Pagal
Kategorija: Šiukšlyno knygos

Ką aš perskaičiau

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Atspindžių labirinto“ tęsinys. Bet man patiko tuo, kad knygos turi savo pabaigą. Turiu omenyje, kad nėra taip, kad baigiasi pirma dalis ir tu lieki nežinioje dėl istorijos tęsinio, kaip pvz., yra su „Vėjo vardu“ ar „Sostų žaidimais“. Čia gi buvo galima neskaityti antros dalies, jei nesinori. O man norėjosi.

Veiksmas vyksta po kelių metų. Daiveriai neteko savo galių, depresuoja, nuobodžiauja, o virtualiame pasaulyje atsiranda ginklas, kuris gali žudyti realybėje. Norėdami, kad šis nepasklistų visuomenėje, daiveris ir jo bičiuliai hakeriai vėl patiria gausybę nuotykių gilumoje. Ši knyga lėtesnė, labai per visas ausis smelkėsi autoriaus nacionalizmas ir rasizmas (ai, čia mėgsta jis, mėgsta), bet šiaip, visai įdomi. Na tik tiek, kad mane tie savigrauža užsiimatys pagrindiniai veikėjai vis dar nervina. Oi aš nabagėlis, oi, giluma, ką su manimi darai, oi vargšelis, oi oi, kaip čia reiktų gyventi, darbą gal susirasti, su žmona nebelabai einasi, oi oi, sapneliai baisūs. Tyčiuojuosi. Bet gi iš veikėjo tik. Gyva, reiškia autoriui pavyko mane sudominti.

OficialiaiDyptaunas – virtualusis mūsų pasaulio atspindys netikrame gilumos veidrodyje. Virtualiame pasaulyje viskas tikra: meilė, draugystė, neapykanta… Tik vieno gilumoje niekuomet nebuvo – tikros mirties. Tačiau dabar ir ji atėjo į Dyptauną…

Žymos sau: KPS: 303 Kę 2017 10 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš žinokite prisibijau aprašinėti fantastines knygas, nes po to subėga visokie fantastai ir pradeda mane barti, kad aš ne taip ką nors supratau, ar kaip man kažkas galėjo nepatikti, gi tas žiedo nešimas visai nenuobodus ir ten taip toliau. Na, bet ką, perskaičiau, tai perskaičiau. Reikia užfiksuoti.

Knyga susidomėjau po to, kai mano vyras pradėjo skaityti Ernest Cline „Ready player one“. Irgi apie virtualybę. Pradėjau ir aš, skaičiau skaičiau ir taip nuobodu buvo… O po to išgirdau, kad yra kažką Lukjanenko parašęs. Na Lukjanenko seksistas, rasistas, putinistas, bet negali apkaltinti jo nuobodumu. Na kartais, truputį.

Tai va, knyga pasakoja apie tai, kad atsitiktinumo dėka išrasta programa, kuri virtualią realybę paverčia labai realistiška. Tiesiog būdamas ten tu negali atskirti tikrovės nuo žaidimo. Jauti skonį, skausmą ir t.t. Tačiau žinoma suvoki, kad nemirsi jei tave nušaus, o tiesiog būsi išmestas į realybę. Pasaulis sukurtas gana įdomiai. Visokie hakerių įsilaužimai vaizduojami, kaip realūs nuotykiai. Bėgi nuo drakono, neši obuoliuką, o iš tiesų kopijuoji failą ir grūmiesi su apsaugos programomis. Žmonės patekę į virtualybę iš jos išeiti paprastai negali. Smegenys nesuvokia, kad reikia tik nusiimti virtualius akinius. Jiems reikia kompiuterį, kad ir netikrame pasaulyje, bet atrodančiame kaip tikras, į kurį įvestų kodą. Tačiau yra daiveriai, maža grupelė žmonių, kurie gali išeiti iš virtualybės kada užsimanę. Apie vieną daiverį ir jo nuotykius ir pasakoja knyga. Didelė jo veiksmo dalis vyksta „Doom“ tipo žaidimo labirintuose kovojant prieš montsrus ir kitus žaidėjus. Na supratote, daug įdomaus pasaulio ir nuotykių.

Lukjanenko herojams labai būdinga savipsa. Ir kaip mane ji erzina! Gi norisi sakyti, kad Lioška tu, atsipeikėk, nustok zyst, kas tau gyvenime blogai! Tačiau visumoje smagi knyga. Tiesa, pabaiga tai tokia ne itin. Per daug jau tos saviplakos.

Oficialiai: „Atspindžių labirintas“ – tai knyga, kuri beveik dvejus metus niekam neužleido pirmosios vietos Rusijos bestselerių sąraše. „Atspindžių labirintas“ – tai virtualioji realybė, iš pirmo žvilgsnio visai kitokia, nei mus supantis pasaulis. Tačiau ar taip gali būti? Ar mes į naują, kompiuterinių technologijų sukurtą pasaulį iš realybės atsinešime tik šviesiąsias mūsų gyvenimo puses? Atsakymo į šį bei daugybę kitų klausimų ieškokite „Atspindžių labirinte“…

Žymos sau: KPS: 289 Kę 2017 10 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

Liza Marklund „Dingusioji“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal esate pastebėję, kad mano skaitymo metai prasideda lapkričio pirmąją (susiję su blogo rašymo pradžia), tad štai ir liko tik mėnuo. Jau matau, kad senstu ir perskaitau gerokai mažiau knygų. Su senatve susiję tai, kad dabar norisi labiau miegoti, nei iki paryčių detektyvą krimsti :).

Paskutinė perskaityta knyga kaip tik ir buvo detektyvas. Na, ar kažkas tokio. Tai jau ketvirta mano Marklund knyga ir tiesą sakant gerokai erzina tai, kad skaičiau ne eilės tvarka. Žmonės dažnai sako, kad galima serijas skaityti ne iš eilės. Aišku, kad galima, va ką tik padariau tai. Bet truputį nervina, kai vienoje knygoje Anika dviejų vaikų mama sunkiai suderinanti šeimyninius santykius su atsakingomis pareigomis laikraštyje, o kitoje – dar tik jauniklė leidinio juodadarbė pastojusi po vienos nakties nuotykio. Detektyvinei linijai kaip ir nekliudo, bet ta nenuosekliai skaitoma aplinka blaško. Norisi veikėjai pasakyt, kad nustok čia inkšt, taigi viskas čia bus gerai, dar būsi gyva ir kitoje knygoje :).

Na ir nepaisant visko, bendrame kontekste istorija pasirodė blankoka. Daug dėmesio skiriama bėgliams iš Jugoslavijos, labdaros organizacijoms ir pan. dalykams. Galėjo būti ir įdomiau, nes knygoje viskas labai palaida, bet įtraukė galiausiai, tad nesiskundžiu.

Oficialiai: Pietinę Švedijos dalį negailestingai siaubia uraganas. Apleistame Stokholmo uoste aptinkami dviejų brutaliai nužudytų vyrų lavonai. Jauna moteris, gelbėdamasi nuo pamišėlio persekiotojo, randa prieg-lobstį „Rojaus“ organizacijoje, padedančioje žmonėms, kurių gyvybei iškyla pavojus. Žurnalistė Ani-ka Bengtzon iš visų jėgų stengiasi atsigauti po patirtų asmeninių sukrėtimų ir vėl imtis darbo. Kai į redakciją paskambinusi moteris pasako norinti susitikti ir papasakoti apie „Rojaus“ organizaciją, Ani-ka mielai imasi naujos užduoties. Vis dėlto netrukus paaiškėja, kad tiek žmonių tapatybes keičianti įstaiga, tiek susitikti panūdusi ir persekiojimo išvengusi jauna moteris slepia šį tą daugiau. Anika nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti tiesą, tik ji net nenutuokia, kad ši jos profesinė savybė privers stoti akistaton su nerimastinga praeitimi ir pareikalaus priimti sunkiausią sprendimą gyvenime…

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 09 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

891(61) Julian Barnes „Laiko triukšmas“

891(61) Julian Barnes „Laiko triukšmas“

Julian Barnes „Laiko triukšmas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po pačios blogiausios knygos šokime prie šio to normalesnio. Julian Barnes „Laiko triukšmas“ man asmeniškai pasirodė vertinga vien tuo, kad po jos aš ėjau gūglinti rusų kompozitoriaus ir skaityti apie šio gyvenimą. Na, nesu tiek išprususi ir nežinojau tokio (o jei ir žinojau, tai aš neįsimenu pavardžių, ką tik va atradau, kad jau skaičiau vieną Barnes knygą).

„Laiko triukšmas“ pasakoja apie talentingą kompozitorių, kuris turėjo nelaimės gimti, augti ir senti Rusijoje, pačiame represijų įkarštyje, per antrąjį karą, Stalino, o vėliau Chruščiovo valdymo metais. Romane labai įtaigia parodytas visas žlugdantis sistemos bukumas. Istorija prasideda tuo, kad kompozitorius sėdi šalia lifto ir laukia kol jo ateis suimti. Prie lifto, nes nenori, kad agentai iš lovos verstų visą šeimą. Taip jis būdrauja kiekviena naktį. Ir dėl ko? Nes Stalinas pasiklausė operos ir šiam nepatiko. Menkas niekutis, kuris kainuoja gyvybę. Bauginimas, spaudimas, pasidavimas, nepasidavimas, paslėpta ironija. Viskas taip tikra, taip įtikima. Gera knyga. Na ir laiku pasitaikė, po tos paskutinės linsksmuolės :).

Oficialiai„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“
1937-ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Žymos sau: KPS: 208 Kb 2017 09 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Mano įvertinimas: 0/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai buvo blogiausia kada nors mano perskaityta knyga. Taškas.

Čia ir norėjau baigti, bet šiek tiek pakomentuosiu. Nežinau, ką autorė rūko, bet kartą per metus visai norėčiau ir aš. Knygą skaičiau, nes… Nežinau, pirmą dalį taip pat paskelbiau metų blogiausia kažkada, bet aš mėgstu kartais įmaknot į šūdą, kad galėčiau suprasti, koks tai yra jausmas.

Rašytoja man regis labai jau norėjo sukurti lietuviškuosius pilkus atspalvius, bet patyrė visišką fiasko. Net nekalbėsiu apie tai, kad sekso scenos buvo nuobodžios, tačiau matyt svajodama suteikti dinamiškumo prikūrė visokių paslapčių ir intrigų. Ir viskas gavosi ne į knygą panašu, o į tokį žaidimą, kokį žaisdavom mokykloje. Kažkas parašo sakinį, užlenkia lapelį, tada kitas rašo nežinodamas, kas rašyta prieš tai ir galiausiai gaunasi istorija. Kiekviename puslapyje išlįsdavo kokia nors pieva, kaip antai sesės darančios viena kitai abortus per prievartą, nes tiesiog joms negražu nėščios moterys, vibratoriai – usb laikmenos, kuriuos medžioja ex klientai, žmonos, praeityje gimdžiusios neįgalius vaikus ir išmetusios juos Indijoje ir t.t. Verslo partnerės, kurios verčiamos pasirašyti dokumentus, viešai (!!!) sako – ok, pasirašau jei leisi pačiulpt. Kiekviename puslapyje po naują tokią nesąmonę. Ir viskas nesiriša į visumą.

Išgelbėti leidinį būtų galima skambiais šūkiais „blogiausia, ką esate skaitę“, išleidžiant ant prastos kokybės popieriaus ir atitinkamai reklamuojant :D.

Oficialiai: įspėjame: knygoje yra scenų, skirtų tik suaugusiesiems
Sužinojęs apie Sofijos praeitį, Aronas Loganas dar labiau ją pamilo ir glaudė prie savęs, bet ji pasirinko gyvenimą be architekto. Jis juk turi šeimą ir gali būti joje laimingas, jeigu tik ji pasitrauks iš kelio. Nors Sofija jaučiasi kur kas laisvesnė būdama su Aronu, nė viena, net ir stipriausia meilė, ne visada geba paaiškinti žmonių sprendimų ir sulaikyti nuo savo noru daromų klaidų.

Žymos sau: KPS: 328 Ke 2017 09 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Galvoju, kad pastaruoju metu rašydama savo komentarus aš išsiplečiu ir šiek tiek ilgiuosi laikų, kai labai trumpai tepasižymėdavau patiko ar nepatiko. Dabar spaudžiu save kiek daugiau pakomentuoti ir tada galiausiai mintis užsirašau prabėgus porai savaičių po perskaitymo. Ir tai net ne paskutinė mano skaityta knyga.

O ji vidutinė. Nei gera, nei bloga. Tai meilės istorija, kuri iš esmės vyksta prieškariu ir karo metais, daugiausiai okupuotame Paryžiuje. Aplinka nėra labai stipriai akcentuojama, visai kitaip, nei tarkime Kristin Hannah knygose, kurios praturtina įsivaizdavimą kaip žmonės gyvendavo karo metu. Čia tai yra tiesiog nesvarbus fonas, taip pat galėtų būti ir bet koks kitas.

Knyga apie truputį neišsipildžiusią meilę, keistus personažus, kurie man nelabai patiko. O tai savotiškai įdomu, nes meilės istorijose sergi už tuos du. O čia buvo taip švelniai tariant tas pats kuo knyga pasibaigs. Visgi nebuvo labai nuobodu. Plaukiau, plaukiau ir perplaukiau.

Oficialiai: Toli nuo fronto linijos, Normandijoje, dviračiu važiuojantį Leoną triskart aplenkė pedalus baisiai greitai minanti Luizė. Miestelyje Leonas stengiasi susirasti žaliaakę merginą, kurios niekaip negali išmesti iš galvos. Du įdomiai mąstantys jaunuoliai puikiai jaučiasi leisdami laiką drauge, vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Besibaigiančio Pirmojo pasaulinio karo gūsis įsimylėjėlius užklupo kelyje. Kulkosvaidžio sužeistas Leonas išgyveno, bet išėjęs iš ligoninės sužinojo, kad jo mylimoji Luizė žuvo. Sukrėstas netekties jis paliko miestelį ir išvyko į Paryžių.
Po dešimties metų Leonas – Paryžiaus kriminalinės policijos tarnautojas, rūpestingas vyras ir mylintis tėvas. Šeimos gyvenimas nesuteikia lauktos pilnatvės, širdį kartais suvirpina pirmosios meilės prisiminimai. Vieną vakarą metro Leonas išvysta merginą, primenančią karo audrose pradingusią Luizę. Taip po dešimtmečio Leonas sužino, kad Luizė gyva, ji gyvena ir dirba tame pačiame mieste. Abiejų jausmai nepasikeitė, bet ji nenori ardyti jo šeimos. Ir kaip jiems likti drauge? Keistai besiklostęs dviejų žmonių viso gyvenimo ryšys pasirodė stipresnis už abiejų daliai tekusius, istorinių įvykių nulemtus sukrėtimus ir likimo smūgius.

Žymos sau: KPS: 248 Ks 2017 09 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labas, Bridžita, kaip aš tavęs pasiilgau!

Yra daug žmonių, kurie Bridžitos dienoraščius vertina kaip banalų, dėmesio nevertą meilės romaniuką. Neturiu ką jiems pasakyti. Man pirmoji dalis buvo nuostabi šiuolaikinių stereotipų suvestinė, kurioje galima atpažinti jei ne save, tai savo draugę, jei ne draugę, tai jos kaimynę. Ir aš nekalbu apie vienišą moterį, kurią visi spaudžia susirasti vyrą. Kalbu apie viską. Kad ir tėvus. Gal maniškė ir ramesnio būdo, bet sudėjus su anyta abi galėtų suvaidinti Bridžitos mamą. Ir tai nėra blogai, tai tiesiog yra patvirtinimas, kad toje knygoje koncentruota dozė tiesos. Ir viskas parašyta labai linksmai. Štai antroji dalis buvo kiek labiau dėl komercinių priežasčių parašyta, pritemptoka ir labiau panašėjo į meilės romaną. O su kitomis istorijomis šiokia tokia painiava.

H. Fielding parašė „Pamišusi dėl meilės“ ir ši knyga kaip ir buvo trečioji. Joje pasakojama istorija po daugelio meto nuo antrosios, Darsis miręs (nelaikykite to spoileriu, ant nugarėlės rašoma), Bridžė vieniša su dviem vaikais, pasaulį užkariavusios technologijos ir internetas… Prasideda nuotykiai! Bet čia pasirodo visiškai kitokio scenarijaus filmas, o po to ir knyga „Bridžita Džouns. Kūdikis“.

Ir ši dalis prasideda tada kai Bridžita dar neturi jokių vaikų. Tad nors knyga išleista kaip ketvirta, bet pagal istorijos eiliškumą įsiterpia po antrosios. Matėt filmą? Tai vat knygoje viskas iš esmės taip pat, tik… viena maža detalė, kurios nenoriu išduoti. Tiesiog nėra vieno filme buvusio veikėjo, bet daug daugiau kito. Esmė tame, kad nuo antroje dalyje pasakojamos istorijos prabėgę penki metai. Bridžita išsiskyrusi su Marku, vieniša ir draugės vaiko krikštynų metu permiega su… Marku! O po kelių dienų su kitu vyruku. Pastoja. Na ir tada jau įsivaizduokite, kaip klostosi nėštumas Bridžitos stiliumi. Ir dar su dviem tėveliais. Nepasakyčiau, kad knyga buvo labai jau juokinga, bet smagi tai tikrai.

Pirmoji knyga parašyta dar praeitame amžiuje ir aš pamenu, kad paauglystėje skaičiau ir galvojau, kad va kokia sena ta Bridžė, o dabar jau ir pati tokia :). Paskaityti šią knygą, man buvo beveik tas pats, kas sutikti mokyklos laikų draugę. Faina!

OficialiaiBridžita vis dar neištekėjusi ir juo labiau neketina tapti motina, nors jos biologinis laikrodis tiksi kurtinamai garsiai – ir staiga paskutinę akimirką paaiškėja, kad ji nėščia: įvykis turėtų būti kupinas džiaugsmo, jei jo netemdytų nesmagus, tačiau gyvybiškai svarbus klausimas: kas kūdikio tėvas? Markas Darsis, padorus žmogus ir garsus žmogaus teisių advokatas? O gal Danielis Kliveris, sąmojingas ir žavus, tačiau garsus emocinis užknisėjas?
Neapsakomai juokinga ir iki ašarų jaudinanti istorija apie artėjančio gimdymo išgąstį, motinystės palaimą ir socialinę, profesinę, technologinę, kulinarinę bei nėštumo sukeltą sumaištį: Bridžita Džouns, visame pasaulyje išgarsėjusi ir visų pamėgta viengungė toliau pasakoja apie savo (ir ne tik) gyvenimą.

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autorius, ko gero, geriausiai žinomas todėl, kad parašė Tarzaną, kurio, beje, nesu skaičiusi. Nes tiesiog nepatiko. Tačiau jei paklaustumėte, kokia knyga buvo viena iš mano mėgstamiausių paauglystėje, daug negalvojusi pasakyčiau, kad „Užmirštoji Sala“. Šio paties autoriaus. Knygoje pasakojama, kaip karo metu vyko visokie laivų užgrobimai ir pergrobimai ir netyčia povandeninis laivas pateko į salą, kuri visiškai izoliuota nuo išorės. Saloje labai įdomi evoliucijos sistema. Pietuose sutiksit žmones beždžiones, o šiaurėje jau tokius visai sapiens. Tai žmogeliai iš civilizuoto pasaulio turėjo šiek tiek nuotykių. Tą knygą aš skaičiau šimtus kartų. Ir neperdedu. Dabar mielai vėl paskaityčiau ir kai pamačiau, kad dar viena autoriaus knyga, žinoma, susidomėjau.

Iš aprašymo suprantu, kad fantastikos pasaulyje Marso serija yra gerai žinoma ir padariusi kitiems autoriams įtakos. Net ir ekranizuota pora kartų. Tačiau, man tai naujiena, todėl net nežinojau ko tikėtis. Gavau smagų skaitaliuką. Burroughs yra vienas tų autorių, kurie savo skyriaus pavadinimuose „spoilina“ kas vyks toliau. Man toks rašymo būdas labai priimtinas (cha, esu ta, kuri labai dažnai net neįpusėjusi knygos perskaito pabaigą!).

O šiaip man skaitant šią knygą, visą laiką ėmė jausmas, lyg žiūrėčiau kokį septymketvirtų metų fantastikos filmą. Blankios spalvos, keista muzika tarsi iš kibiro, visokios plastilininės lėlės :D. Na, tiesiog… Vaizduotė! Siužetas toks primityviai paprastas. Žemietis Džonas Karteris netikėtai pateko į Marsą, ten susidūrė su vietiniais, įsimylėjo princesę, kurią pagrobė pirmieji sutikti vietiniai, tada ja laisvino ir ten taip toliau. Neesmė siužete, esmė atmosferoje, o kokius jausmus man ji kelia, jau parašiau.

Tęsinius skaityčiau, bet dabar norėčiau labai „Užmirštąją Salą“ paskaityt :D.

Oficialiai: Pabėgęs nuo užpuolikų Džonas atranda paslaptingą olą, staiga krinta suparalyžiuotas ir pasijutęs naujame kūne atsiduria karingų tarkų gentyje. Kad išlaisvintų žaviąją Helio princesę Dėją Toris, jam tenka įsivelti į ginkluotus konfliktus tarp besivaidijančių Marso klanų. Žemėje vykęs karas yra tik mažas mūšis palyginti su tuo, kas Džono laukia Marse. Raudonosios planetos ir jos gyventojų likimas – jo rankose...

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirma knyga mane sužavėjo. Ne taip, kad gyventi negalėčiau, bet labai norėjau pratęsti skaitymą, todėl labai apsidžiaugiau bibliotekoje radusi tęsinius. Visai neapsidžiaugiau pabandžiusi juos parsinešti namo. Tiesą sakant pirmojo (su perleistu viršeliu) dalis buvo gerokai lengvesnė. Ir kam reikia iš knygų daryti akmenis? Beje, jau aną kartą minėjau, kad viduje rasime nuotraukų, kurios, kaip autorius teigia yra autentiškos, pirktos visokiuose aukcionuose ir sendaikčių turguose. Ir prie jų pritempti kai kurie veikėjai bei scenos. Na, turėtų sukurti šiek tiek autentiškumo, bet man pasirodė tik bereikalingas knygos užbranginimas. Kita vertus, sąžiningumo dėlei, juk mano amžius jau nėra tikslinė auditorija, tad gal vaikams ir įdomu.

Na, o kalbant apie turinį, tai tiesa, tiesa, žmonės mane įspėjo, bet antroji dalis pasirodė nuobodi. Ėjo sau visi ypatingi vaikai gelbėti mokytojos ir tiek. Buvo ten nuotykių, buvo susitikimų, bet niekas per daug neintrigavo ir trūko varikliuko, kuris skatintų skaityti dar skyrelį ir dar.

Na, o trečia dalis jau smarkiai pasitaisė. Atsirado ir šiek tiek netikėtumo, intrigos, dar vienas, įdomus ypatingųjų padugnių pasaulis. Geriečiai virto blogiečiais, o blogiečiai geriečiais ir vėl iš naujo. Skaičiau iki vėlios nakties, kol baigiau. Tai reziumuodama galiu pasakyti, kad bendrai visa istorija tikrai įdomi ir rekomenduoju visiems Hario Poterio, „Tunelių“ ir panašių knygų gerbėjams. Tačiau visgi ištęstoka, vietomis pritempta, trūko stipresnio pagrindinio veikėjo charakterio atskleidimo ir efektyvesnės  pabaigos. Tačiau, nesigailiu skaičiusi.

OficialiaiNepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.
Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė… Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Riggsas prasimanė sendaikčių turguose bei archyvuose. Keistos ir šiurpios nuotraukos puikiai iliustruoja charakterius ir veiksmo vietą, paryškindamos kraupią pasakojimo atmosferą.

Džeikobo laukia nelengva užduotis. Norėdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, uždarytus stipriai saugomoje tvirtovėje, jis turės keliauti į patį vargingiausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai – Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus.

Žymos sau: KPS: 400+480 Kb 2017 08 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėnuo baigiasi, o aš tesu perskaičiusi tik vieną knygą. Ir ta pati knyga gal net vadintis negali, vos keli puslapėliai. Bet buvo patogu skaityti palapinėje. Truko vieną įkvėpimą.

Štai toks ir apibūdinimas – vienas įkvėpimas. Lyriškas, svajingas, keistas, kaip ir visos Baricco knygos. Idėja paprasta: „Titaniko“ brolyje, kuriuo praeito amžiaus pirmoje pusėje didelė dalis europiečių traukė į Ameriką, rastas berniukas, kuris visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas – taip jis vadinosi – paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė. Va tiek tos istorijos. Bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja.

OficialiaiXX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa – Amerika. Keleiviai – nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 08 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook