoja apie idealią šeimą ir jos griuvimą. Dėl ko? Nesikalbėjimo, pavydo vieni kitiems, senų nuoskaudų, konkurencijos. Jau pačioje pradžioje aišku, kad įvyko kažkokia drama, kuri viską sugriovė. Tačiau kokia? Iki jos einama po truputį, pamažu vis žadinant ir žadinant smalsumą.

Patiko.

Oficialiai: Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.
„Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija…

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 11 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Murakami yra mano mylimiausias rašytojas ir todėl atsiliepimus rašyti yra beprasmiška. Man viskas patinka, manęs niekas nenuvilia, esu akla fanatikė, isterikė gerbėja. Tiesa, gal ne visai tikra, nes kas kartą apsidžiaugiu, kai jis negauna Nobelio premijos, nes noriu, kad už tą sakinį „Nobelio premijos laureatas“ ant viršelio, leidyklos luptų 5 eurais daugiau.

Čia pirma Murakami knyga ir tas jaučiasi. Labiau už pačią istoriją man patiko pratarmė, kurioje autorius rašo apie savo pirmų dviejų virtuvinių romanų gimimą. Man patinka kaip jis rašo apie save, todėl mielai suskaičiau ir knygą apie maratoną. Ir ji mane paveikė. Dabar kai rašau savo kitą blogą į kurį žiūriu šiek tiek kaip į darbo ir hobio mišinį ar visada primenu sau, kad įkvėpimo nebūna. Jei nori (ar reikia), tai sėdi ir rašai. Ir parašai. O jei pradedi ten visokių įkvėpimų ieškoti, tai reiškiasi tiesiog nenori/nereikia.

Ai, tai va, ta įžanga tokia romantizuota, ak, sėdėjo jis, žiūrėjo beisbolo rungtynes ir tik žaidėjas taukšt per kamuoliuką, o Haruki ir pagalvojo – parašysiu knygą. Ir parašė. Dar labiau patiko kaip jis atrado ir išgrynino savo rašymo stilių. O knyga? Kaip pirmam kartui neblogai, bet aš gi jau skaičiau visus kitus kartus.

Oficialiai: Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.
Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.
Išgirsk vėjo dainą – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. Gundzo, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. Išgirsk vėjo dainą kartu su antruoju Murakami romanu 1973-iųjų kiniškas biliardas angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame Išgirsk vėjo dainą leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

Žymos sau: KPS: 144 Kn 2017 10 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

896(66) Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

896(66) Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš, tiesą sakant, knygą perskaičiau senokai. Po jos spėjau sukramtyti dvi naujausias Murakami’o, bet vis vengiau aprašyti įspūdžius. Kodėl? Nes man paliko nemalonius jausmus. Ar tai blogai? Ne, nes apskritai  jausmus kelianti knyga negali būti netikusi.

Aš jau aną kartą sakiau, kad nesu Bukowski’o gerbėja, bet man įdomu jį skaityti. Na tiesiog įdomus populiarumo fenomenas ir šiaip aš kartais skaitau todėl, kad noriu žinoti tam tikrus kontekstus kitų žmonių kalbose.

Visgi Čarlis mane paveikė taip, kad vakare perskaičiau vieną istoriją („Dailiausia moteris mieste“ sudaryta iš apsakymų“, tada ryte pusryčiavau, prisiminiau tą tekstą ir nebegalėjau valgyti. Ir aš nesu labai jautri. Mačiau ne du ir net ne dešimt turbūt porno filmų (beje, žodžiai mane paveikia labiau nei vaizdai), skaitau detektyvus, kuriuose pjausto žmones, Beckett’o detektyvose ropinėja per lavonus lervos ir apie jas smulkiai kalbama. „Širšių fabrike“ buvo scena su kirmelėmis burnoje, o aš pamačiusi kirmėlę pusę dienos nusiraminti negaliu. Ir manęs taip nė karto nepaveikė. Jei kas skaitėte šią knygą, tai omenyje turiu istoriją su mažėjančiu žmogeliuku.

Tai va, aš sakau, kad jei knyga tave veikia, tai ji gera. Bet net kankinama neprisipažinčiau, kad štai, pamėgau Bukowskį ir įsirašiau į fanklubą.

Oficialiai„Dailiausia moteris mieste“ ir kitos istorijos“ (The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories, 1983) – antras kultinio rašytojo apsakymų rinkinys, kupinas iš koto verčiančių tikroviškų ir siurrealistiškai fantasmagoriškų istorijų. Gražiausia miesto moteris persirėžia kaklą nudaužtu buteliu, Hitleris pasidaro plastinę operaciją ir pakeičia išprotėjusį JAV prezidentą, o pats herojus sumažinamas iki šešių colių ir įgrūdamas į raganiškų galių turinčios moters vaginą. Trisdešimt sarkastiškų, bet nuoširdžių ir net sentimentalių pasakojimų čia susilieja į negailestingą pačiame dugne atsidūrusio individo gyvenimo kroniką ir virsta aštria bukinančios aplinkos satyra.

Žymos sau: KPS: 352 Kn 2017 10 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

Charles Bukowski „Skaitalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei atvirai, tai aš nemėgstu Bukowski’o. Ok, žinau, visus pasaulio hipsterius labai žavi tai, kad jo veikėjai tik geria ir pisasi. Wow kaip gilu ir modernu, bet argi ne kiekvienas studentas tą daro? Gal ir ne, bet panašiai. Ir visgi skaitau jo knygas, o „Skaitalą“ net ir antrą kartą. Ir net turiu pirmą leidimą. Bet jūs pažiūrėkite į šį naują viršelį. Prisiekiu, kad neturiu gražesnės knygos savo lentynose, o šių ten šimtai. Ne dėl grožio, žinoma, bet aš svarstau, kad labai norėčiau tokio plakato.

Na, o „Skaitalas“ man patiko. Nes tai nėra knyga apie Henką Činaskį, kuris daro tuos nelabai gerus dalykus minėtus mano komentaro pradžioje. „Skaitalas“ yra cheap literatūros parodija (na gerai, kai žmonės moka iš savęs juoktis). Knygoje sudėti visi tipiniai meilės romaniūkščių, detektyvų ir pigios fantastikos veikėjai: prasigėręs privatus detektyvas, ledinės gražuolės su sportiniais automobiliais, neištikimos, žinoma, draudimo agentas, ateiviai iš kosmoso, beprasmiai dialogai ir dar velnias žino kas.

Aš nenusišypsojau nė karto, bet sakau, kad knyga linksma. Ir dar sakau, kad tai gana kokybiška prastų knygų parodija, tad negali gi pati pasiūlyti kažkokios gilumos bei rimtumo :).  Aš tokią ją ir pamenu, nors pirmieji užrašai labai neišsamūs. Tai buvo 40-ta bloge aprašyta knyga, patys pažiūrėkit. Na ir kai tik baigsiu fantastikos seriją, griebsiu „Dailiausią moterį mieste“. Aprašymas tikrai vilioja.

Oficialiai: Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų. Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė…

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook