Pagal
Kategorija: Šiukšlyno knygos

Ką aš perskaičiau

957(56) Dan Brown „Kilmė“

957(56) Dan Brown „Kilmė“

Dan Brown „Kilmė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pamenu, kai Da Vinčio kodas sukėlė milžinišką populiarumą ir pakėlė autorių į aukštumas. Patiko ir man ta knyga, nes buvo greita nuotykių istorija. Žinote, vienu metu buvau visai užsidegusi geo lobių ieškotoja, tad nenuostabu, kad tokios knygos patinka. Taip pat man prilipo ir kiek mažiau populiarumo sulaukusios „Meteoritas“ ir „Skaitmeninė tvirtovė“, o štai paskesnės profesoriaus Lengdono knygos manęs jau taip nežavėjo. Priešpaskutinė iš viso pasirodė nuobodybė, „Kilmė“ irgi taip so so.

Labai erzino pirmas 100 puslapių, kuriuos galima sutraukti į vieną eilutę: padariau stulbinantį atradimą ir tuoj tuoj jį sužinos visas pasaulis, tuoj tuoj, išsprogdinsiu galvas, tuoj tuoj tuoj, tas atradimas yra kažkas tokio, tuoj tuoj! Ir net nuostabu, kaip autorius, kuris moka įdomiai rašyti, taip nuobodžiai bandė sukelti intrigą, taip nuobodžiai, kad net nesinorėjo atsiversti paskutinių puslapių ir sužinoti paslaptį. Taip, aš tai darau, kai man labai įdomu pasidaro. Nors skaičiau, kad yra tokių, kurie dangsto tolesnes pastraipas, kad tik sau nepasispoilintų. Čia ne apie mane.

Na ir po to buvo toks tradicinis Brown’o knygoms – bėgam, gaudo, blogiukai virsta geriukais ir atvirkščiai, scenarijus, kol galiausiai prieiname prie tos paslapties atskleidimo. Ir viskas pateikta taip, tarsi wow wow, o aš perskaičiau ir gūžtelėjau pečiais. Jei realiai išgirsčiau tą atradimą, tai tikrai man nesinorėtų griebtis už širdies, nes viskas kažkaip visai nenustebintų žinant mūsų pasaulį ir jo vystymosi eigą.

Ir dar truputį nekenčiau to, kad skaitau popierinę knygą, nes labai sunku buvo ją visur tampyti. Na kada gi, kada pas mus atsiras pocketbook’ų kultūra?

OficialiaiŠįkart viskas prasideda nuo neeilinio įvykio – Bilbao esančiame Gugenheimo muziejuje bus atskleista kvapą gniaužianti istorinė paslaptis – pagaliau taps aišku, iš kur atsirado žmonija. 
Edmondas Kiršas – genialus mokslininkas futurologas, milijardierius ir kompiuterių guru, visam pasauliui pažįstamas savo neeiliniais atradimais ir neįtikėtinomis prognozėmis. Šį vakarą Kiršas ketina pakeisti istorinį požiūrį į pasaulio atsiradimą. Jis turi įrodymų, kad pasaulio sutvėrime nėra vietos Dievui. 
Buvusio savo studento ir tiesiog gero draugo Edmondo Kiršo kvietimu į Bilbao atvyksta Harvardo profesorius Robertas Lengdonas. 
Deja, prezentacija Gugenheimo muziejuje, kurią turėjo gyvai stebėti visas pasaulis, neįvyksta. Renginys, kurio metu nuspręsta pranešti apie įspūdingą atradimą, žlunga. Kiršas nužudomas visų susirinkusiųjų akyse. Prabangus priėmimas virsta chaosu. 
Pavojingi nuotykiai prasideda. Lengdonui kartu su muziejaus direktore gražuole Ambre Vidal per stebuklą pavyksta pabėgti. Kad sužinotų ką atrado Kiršas, jiems teks leistis į pavojingas užšifruotų pranešimų paieškas.
Lengdonas ir Ambre keliauja į Barseloną, kur Kiršas savo buvusiam mokytojui paliko mįslingą slaptažodį, atskleisiantį  mokslo perversmą lemsiantį atradimą. Ar gali būti, jog geriau, kad ši tūkstantmečius užmaršties tamsos palaidota istorija niekada nebūtų atskleista. Būtent taip mano tie, kurie persekioja Lengdoną ir Ambrą ir kurie padarys viską, kad ši kvapą gniaužianti tiesa apie mokslą, Dievą ir pasaulio ateitį nebūtų atskleista.
Lengdonas supranta, kad jie gali atskleisti paslaptį, apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Jeigu jiems nepavyks iššifruoti painios mįslės, slaptosios draugijos sensacinga senoji tiesa bus amžinai prarasta.
Už kiekvieno posūkio slypi mirtinas pavojus, iš amžių gūdumos veržiasi grėsmingos paslaptys, o šio pasaulio galingieji ir religiniai fanatikai kaunasi už savo interesus.

Žymos sau: KPS: 432 Kn 2018 07 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai dvi trilogijos dalys ir aš mirštu, kaip dabar noriu perskaityti trečiąją, kurią, regis, visai neseniai išleido.

Tai jaunimui skirti romanai. Tačiau kaip visada man gana nesunku įsivaizduoti, kad knygoje veikia ne 15 metų žmonės, o bent jau 25 ar vyresni. Kodėl? Nes kariuomenė, bandymai su maru, sukilimai, išdavystės, kankinimai, žudymai ir mušimai tikrai neprimena žaidimo su lėlėmis, ar ne? Tiesą sakant, nuo suaugusiųjų knygų šios skiriasi tik tuo, kad nėra sekso scenų ir meilė labiau išreiškiama padūsavimais ir žodžiais.

Tai distopinė istorija, kuri mane labai įtraukė, nes aš mėgstu tokio stiliaus knygas kaip “Bado žaidynės” ar “Divergentė”. Pasaulyje visuotinio atšilimo metu ištirpo Antarktida ir vanduo užliejo JAV. Rytinė pakrantė beveik visa paskendo ir daugybė pabėgėlių traukė į vakarus. Šie pasistatė sieną, pasiskelbė atskira respublika ir pradėjo karą. Tokia aplinka knygoje. Mano manymu aplinkiniam pasauliui skirta gerokai per mažai dėmesio ir kyla klausimų, kodėl tos šalys iš tiesų kariauja, koks tikslas, kokia priešistorė? Šiek tiek daugiau detalių paaiškėja antroje dalyje, bet pirmojoje pritrūko detalumo.

Kaip ir kiekvienoje doroje distopijoje, taip ir čia, vyrauja klasių pasidalinimas, kuomet vieni tarpsta, kiti gi engiami ir skriaudžiami. Jis skurdžius gyvenantis gatvėse, padedantis kitiems vargšams ir trukdantis kariuomenei. Ji vunderkindė Respublikos auksinė mergaitė, karė, kuriai pavesta sugauti Jį. Na, o tada prasideda nuotykiai, meilė ir porelės atradimai, kad tai ką kiekvienas įsivaizdavo apie savo šalį nebūtinai yra tiesa.

Jei tokių knygų iš viso neskaitote, tai imtis neverta, bet jei visos tos ala bado žaidynės patinka, tai čia tikrai neblogas variantas.

Oficialiai: Legenda: 2130-ieji. Didžioji Amerikos respublika kariauja su Kolonijomis. Visuomenė suskaldyta: kiekvienas 15-metis laiko Egzaminą, kuris atsijoja gerus genus nuo blogų –perspektyvius piliečius nuo niekam nereikalingų. Nereikalingųjų rajonuose siaučia maras – ir jau ne pirmą kartą…

Džunė vienintelė šalyje gavo maksimalų Egzamino įvertinimą. Ji protinga, vikri, graži ir šerlokiškai pastabi. Jos laukia šviesi ateitis valdžioje.Dėjus gyvena slapstydamasis. Jis neduoda ramybės valdžiai, rizikuoja gyvybe, kad pavogtų vaistų jaunėliui broliui, ir rūpinasi bename našlaite.

Kai Džunė gaus užduotį surasti brolio žudiką, du pasakojimai susilies į vieną. Priešininkams teks ne tik susigaudyti savo jausmuose, bet ir atskleisti tamsias valstybės paslaptis.

Šlovė: Džunei ir Dėjui, pabėgusiems nuo Respublikos karių ir atvykusiems į Vegasą, nelieka nieko kita, tik kreiptis pagalbos į čia įsikūrusius Patriotus – grupuotę, siekiančią pakeisti politinį režimą šalyje. Patriotams irgi praverstų du puikūs kovotojai. Ypač jei sutiktų dalyvauti itin slaptoje misijoje ir padėtų įvykdyti perversmą Respublikoje.

Tik ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kas, jei tai ne tokia revoliucija, kurios visi trokšta? Kas, jei Džunė ir Dėjus suklydo?

Žymos sau: KPS: 272,320 Kn 2018 06 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai pirma trilogijos dalis. Žinoma esu visas skaičiusi. Gi esu Murakami gerbėja, ta kuri nusiperka knygas pirmą jų prekybos dieną ir iš karto perskaito. Tiesa, su trilogija buvo kiek kitaip. Aš taip pat pirkau pirmą pasirodymo dieną, bet perskaičiau tik kai sulaukiau kol išvers visas tris. 1Q84 nesu kartojusi, kai tuo tarpu kelias kitas autoriaus knygas skaičiau daug kartų. Apie pačią knygą per daug nekalbėsiu, nes kaip gerbėja nesu objektyvi, bet šiek tiek apie nuotaiką:

turiu pasakyti, pirmą kartą Murakami skaitau, nes tiesiog įdomu. Antrą (ar trečią, ar penktą) kartą skaitau autoriaus knygas tik tada kai mano gyvenime vyksta kažkas neįprasto. Nebūtinai blogo, nebūtinai gero. Tiesiog tokio, kas iš esmės yra vidinis ar išorinis pokytis. Ir šis mėnesis būtent toks buvo. Tarsi su dviem mėnuliais ir keistais dalykais.

— Ir dar, — pratarė vairuotojas, žvelgdamas į galinį veidrodėlį, — norėčiau, kad įsidėtumėte į galvą — ne viskas yra taip, kaip atrodo.
„Ne viskas yra taip, kaip atrodo“, — mintyse pakartojo Aomamė. Tada lengvai suraukė antakius.
— Ką tai reiškia?
Rinkdamasis žodžius vairuotojas tarė:
— Kitaip tariant, galima sakyti, kad dabar ketinate daryti neįprastą dalyką. Ar ne? Paprastai žmonės vidury baltos dienos nelipa avariniais Tokijo greitkelio laiptais. Ypač moterys.
— Na, taip, — atsakė Aomamė.
— Ir kai taip elgiesi, paskui visa kasdienė aplinka, kaip čia pasakius, gali imti atrodyti šiek tiek kitokia nei visados. Man taip yra buvę. Bet nesileiskite apgaunama išvaizdos. Tikrovė visuomet yra viena vienintelė.

Štai toks buvo mano birželis ir jo nuotaika. Ir dar šiek tiek tęsiasi.

Oficialiai: Ar skaitėte George’o Orwello romaną „1984-ieji“? Ar kada jautėte, kad kažkas jus stebi? Didysis Brolis, o gal Mažieji žmonės?

Murakami naują savo romaną, tiksliau, romanų trilogiją, neatsitiktinai pavadino „1Q84“. Tai nuoroda į George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės, naktį vejantys oro lėliukę. Veiksmas vyksta tarsi 1984-aisiais, tačiau Aomamė pradeda abejoti, ar tai tikrai tie metai, nes realybė skyla, tįsta, nyksta… „Šį naują pasaulį ji nusprendė vadinti 1Q84-aisiais. Q – tai klaustukas – question-mark. Jis reiškia abejonę.“

Kaip ir ankstesniuose romanuose, Murakami kuria intriguojančius personažus: tai dvikovos instruktorė, kuri laisvalaikiu pagal užsakymą žudo vyrus, matematikos mokytojas, po darbo rašantis nespausdinamus romanus, paslaptinga septyniolikmetė Fukaeri, kurios kūrinys atsiunčiamas literatūriniam konkursui, ir kiti ne mažiau rafinuoti asmenys. Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai ima pintis jų gyvenimai, ir viską apgaubia švelni mistika, neleidžianti užversti knygos neperskaičius dar ir dar vieno puslapio ir laukti tęsinio.

Žymos sau: KPS: 400 Ke 2018 06 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

953(52) Richard Bach “Iliuzijos”

953(52) Richard Bach “Iliuzijos”

Richard Bach “Iliuzijos”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: “Iliuzijas” aš esu skaičiusi ir gana seniai, jei mano knygų bloge nėra atsiliepimo, o juk jis jau tuoj dešimtmetį skaičiuos. Ir aš pamenu, kad pirmą kartą knyga sukrėtė ir gana giliai palietė. Aš berods tada labai nesėkmingai laikiau sesiją ir labai labai stresuodavau per žodinius atsiskaitymus. Perskaičius “Iliuzijas” aš šiek tiek labiau valdžiau jaudulį, visada galvodavau apie tai, kad mes valdome tai kas vyksta ir t.t.

Knyga man pasirodė kiek įdomesnė už “Žuvėdrą”, gal dėl to, kad čia veikia žmonės ir tos proto plovimo istorijos papasakojamos per jų pokalbius ar mintis. Jautėsi ir šiek tiek sveiko humoro, o autoriaus žodyje – savišaipos. Visgi, man atrodo, kad Bach’as negali būti skaitomas bet kada. Ypač ciniškesnių žmonių. Nes gresia didelis akių vartymas. Tačiau būna gyvenime tokių momentų, kai kelios teisingos mintys sustato viską į vietas.

OficialiaiKas yra iliuzijos ir kur slypi realybė? Apie tai Ričardas Bachas turi savo nuomonę, kurią ir byloja mums knygos herojų lūpomis.
Žmogui pavaldu žymiai daugiau, nei galėtų atrodyti. Tereikia tik patikėti savimi…

Žymos sau: KPS: 160 Ke 2018 06 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

952(51) Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

952(51) Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sprendimas perskaityti šią knygą atėjo po vienos diskusijos. Tiesiog kalbėjome apie gyvenimą ir tai kas šiuo metu jame vyksta ir vienu metu buvo prisimintos Bacho „Iliuzijos“. Taigi, kažkaip nusprendžiau prisiminti šias knygas ir atradau, kad skirtingai nei „Iliuzijų, aš nesu skaičiusi „Žuvėdros“.

Aš negalėčiau sakyti, kad man nepatiko, nes tai apie ką parašyta man pasirodė ir artima, ir aktualu, tegul ir girdėta, bet puikus priminimas. Tačiau aš nesu sužavėta pačiu autoriaus rašymo stiliumi. Man daug kur į pirmą planą lenda perdėtas… em, net nežinau kaip pavadinti… dvasingumas? Na žinot tuos iki skausmo dvasingai perkreiptus veidelius, klausančius kokios etno muzikos  ar literatūros mokytojos išraišką, kuomet ji aktų salėje klauso, kaip jos geriausias mokinys deklamuoja mėgstamiausią poetą. Truputį per saldu.

Tačiau vietoje ir laiku, tikrai nesu nusiteikusi per daug kritikuoti.

OficialiaiTai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.

Žymos sau: KPS: 112 Ke 2018 06 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

950(49) Guillaume Musso “Dabarties Akimirka”

950(49) Guillaume Musso “Dabarties Akimirka”

Guillaume Musso “Dabarties Akimirka”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą skelbiu mėnesio nesąmone. Iš esmės ji mane taip įtraukė, kad perskaičiau per kelias valandas. Parke ant suoliuko pradėjau, grįžusi namo pabaigiau. Tačiau pabaigoje likau labai nuvilta. Sakytum, gal kaip tik puiku, sukėlė emociją, valio! Tačiau iš tiesų man pasirodė, kad autorius nenorėjo jokios emocijos sukurti, o tiesiog nesugalvojo pabaigos. Na čia panašiai, kaip įdomiausioje vietoje, kad nors atsibustų ir sakytų – “kokį keistą sapną susapnavau”. Viskas! Tačiau ne visai taip, tad nemanykit, kad spoilinu, tik įspūdis toks.

O sudominusi dalis yra gal ir neišradinga, bet vistiek įtraukianti idėja. Vyras netyčia įėjęs į vieną kambarį pradingsta ir atsipeikėja po metų. Kol bando atsipeikėti praeina diena ir jis vėl dingsta. Ir vėl atsipeikėja po dar metų. Po truputį paaiškėja, kad pateko į kažkokią kilpą ir štai gyvena tik vieną dieną per metus. Sugeba net užmegzti santykius, o jo mylimoji gauna metus laukti kito pasimatymo. Visai intriguoja kuo čia baigsis, nes yra mestelėta užuominą į ne visai laimingą pabaigą po tam tikro metų skaičiaus. Tačiau kaip jau sakiau, pabaiga buvo visiškas meh.

OficialiaiKai Lizai prausiantis duše netikėtai šalia išdygsta pirmąkart gyvenime matomas vyras, ji iš visų jėgų jam tvoja ir pabėga. Antrąkart jie susitinka bare. Šįkart – neatsitiktinai, nes Arturas jos ieškojo po visą Niujorką. Tačiau ji nė nenutuokia, kad tai tas pats vyras. Tarp jų akimirksniu užsimezga nepaprastas ryšys. Nuo šiol Liza rizikuos viskuo, kad galėtų būti su Arturu. Net jeigu jis prašys padaryti keisčiausių dalykų… Nes Arturas ne toks kaip visi vyrai. Jis Lizai atskleidžia siaubingą paslaptį, kuri jų meilę paverčia sunkiausiu gyvenimo išbandymu.T

Labiau nei bet kada anksčiau nenuspėjamas Niujorkas tampa Lizos ir Arturo jausmų labirintu. Jiedu sujungia savo likimus, kad pabėgtų nuo negailestingiausio jų meilės priešo – laiko.

Žymos sau: KPS: 288 Kn 2017 05 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

949(48) Paula McLain „Ledi Afrika“

949(48) Paula McLain „Ledi Afrika“

Paula McLain „Ledi Afrika“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš nežinojau ko tikėtis iš šios knygos, nes aprašymas nebuvo labai intriguojantis, bet netikėtai patiko! Knyga pasakoja apie tikrą istorinę asmenybę – Beryl Markham. Kuo ji garsi? Tai pirmoji moteris viena perskridusi Atlanto vandenyną iš rytų į vakarus. Tą ji padarė 1936 metais. Supraskit, nebuvo patys parankiausi laikai moterims.

Knyga pasakoja apie Beryl vaikystę Kenijoje, jos ankstyvą nenusisekusią santuoką, bandymą pritapti su “vyriškais” pomėgiais (moteris siekė pripažinimo, kaip arklių išjodinėtoja ir tiesą sakant jo sulaukė, vėl gi tapdama pirmąja savo šalyje), prastus santykius su tėvais, meilės trikampį, skandalus…

Autorė pasirinko parašyti tik apie gyvenimo atkarpą iki garsiojo skrydžio, tad perskaičiusi knygą aš su smalsumu atsiverčiau ir Wiki, nes buvo labai įdomu sužinoti apie tokią ypatingą moterį daugiau. Deja, panašu, kad jos gyvenamas nebuvo labai nusisekęs, ji pati yra parašiusi prisiminimų knygą, kurią kada nors reiks susirasti.

Net jei nesidomite garsiomis moterimis, ši knyga yra įdomi dėl laikmečio ir ne visai tradicinės aplinkos (Kenijos, kurioje karaliavo britai).

Oficialiai: Afrika. Svaigūs britų kolonijinio spindesio laikai. Stulbinamas laukinės Kenijos gamtos grožis mainosi su Nairobio klubų prabanga, džinas liejasi upeliais, žaibiškai užsimezga ir skandalingai baigiasi romanai… Šio sūkurio centre – Berilė Markam, meilės trikampio herojė, kurios laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti. Moteris, kuria neįmanoma nesižavėti. Moteris, kurios neįmanoma pamiršti. Moteris, kuriai pakluso dangus ir Afrika, o ji pati nepakluso niekam.

Berilė užaugo Kenijoje. Užuot įgijusi būsimai damai tinkamų žinių apie puošnias sukneles ir elgesio visuomenėje subtilybes, ji viską žinojo apie žirgų auginimą ir karių moranų gyvenimą. Tačiau afrikietiška idilė truko neilgai. Sulaukusi vos šešiolikos, Berilė stačia galva įpuolė į santuoką ir tučtuojau suprato, kad tai – tikra katastrofa. Bet graužtis, pasiduoti ir kentėti – ne jai. Iš santuokos griuvėsių ši laisvos dvasios moteris pakyla vedama vienos minties: dabar ji savo likimo šeimininkė. Tik trečiajame dešimtmetyje Nairobio aukštuomenėje tokiai drąsiai ir savarankiškai moteriai surasti savo vietą ne taip jau paprasta. Kol ji sutinka sielos sesę ir likimo draugę – rašytoją Karen Bliksen. Ir šios mylimąjį lakūną ir medžiotoją Denį – netikėtai tapsiantį ne tik Karen, bet ir Berilės didžiąja gyvenimo meile…

Žymos sau: KPS:448 Kb 2017 05 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

948(47) Delia Ephron „Sirakūzai“

948(47) Delia Ephron „Sirakūzai“

Delia Ephron „Sirakūzai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Vienas tų atveju, kai mane labiausiai patraukė viršelis. Aš daug kartų pro šią knygą praėjau, bet tą vienintelį – bibliotekoje – nesusilaikiau.

Istorija apie dvi sutuoktinių poras, kurie kartu išvyksta atostogauti į Italiją. Nelabai kas juos jungia, išskyrus tai, kad pora žmonių iš skirtingų porų kadaise turėjo santykius.

Nors istorija mane kažkuo įtraukė, gal tuo santuokos netobulumu, fasadu ir užkulisiais, bet šiaip labai pritrūko gilumo. Kiekvienas skyrius pasakojamas vis kito asmens akimis. Porų santykiai yra labai sudėtingas darbas. Kartais nuo jo pavargstama, ypač kai trečias yra toks naujas, toks gaivus, toks viliojantis, bet galiausiai griūtis neatneša žadėto džiaugsmo ir, deja, paliečia daugiau nei du ar tris žmones.

Skaičiau knygą taip paviršutiniškai, per daug negalvodama, bet dabar vis kartais prisimenu ir galvoju, kad kartais norisi pažiūrėti į kitų gyvenimus iš šalies. Greituose detektyvuose ar į tikėtiną pabaigą krypstančiuose meilės romanuose to nebūna.

OficialiaiTai deginantis, įtraukiantis ir prikaustantis romanas apie kelionę. Iš pradžių – į Sirakūzus, tačiau paaiškėja, kad iš tikrųjų tai kelionė į savo ir kitų santuokos gelmes. Iš tiesų tai turėjo būti atostogos.
Negalėdami atsitraukti stebime, kaip dvi į Sirakūzus atvykusios poros pamažu įsipainioja į savo pačių apgaulių ir paslapčių voratinklį. Kaip negailestinga Sicilijos saulė apnuogina viską, ką jie bijojo prisipažinti net sau.
Niujorkiečiai Maiklas ir Lizė atkeliauja į Italiją su savo draugais iš Meino Finu ir Teilor bei liguistai drovia jų dukra Snou. Nuo pat pradžių aišku, kad atostogų idilei iškils kliūčių – Fino ir Lizės bendri romantiški prisiminimai, rašytoją Maiklą kankinanti kūrybinė krizė ir baimė prisipažinti žmonai savas nuodėmes. Ir ką tarp suaugusiųjų veikia motinos akylai prižiūrima dešimtmetė? Visi veikėjai meluoja sau ir kitiems. O bomba po pamatais nepaliaujamai tiksi…

Žymos sau: KPS: 296 Kb 2017 05 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

947(46) Michael Katz Krefeld „Gelmės“

947(46) Michael Katz Krefeld „Gelmės“

Michael Katz Krefeld „Gelmės“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: parašyti kažką apie serijas/tęsinius man visada yra sunkoka. Atrodo, kad gi jei jau skaitau ketvirtą knygą, reiškia man pakankamai patinka. Reiškia, kad esu pasižymėjusi autorių prie tų, kurių knygas ir toliau griebsiu. Ir jei pirmi detektyvai apie buvusį policininką Rauną man paliko tik vidutiniškai gerą įspūdį, tai kuo toliau, tuo labiau aš prie jo priprantu ir atsivertusi naują istoriją pajuntu pažįstamą jaukumą.

Detektyvinės linijos pas autorių gana žiaurios. Tai pamišęs sketantas, tai žudikas maniakas išradingai skerdžiantis moteris. Jautriems geriau neskaityti. Tačiau pats Raunas su savo keistais praeities vaiduokliais, storu šunėku, glaudžia rajono bendruomene, suteikia kažkokios atsvaros žiaurybėms.

Negalėčiau statyti knygų į vieną lentyną su Nesbo Hūlės istorija, bet kas ten žino, gal skaitydama dešimtą serijos detektyvą imčiau ir apsigalvočiau.

OficialiaiDetektyvui Raunui tenka kraupiausia byla iš visų, kurias buvo tyręs. Naujas klientas paprašo surasti septyniolika metų nematytą bendraklasį. O tuo metu Kopenhagos gyventojus šiurpina žvėriški nusikaltimai, pernelyg primenantys 1993-iaisiais šių dviejų vaikystės draugų užpultos mergaitės tragišką istoriją…

Baiminantis visuomenės keršto, paauglystėje atlikę bausmę, buvę bendraklasiai gyvena prisidengę naujomis tapatybėmis, nieko vienas apie kitą nežinodami. Dar vienam užpuolimui pasibaigus moters mirtimi, Raunas rimtai imasi galinčio bet kada smogti žudiko medžioklės.

Žymos sau: KPS: 344 Kn 2017 05 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

945(44) Megan Miranda „Visos dingusios“

945(44) Megan Miranda „Visos dingusios“

Megan Miranda „Visos dingusios“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kol veikia tinklaraštis, naudojuosi proga papasakoti dar apie vieną perskaitytą knygą, nors skoloje, su šia, jau turiu tris.

„Visos dingusios“ yra labai neprasta istorija su detektyviniais prieskoniais. Prieš daugybę metų dingo mergina. Tyrėjai į visas puses tampė jauną kompaniją, bet taip nieko ir nesužinojo. Po tam tikro laiko į miestelį grįžta viena iš tos istorijos dalyvių ir čia vėl dingsta mergina. Nuo šios vietos istorija pradedama pasakoti atbuline eiga: šiandien, prieš dieną, prieš dvi dienas, prieš tris ir t.t. maždaug dvi savaites. Iš vienos pusės atrodo, kad o ką mes čia gero sužinosime, jei jau atskleista kas nutiko šiandien? Visgi diena po dienos iki pat pradžios ne tik paaiškės kas nutiko antrai merginai, bet labai daug sužinosime ir apie seną istoriją bei mažo miestelio žmonių tarpusavio santykius. Ši dalis visada būna labai įdomi :).

Iš pradžių taip sukonstruotą knygą skaityti sekėsi sunkokai. Pamesdavau mintį, pamiršdavau, kad rašoma apie dieną anksčiau. Tačiau nuo vidurio gerokai įsitraukiau ir tikrai vertinu labai teigiamai. Gal tai ne pirma taip parašyta istorija, bet dar tikrai neišsemta mintis.

OficialiaiKiek toli galime eiti gindami tuos, kuriuos mylime? Nikoletė iš gimtojo Kuli Ridžo išvyko prieš dešimt metų. Kai dingo jos geriausia draugė Korina. Dabar, suprastėjus tėvo sveikatai, Nika turi grįžti. Praeities vaiduokliai atgyja. Pamiršta istorija atsiveria kaip žaizda.
Korinos kūno taip niekas ir nerado. O įtariamųjų daug – pati Nika, jos brolis Danielis, vaikinas Taileris ir Korinos draugas Džeksonas. Visi, išskyrus Niką, tebegyvena Kuli Ridže. Taileris susitikinėja su jauna kaimyne Anelise. Ši – jų visų alibi. Nikoletei grįžus, Anelisė pradingsta. Aiškindamasi šią paslaptį Nika apie savo draugus, šeimą ir apie tą naktį, kai dingo Korina, sužino, ko geriau būtų nežinojusi.

Žymos sau: KPS: 416 Kn 2017 05 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos