Pagal
Kategorija: Šiukšlyno knygos

Ką aš perskaičiau

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prisipažįstu, kad šios knygos vis dar nebuvau skaičiusi. Kadaise mačiau (ne vieną kartą) filmą, patiko man jis labai, bet nepamenu, koks tuo metu man įtaką daręs žmogus, sakė, kad knyga palyginus yra labai nuobodi. O dar ir nors mėgstu fantastiką, mėgstu plonus viršelius, mėgstu cheap leidimus, bet na žiauriai nemėgau „Eridano“ leidimo knygų. Tad progai pasitaikius skaičiau perleistą, kurią labai įdomiai pagamino „Kitos Knygos“. O ji įdomi tuo, kad pavadinimas šviečia tamsoje. Kaip ir vienas svarbiausių autostopo vadovo žodžių – nepanikuok! Ir visgi, mano utopinėse svajonėse visos knygos turėtų būti plonais viršeliais. Ypač fantastinėse… Gal kada nors sulauksime to?

Na, o knygą perskaičiau labai greitai. Iš tiesų tai per kelias valandas. Viena valandėlė vakare prieš miegą, o kita miesto parkutyje. Kikenau, nes tai yra absurdiška ir linksma knyga. Nes trenkti veikėjai ir jų dialogai man priminė mėgstamas Voneguto knygas ir nemėgstamą Alisą Stebuklų Šalyje. Vonegutą kiek labiau. Ir man itin patinka istorijos, kuriose pasikėlusiems žmonėms (mes visatos valdovai, mes protingiausia rūšis!!!!) būna šerta per veiduką šlapiu skuduru.

Džiaugiuosi ištaisiusi savo išsilavinimo spragą, nes kai kurias knygas privaloma būti perskaičius, vien todėl, kad šios dažnai cituojamos kitur, o tu jei nežinai, tai jautiesi iškritęs iš medžio. Tai va, skaitykit. Geros nuotaikos bus!

Oficialiai: Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo… tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Ši ketveriukė, lydima maniakinės depresijos apimto roboto Marvino, leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių.

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 07 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga tiek man maišėsi visur po akimis, kad teko tiesiog imti ir perskaityti. Labiausiai ji man priminė ciklą „Tuneliai“. Jei skaitėte, patiko, tai ir ši turėtų įtikti.

Istorija apie paauglį, kuris vienoje Velso saloje nori aplankyti vaikų namus, kuriuose karo metu slėpėsi jo senelis. Čia prasideda visokie stebuklai, laiko kilpos, sutinkami ypatingomis galiomis apdovanoti žmonės ir t.t. Kaip ir priklauso, kad istorija būtų įdomi, būtinai turi veikti gėris ir blogis. O blogis čia yra padarai, kurie nori išnaikinti ypatinguosius. Na ir dar išmokti valdyti laiką ir tapti nemirtingais. Smulkmena. Tačiau faktas, kad ramus negali būti niekas :D.

Tai vat, kaip ir visos pirmos dalys, ši įveda mus į naują, autoriaus sukurtą pasaulį ir nujaučiu, kad tikrosios įdomybės bus vėliau. Knygos cinkelis – autentiškos nuotraukos, kurias rašytojas supirko sendaikčių turguose ir iki jų pritepė savo veikėjus. Nepasakyčiau, kad man tos iliustracijos labai reikalingos. O ir aš skaičiau knygą perleistą su filmo viršeliu (nekenčiu, kai taip daroma), bet atradau, kad ji žymei lengvesnė už senesnį leidimą. Anas gi išspausdintas ant žurnalinio storo popieriaus. Sunku ir nepatogu. Ir kam gadint knygas…

Skaitau jau antrą dalį, tad tai rodiklis, kad knyga patiko, nors pirmoje knygoje nieko labai įdomaus apart pažinčių nevyko.

OficialiaiŠešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos – tik klastotės.
Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.
Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.
Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Žymos sau: KPS: 408 Kb 2017 07 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

879(49) Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

879(49) Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

Eve Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mano nuolatiniai skaitytojai, jau seniai turėjo pastebėti, kad mano skonis knygoms yra absoliučiai eklektiškas. Nuo Bridžitos Džouns nuotykių iki Murakamio veikėjų. Nuo Markesio realybės iki young adult trilogijų. Nuo Cronino lyg ir zombių iki Jojo Moyes romantikos ir dar net nepaminėjau visų detektyvų, šeiminių knygų, Holokausto temos ir t.t. Ir gana daug perskaičius aš matau, kad pasaulyje nėra labai jau daug skirtingų siužetų. 10-20. Dar jų variacijos ir tiek. Meilės romanuose arba išskiria nesusipratimas, arba viskas prasideda kerštu, o baigiasi lova, detektyvuose irgi žinai, kurioje vietoje autorius padarys klaidinantį manevrą… Minties eigą pagavote.

Tai va, „Juodųjų triušių dvaras“ irgi yra iš tų, kurias jau šimtą kartų skaičiau tik kiek prastesnė. Pasakojama dabartis, kai pora ieško vietos vestuvėms ir nuotaką apsėda dvaras, tas kur triušių. Ir dvaro praeitis. Visada visada visada tokiose knygose praeitis ir dabartis susilieja.

Pati istorija lyg ir būtų nieko, bet mane žiauriai erzino dabarties mergina. Nu jau tokia triedalė… Nenoriu spoilinti, todėl sukursiu panašaus emocinio lygio situaciją. Įsivaizduokite, kad esate koks nors Paulius ir vartydamas šeimos albumą sužinote, kad turėjote bobutę, kuri čiut sugriešijo su kaimynu, o laikai nebuvo labai geri, todėl savo pavainikį padovanojo klajojančiam cirkui. Baisu. Bet dar baisiau yra, kad Paulius dėl to suisterikuoja, nuo visų pabėga, nori skirtis su savo žmona, nes jo genai sugadinti ir žmona sužinojusi šeimos istoriją niekada nebenorės su juo gyventi. Na taip taip, aš čia pritempiau situaciją, bet Pauliaus kvailumas lygiai toks būtų, kaip ir knygos veikėjos. O tokie psichuojantys man nepatinka. O ir šiaip knyga silpnoka tarp tokio pobūdžio konkurentų.

OficialiaiJuodųjų Triušių dvaras – taip Penkro dvarą vadina visi čionykščiai Kornvalio gyventojai. Šis, įspūdingas, gebenėmis, keistenybėmis ir paslaptimis apipintas dvaras traukte traukia kiekvieno prašalaičio žvilgsnį. Būtent čia savo vestuves švęsti norėtų Lorna Danevėj, vis dar prisimenanti šį dvarą iš vaikystės atostogų romantiškajame Kornvalyje. Nors dabar jame šeimininkauja atšiauri sena keistuolė, tačiau dvaras mena ir ankstesnius šeimininkus – gražią Eltonų šeimą. Ponia ir ponas Eltonai bei keturi jų vaikai kasmet Juodųjų Triušių dvare leisdavo idiliškas ir neskubrias atostogas, kol vieną vasarą paslaptinga tragedija visiems laikams pakeitė ne tik dvaro, bet ir visos šeimos likimą. 
Vaikštinėdama dvaro keliukais Lorna net nenutuokia, kad būtent jai bus lemta atverti senas paslaptis saugančias duris ir išsiaiškinti ne tik Eltonų šeimai lemtingos nakties įvykius, bet ir tikrąją savo pačios istoriją…

Žymos sau: KPS: 376 Kę 2017 07 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

878(48) Lauren Oliver „Panika“

878(48) Lauren Oliver „Panika“

Lauren Oliver „Panika“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais knygų pasirinkimas tiesiog turi istoriją. Buvau su vyru garaže ir kol jis buvo rankas sukišęs į motociklą, aš skaitinėjau interentą. Kai jau viskas nusibodo prisiminiau Milžinas.lt ir sugalvojau paskaityti ką nors tokio paprasto. Ilgai ieškojau, nes nors ir reklamuojasi daug siūlantys, bet atmetus svajonių knygas, tai ką skaičiau, negrožinę literatūrą ir tai kas nepatraukia dėmesio, tai visai mažai lieka. Bakstelėjau pirštu į „Paniką“, visgi paauglių knygas mielai skaitau. O dar mačiau ją lygina su „Bado žaidynėmis“.

Tik va nesupratau kodėl. Na taip, „Panika“ irgi yra žaidimas, tik ten galima netyčia mirti, nes užduotys ekstremalios. Bet tik tiek.

Neturėjo knyga kažkokios intrigos, tik daug pasiseilėjimų dėl meilės. Tad sakyčiau tai buvo viena prastesnių iš young adult kategorijos.

OficialiaiHeter niekada nelaikė savęs bebaime ir niekada netroško išsiskirti iš kitų. Todėl niekada neketino dalyvauti „Panikoje“ – žaidime, kuriame mokyklą baigę mokiniai rizikuoja gyvybe mirtinai pavojingose rungtyse, bandydami laimėti įspūdingą pinigų sumą. Tačiau kai atsiranda kai kas, dėl ko verta kovoti, Heter supranta turinti kur kas daugiau drąsos, negu manė.
Dodžo niekada nebaugino „Panika“. Jis tiki: ilgai kurtas slaptas planas ir viena didelė paslaptis tikrai padės jam laimėti. Tačiau jis dar nežino, kad slaptų planų ir paslapčių turi ne jis vienas…
Ir Heter, ir Dodžas tikisi laimėti. Bet nugalėtojas gali būti tik vienas.
Kas laimės – drąsiausias, ištvermingiausias ar gudriausias?
Ir kas, jei tarp dalyvių užsimegs draugystė arba meilė?

Žymos sau: KPS: 304 Kę 2017 07 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

877(47) Station Eleven „Vienuolikta stotis“

877(47) Station Eleven „Vienuolikta stotis“

Station Eleven „Vienuolikta stotis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Seniai norėjau paskaityti šią knygą, nes paprasčiausiai esu pasaulio pabaigos žanro gerbėja. Ir skaitau ką randu, apie ką išgirstu, sužinau. Beje, dar ir šios knygos viršelis man yra vienas gražiausių pastaruoju metu. Daug kartų romaną dėjau į virtualaus knygyno krepšelį, kol galiausiai radau bibliotekoje. Valio.

Na ir nenuvylė, parašytas iš gana keistų perspektyvų. Viskas prasideda tuo, kad kino aktorius vaidina teatro spektaklyje karalių Lyrą ir miršta nuo širdies smūgio. Jam dirbtinį kvėpavimą puola daryti salėje buvęs vaikinas, kurio akimis vėliau parodoma pasaulio pabaigos (visi masiškai ima mirti nuo naujos gripo formos) pradžia.

Kitas skyrius jau po dvidešimties metų. Po apleistą pasaulį, kuriame jau nėra normalios technikos bei elektros, klajoja teatras, kuris rodo Šekspyro spektaklius. Viena aktorė yra mergina, kuri vaikystėje buvo toje scenoje, aktoriaus mirimo metu, todėl apleistuose namuose renka paskalų žurnalus ir ieško žinučių apie jį. Taip pat turi kadaise aktoriaus dovanotus komiksus, kurie gana svarbūs pasakojant romane viekiančių žmonių, bet ne pasaulio pabaigos, istoriją.

Taip ir šokinėja veiksmas tarp senojo pasaulio (kelių metų iki gripo) ir naujojo. Tarp aktoriaus, jo draugų, žmonų, šių reakcijų katastrofos metu ir išgyvenimo kai nieko nebelieka.

Įdomi knyga, tik man pasirodė kažkiek per rami.

Oficialiai: Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir trapų pasaulio grožį.
Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį… Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė… Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Žymos sau: KPS: 420 Kb 2017 07 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

876(46) Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

876(46) Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

Ruth Ware „Tamsioje tamsioje girioje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šie laikai yra gėris. Užpraeitą savaitę išvažiavome į Anykščius. Įsidėjau skaityklę, bet kempinge vyras pasiskundė, kad pamiršo savąją. Paskolinau. Pati išsitraukiau telefoną, įsijungiau „Milžiną“ ir per vakarą perskaičiau „kažką tokio paprasto ir greito“.

Knyga man patiko nes gana linksma, paprasta ir tinkanti šaltam vasaros vakarui palapinėje.

Knyga man nepatiko nes, veikėja pasirodė kažkokia žliumba. Nežinau, kaip 10 metų galima inkšti dėl paauglystėje nepavykusių santykių. Dar nepatiko dėl to, kad buvo labai nerealistiška. Šiaip visokie detektyvai, psichologiniai trileriai ir panašūs skaitalai įtraukia tuo, kad nesunku įsijausti į kuriamą aplinką. Psichai, arba kerštaujantys bičai, arba atsitiktinės nelaimės, visko gi būna. Čia gi intriga ir kulminacija man pasirodė visai negyvenimiškos ir net juokingos kažkiek. Isterikų susirinkimas. Tiek.

Oficialiai: Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.
Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.
Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Žymos sau: KPS: 320 Kę 2017 07 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

875(45) Harlan Coben „Nepažįstamasis“

875(45) Harlan Coben „Nepažįstamasis“

Harlan Coben „Nepažįstamasis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Daugelis žino, kad aš mėgstu trilerius ir detektyvus. Kai paprašydavau rekomendacijų, tai pastoviai tarp jų šmėžuodavo Coben pavardė. Nieko nebuvau skaičiusi, bet vis girdėjau ir girdėjau liaupses, kol vieną dieną čiupau pirmą pasitaikiusią jo knygą ir perskaičiau.

Na, ir negaliu sakyti, kad dabar pulsiu skaityti visas. Gal. Kai nežinosiu ką pasirinkti, ištiks visiškas neskaitadieniškas štilis ir panašiai. Tačiau negaliu sakyti, kad jis mane sužavėjo.

Daug kartų sakiau, dar vieną kartą pasikartosiu, mane šiurpina JAV maži miesteliai, kuriuos pažįstu tik iš knygų ir filmų. Na tie, amerikietiškosios svajonės, su bendruomene, nuosavais nameliais, dažniausiai baltais ir t.t. Tiesiog šiurpu yra viskas ką skaitau apie juos. Tie kaimynų santykiai. Brrrr. O knygos veiksmas vyksta kaip tik tokioje vietoje.

Pirmuose puslapiuose prie Adamo prieina nepažįstamasis ir pasako, kad jo žmona kadaise imitavo nėštumą. Nuo tos žinios viskas pradeda vyniotis. Istorija kaip ir nieko, bet manęs neįtikino nei nepažįstamojo veiksmai, nei pamišęs eks policininkas, kuris elgėsi kaip kokiose Tarantino filmų pigesnėse parodijose, nei finalinė intriga…

Skaičiau, susidomėjau, įsitraukiau, net negalėjau atsitraukti, bet toks jausmas visada buvo, kad kažko labai smarkiai trūksta. Smalsumas sužadintas, bet išaiškėjus paslapčiai lieka nusivylimo kartėlis.

OficialiaiNepažįstamasis gali pasirodyti lyg iš niekur, galbūt išdygti bare, stovėjimo aikštelėje ar mažoje krautuvėlėje. Jo tapatybė nežinoma. Jo motyvai — neaiškūs, o informacija — nepaneigiama. Jis sušnabžda keletą žodžių į ausį ir pradingsta, palikęs tave rankioti akimirksniu sudužusio pasaulio šukes.
O Adamas Praisas turi ką prarasti — laiminga santuoka su gražia moterimi, du nuostabūs sūnūs bei visi kiti amerikietiškos svajonės atributai: didelis namas, geras darbas, regis, tobulas gyvenimas.
Ir tada prie jo prieina nepažįstamasis. Sužinojęs gniuždančią savo žmonos Korinos paslaptį, užsipuola ją, ir tobulo gyvenimo miražas išsisklaido, tarsi jo išvis nebūtų buvę. Netrukus Adamas supranta įsivėlęs į kažką daug pavojingesnio nei Korinos apgaulė ir suvokia, kad jei žengs nors vieną neteisingą žingsnį, sąmokslas, kurį jis atsitiktinai aptiko, ne tik sudrebins gyvenimus — jis sunaikins juos.

Žymos sau: KPS: 320 Kę 2017 07 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

874(44) Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“

874(44) Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“

Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šiuo metu vyksta kažkoks bibliotekų skaitymo iššūkis, kurio metu, man regis, yra vienas iš iššūkių pasirinkti bet kokią knygą iš lentynos. Su šia aš pasielgiau panašiau. Dūriau pirštu, nieko negalvodama, manau, kad gal tai net pirma mano skaityta šios leidyklos knyga.

O istorija visai nieko tokia. Pasakoja apie dingusio vaikino draugus, šeimą, santykius. Galiausiai įpinama šiek tiek psichologinio trilerio ir detektyvų elementų. Nėra kažkas tokio wow, bet lengvam pasiskaitymui tiks. Neseniai skaičiau knygą „Viskas, ko tau nesakiau“, tai tiek savo pavadinimu, tiek atmosfera man kažkaip labai šios istorijos panašios.

Visgi, negaliu rekomenduoti. Nes po jos perskaičiau dar dvi knygas ir detalės blėsta. Niekas nesukrėtė, niekas nesukėlė intrigos (pačią pagrindinę lengvai nuspėsite atidžiai skaitydami), plaukė ir praplaukė.

OficialiaiEmmos Haughton romanas „Dabar tu mane supranti“ – puikiai sukomponuotas psichologinis trileris, įtraukiantis ir nepaliekantis skaitytojo ramybėje iki pat paskutinio puslapio. Rutuliodama paauglio Denio dingimo ir paieškų intrigą, autorė atskleidžia gilų ir sudėtingą jo draugės Hanos, jos tėčio, Denio tėvų ir Dauno sindromu sergančios Denio sesutės Alisos pasaulius.
Kaip netikėti ir siaubingi nutylėtos paslapties padariniai, menkutis sandėris su sąžine pasmerkia begalinei nežinios ir bergždžių pastangų rasti pradingėlį kančiai. Bėgimas nuo tiesos, nuo akistatos su savo artimu, su savimi pačiu sutrupina ramų ir gražų šeimos pasaulį, suardo tarpusavio pasitikėjimą. Ir vis dėlto romano gale visos meistriškai supintos gijos, iškėlusios į paviršių ištikimybės, meilės, draugystės, pasiaukojimo, saviapgaulės ir praregėjimo temas, galų gale išsiriša.
Romane sukurtas įdomus Hanos paveikslas – nors tik paauglė, ji įžvalgesnė ir protingesnė už daugelį tiesos nebeatpažįstančių, prie savo norų pasaulį pritaikiusių suaugusiųjų, reginčių tai, ką nori regėti. Knygoje tiesa iškyla kaip pamatas, kaip išeitis, nors dažnai sunkiai pakeliama, ji praplėšia iliuzijų šydą, rodos, garantavusį saugų ir patogų gyvenimą, ir veikėjams, subrendusiems po išbandymų audrų, palieka džiugaus susitikimo viltį.

Žymos sau: KPS: 246 Kę 2017 07 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

873(43) Simona Ahrnstedt „Tik viena naktis“

873(43) Simona Ahrnstedt „Tik viena naktis“

Simona Ahrnstedt „Tik viena naktis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ką tik ieškojau knygos aprašymo ir paskaičiau skaitytojų komentarus. Juokas suėmė, kai perskaičiau, kad rašo tai labai intriguojanti knyga, kad tai nėra lėkšta meilės istorija ir ji net gali įkvėpti. Ak! Įdomu, kiek knygų perskaitė žmogus, kad čia rado intrigos ir įkvėpimo.

Šiaip čia yra žiauriai lėkšta meilės istorija, kurią turbūt romantinių knygų skaitytojai ne kartą skaitė. Vienas nori atkeršyti kito šeimai, bet jie susitinka ir įsiplieskia didelė aistra, kuri verčia abejoti. Kerštas ar meilė? Ir galiausiai spėkite kas nugali?

Šiai knygai skiriu didesnį įvertinimą tik todėl, kad man buvo įdomus aprašytas finansų pasaulis. Na ir šiaip nėra gal labai blogai, kai nori romantikos :D.

OficialiaiNatalija De la Grip – viena perspektyviausių Švedijos finansininkių. Nepaisant to, jog gimė aukštuomenės šeimoje ir priklauso elitui, karjeros aukštumų ji siekia savo jėgomis. Išsiskyrusi su sužadėtiniu, Natalija atsiduoda darbui ir stengiasi įrodyti savo valdingam tėvui, jog yra verta deramo posto šeimos verslo imperijoje.
Davidas Hamaras – išsišokėlis, finansų pasaulio blogiukas. Priešingai nei Natalija, jo kilmė žema ir vaikystėje jam teko susidurti su nemažai vargo, tačiau nepaisant to, Davidas tapo vienu turtingiausių rizikos kapitalistų. Kai kurie šiuo vyru žavisi, kai kurie nekenčia.
Intrigų pilnas finansų pasaulis vieną saulėtą dieną suveda Nataliją ir Deividą, kurį vis dar kankina niūrios praeities šešėliai ir noras atkeršyti De la Gripų šeimai už žiaurias patyčias praeityje. Natalijai ne paslaptis, kad jos šeima nekenčia Davido, tačiau ji vis dar negali atsakyti į klausimą: kodėl? Ar Davidas su ja nuoširdus ir neturi kėslų? Netikėtai tarp jųdviejų atsiradusi aistra nugali praeities nuoskaudas, o kartu praleista naktis sujaukia visas mintis. Jie – mirtini priešai ir tai buvo tik viena, geismo ir aistros kupina naktis. Šie santykiai neturi ateities. Bet ar tikrai?

Žymos sau: KPS: 440 Kę 2017 07 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

871(41) Jojo Moyes „Nuotakų laivas“

871(41) Jojo Moyes „Nuotakų laivas“

Jojo Moyes „Nuotakų laivas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Na, Jojo Moyes man regis žino daugelis bent kiek romantiškesnių istorijų mėgėjų. Nors šios autorės knygose dominuoja meilė, bet tai yra tie truputį kokybiškesni romanai.

Šios knygos pavadinimas mane truputį baidė, bet ne pirmas kartas. Norėjau kažko paprasto, pradėjau skaityti. Perskaičiusi autorės įvadinį žodį aš susidomėjau labiau. Pasirodo istorija dalinai tikra. Na čia panašiai, kaip filme „Titanikas“. Titanikas iš tiesų buvo, iš tiesų nuskendo, iš tiesų jo deniai ir aplinka buvo panašūs kaip filme, tik tikėtina, kad Dikaprijus nelakstė su pana :). O jei ir lakstė, tai vistiek nebūtinai kaip filme. Tai va, nuotakų laivas irgi iš tiesų buvo, plaukė tuo maršrutu ir t.t.

Karo nuotakos – terminas, kuris apibūdina merginas ištekėjusias už užsienyje tarnaujančių kariškių. Šiuo atveju australės karo metu ištekėjo už jų regione kariaujančių britų. Po karo, kariuomenė organizavo tokių moterų perkėlimą į Britaniją, pas jų vyrus. Daugelis tų nuotakų savo vyrus pažinojo vos kelias savaites, o nematė metus ir daugiau. Paprastai merginas plukdydavo keleiviniais laivais, bet jau visai karui pasibaigus, šių nebeužteko ir vienas paskutiniųjų buvo gyventi pritaikytas lėktuvnešis „Viktorija“.

Istorija pasakoja apie kelias labai skirtingas merginas. Aukštuomenės damutę, kuri tikėjosi plaukti kruizu su grožio salonais, baseinais ir t.t.; nėščią fermerio dukrą, nekalbią ir šaltą karo medicinos slaugę. Na ir visą knygą stebėjome kaip merginoms sekasi susigyventi tokioje krūvoje, visas natūraliai kilusias problemas, įtampą tarp savęs, tarp jūrininkų ir pan.

Įdomus pasirodė tas kontekstas, pvz., vyras laisvai galėjo atsiųsti telegramą, kas nebelaukia, nebeplauk, ir tada merginą išsodindavo belekur ir raudonasis kryžius organizuodavo kelionę namo. Žiauru.

Kas man nepatiko, tai kad autorė nesugalvojo, kaip istorijos pradėti ir kaip baigti, tai įterpė šiuos laikus, močiutę ir pan. Ši vieta pasirodė pritempta, galėjo iš karto pasakoti tik apie laivą.

OficialiaiAntrasis pasaulinis karas pasibaigė ir keturios australietės ryžtasi leistis į didžiausią savo gyvenimo kelionę. Kartu su dar keliais šimtais moterų jos šešias savaites Karališkojo jūrų laivyno lėktuvnešiu „Viktorija“ plaukia į Angliją, kad vėl būtų kartu su savo vyrais. Šių „karo nuotakų“ padėtis nepavydėtina: palikusios artimuosius ir savą aplinką, merginos ketina pradėti naują gyvenimą svetimoje šalyje, nė nenutuokdamos, kaip jas priims naujosios šeimos ir kaip joms seksis gyventi su vyrais, kurių faktiškai nė nepažįsta. Kelionė kupina nuotykių, be abejo, pirmiausia dėl neįprasto gyvenimo lėktuvnešyje, kuriame pilna jūreivių. Ypač kai pradeda aiškėti paslaptys, galinčios nepataisomai sugadinti reputaciją, o laive ima megztis dviprasmiški santykiai.

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 06 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook