Pagal
Kategorija: Šiukšlyno knygos

Ką aš perskaičiau

945(44) Megan Miranda „Visos dingusios“

945(44) Megan Miranda „Visos dingusios“

Megan Miranda „Visos dingusios“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kol veikia tinklaraštis, naudojuosi proga papasakoti dar apie vieną perskaitytą knygą, nors skoloje, su šia, jau turiu tris.

„Visos dingusios“ yra labai neprasta istorija su detektyviniais prieskoniais. Prieš daugybę metų dingo mergina. Tyrėjai į visas puses tampė jauną kompaniją, bet taip nieko ir nesužinojo. Po tam tikro laiko į miestelį grįžta viena iš tos istorijos dalyvių ir čia vėl dingsta mergina. Nuo šios vietos istorija pradedama pasakoti atbuline eiga: šiandien, prieš dieną, prieš dvi dienas, prieš tris ir t.t. maždaug dvi savaites. Iš vienos pusės atrodo, kad o ką mes čia gero sužinosime, jei jau atskleista kas nutiko šiandien? Visgi diena po dienos iki pat pradžios ne tik paaiškės kas nutiko antrai merginai, bet labai daug sužinosime ir apie seną istoriją bei mažo miestelio žmonių tarpusavio santykius. Ši dalis visada būna labai įdomi :).

Iš pradžių taip sukonstruotą knygą skaityti sekėsi sunkokai. Pamesdavau mintį, pamiršdavau, kad rašoma apie dieną anksčiau. Tačiau nuo vidurio gerokai įsitraukiau ir tikrai vertinu labai teigiamai. Gal tai ne pirma taip parašyta istorija, bet dar tikrai neišsemta mintis.

OficialiaiKiek toli galime eiti gindami tuos, kuriuos mylime? Nikoletė iš gimtojo Kuli Ridžo išvyko prieš dešimt metų. Kai dingo jos geriausia draugė Korina. Dabar, suprastėjus tėvo sveikatai, Nika turi grįžti. Praeities vaiduokliai atgyja. Pamiršta istorija atsiveria kaip žaizda.
Korinos kūno taip niekas ir nerado. O įtariamųjų daug – pati Nika, jos brolis Danielis, vaikinas Taileris ir Korinos draugas Džeksonas. Visi, išskyrus Niką, tebegyvena Kuli Ridže. Taileris susitikinėja su jauna kaimyne Anelise. Ši – jų visų alibi. Nikoletei grįžus, Anelisė pradingsta. Aiškindamasi šią paslaptį Nika apie savo draugus, šeimą ir apie tą naktį, kai dingo Korina, sužino, ko geriau būtų nežinojusi.

Žymos sau: KPS: 416 Kn 2017 05 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

944(43) Gita Viliūnė „Anos Lobis“

944(43) Gita Viliūnė „Anos Lobis“

Gita Viliūnė „Anos Lobis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei atvirai, tai man patinka, kad mes turim savotišką lietuvišką Dan Brow’ną. Ok ok, Gita Viliūnė nėra jam lygi, bet vistiek smagu paskaityti kažką tokio visai linksmo.

„Anos Lobis“ yra knyga apie jau pažįstamus veikėjus, juos sutikome „Karūnoje be Karaliaus“ ir „Vilniaus Madonoje“. Ta pati Algė, tas pats Žygis ir tie patys nei šiokie, nei tokie, bet linksmi nuotykiai.

Šį kartą kompanija bando surasti pagrobtas merginas, o tai padaryti gali tik įminę seno lobio mįslę. Tai ir bėgioja po miestą tikrindami visokias versijas. Šiaip man labiausiai autorės knygoje kliūna ryšiai. Žiūrėk, būtinai gatvėje tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje kažką susitiks. Po to, vajė, kaip netikėta ir vėl atsitiktinai sutiktas žmogus, turės atsitiktinai reikalingus raktus ir t.t. Atrodo, kad gali sėdėti vietoje, o visi sprendimai į tave bumpsės kaip biliardo kamuoliai.

O šiaip, jei labai kažko įmantraus nenorit, o ir Vilniaus istorijos interpretacijos kažkiek domina, tai visai rekomenduočiau.

Oficialiai: 2014 m. pavasarį Vilniuje dingsta trys merginos. Algė Gustaitė ketina tik šiek tiek padėti policijos komisarui Vytautui, bet susipažinusi su vienos dingusios merginos tėvu švedu Svenu visa galva pasineria į paieškas. Netrukus išaiškėja, kad merginų dingimas susijęs su senu eilėraščiu ir jame pateiktomis užuominomis apie paslėptą lobį. 
1625 m. jėzuitas Teodoras į Vilnių atgabena karalaitės Anos palikimą – brangakmeniais nusagstytą knygą, į kurią sudėta per gyvenimą sukaupta šios mokslininkės, vaistininkės, botanikės ir alchemikės išmintis. Nepaprasti ir knygą puošiantis brangakmeniai – sklinda gandas, esą kiekvienas jų turi galią keisti žmogaus likimą… Ar pavyks vienuoliui knygą perduoti Anos sūnėnui Vladislovui Vazai? Kas sieja karalaitę ir tris Vilniuje dingusias merginas? Ką sužinos Algė Gustaitė, užsimojusi įminti šią painią istorijos mįslę?

Žymos sau: KPS: 248 Kb 2017 05 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

941(40) Luca D’Andrea „Blogio esmė“

941(40) Luca D’Andrea „Blogio esmė“

Luca D’Andrea „Blogio esmė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią knygą perskaičiau per Velykas. Tiesiog apsižiūrėjau, kad nepasiėmiau nieko į viešnagę, tad panaršiau „Milžiną“ ir nusprendžiau, kad bus gerai. Na ir gana greitai sukrimtau.

Tai labai keista istorija. Ji vyksta mažame Italijos kalnų miestelyje, kur amerikietis scenaristas su šeima bando atsigauti po nelaimės, dėl kurios jis iš dalies kaltas. Tą kartą žuvo gelbėtojų sraigtasparnio ekipažas. Šiek tiek nuobodžiaudamas jis ima tyrinėti vietinius prietarus, gandus ir įsitraukia į kadaise įvykdytos, bet taip ir neišnarpliotos žmogžudystės istoriją.

Mes, skaitytojai, esame vedini nuo vieno miestelio gyventojo prie kito ir po truputį, kartu su Džeremijumi susidarome bendrą vaizdą. Šalia dar sprendžiamos šeimyninės dramos. Man visada būna įdomu skaityti apie mažų miestelių, kuriuose visi žino viską, bendruomenes. Pilna apkalbų ir paslapčių, kurios visai nepaslaptys.

Prisipažinsiu, kad tikrai patyriau netikėtumų knygos pabaigoje.

Oficialiai: Filmuodamas gelbėjimo operaciją kalnuose Džeremijas Selindžeris pateko į griūtį. Gelbėtojai žuvo. Ir tai nutiko dėl jo kaltės. Persekiojamas naktinių košmarų Džeremijas pamažu grimzta į neviltį. Jį pralinksminti sugeba tik penkiametė duktė Klara.
Mėgindamas pamiršti kraupią nelaimę Džeremijas kartu su Klara leidžiasi į keliones po kalnus. Čia jis išgirsta pokalbio apie žudynes, įvykdytas prieš daugelį metų, fragmentą. 1985-aisiais Bleterbacho tarpeklyje buvo nužudyti trys jaunuoliai, o kaltininkas iki šiol nesurastas.
Džeremijas Selindžeris neatsispiria pagundai ir imasi tirti šią bylą. Tačiau uždaro Zybenhofo miestelio gyventojai įtariai stebi jauną amerikietį. Jie tiki, kad Bleterbacho tarpeklyje tūno priešistorinis Blogis, kurio jokiais būdais nederėtų žadinti. Apsėstas troškimo išsiaiškinti tiesą Selindžeris pats vienas imasi pavojingo tyrimo, galinčio jį išgelbėti. Arba pražudyti.

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 04 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

940(39) Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

940(39) Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: nors tai jau šiokia tokia klasika, bet knygą, žinoma, dar labiau išpopuliarins pasirodęs filmas. Aš ją pradėjau skaityti angliškai, bet kadangi ji prikaišiota žargono, pavadinimų, pavardžių ir t.t. – pavargau, kažkaip pradžia neįtraukė. Ką gi, išleido lietuviškai, gulėjo bibliotekoje, tai daviau antrą šansą. Tam, kad ši knyga mane paliestų smarkiau, aš turėjau gimti bent penkmečiu anksčiau ir ne Ukmergėje, kur kompiuteriai buvo dar truputį egzotika, kai vilniečiai jau kaldavo žaidimus visokiose sistemose. Bet, vistiek daug kas buvo bent viena akimi matyta.

Knygą galima priskirti ir lengvam postapokalipsės žanrui – pasaulis eina velniop. Kuro nėra, darbo nėra, siaučia karai, siaučia ligos, trūkinėja elektra ir gyventi darosi ne itin malonu. Vienintelis išsigelbėjimas – “Oazė” – virtuali sistema, kurioje gali būti tuo kuo nori. Ir sistemos kūrėjas mirdamas palieka gana įdomų testamentą. Milijardai ir visa “Oazė” atiteks tam, kuris ras Velykinį kiaušinį. Na ir medžioklė prasideda, o kadangi kalbama apie realius pinigus ir galimybę beveik valdyti pasaulį, tai kova nėra labai graži ir net mirtinai pavojinga.

Knygoje minima labai daug klasikinių devintojo dešimtmečio žaidimų, filmų, knygų, muzikos. Ištisi puslapiai apie tai kaip lošiamas vienas ar kitas geimas. Daug su tema susijusios tikros istorijos. Nesistebiu, kad knyga tapo kultine tarp žanro gerbėjų. Man vietomis buvo labai įdomu, vietomis nuobodu, nes na iš tiesų, aš žinau kaip žaidžiamas “pac man”, nereikia 6 puslapių. Visgi, kadangi kompiuteris ir virtualus gyvenimas man yra labai svarbūs, tai ši knyga tikrai kažką užkabino. Truputį pasvajoju apie “Oazę”. Tiesa, jei jūsų, skirtingai nei manęs, nesustabdo kita kalba, tai lietuviškai nerekemoneduoju imtis, nes čia žaidėjai medžiojantys milijonus pavadinti kiaušiotojais. Taip. Tikrai.

Uf, tai štai besibaigiant balandžiui įkėliau paskutinės kovą skaitytos knygos apžvalgą, o šis mėnuo labai labai neskaitingas, kol kas tik dvi skoloje :)

OficialiaiPasaulis pavojuje
Ieškoma didžiojo prizo ir dėl jo kaunamasi
Ar tu pasiruošęs?
2045 metais Žemė jau tapusi bjauria vieta gyventi. Veidas Vatsas jaučiasi gyvas tik panėręs į OAZĘ, milžinišką virtualų pasaulį, kuriame dienas leidžia kone visa žmonija.
Mirdamas keistuolis OAZĖS kūrėjas palieka užduotį – įminti krūvą galvosūkių, susijusių su pastarųjų dešimtmečių popkultūra, kurios ir pats buvo apsėstas. Laimingasis, pirmasis įminęs painiąsias mįsles, paveldės OAZĘ.
Veidas įveikia pirmuosius užduoties vartus, bet jo varžovai, norėdami užvaldyti visą pasaulį, nesibodi net žudynių. Lenktynės įsibėgėja ir vienintelis kelias išgyventi – jas laimėti.

Žymos sau: KPS: 464 Kb 2017 03 31

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

938(37) Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

938(37) Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią autorę pažįstu iš knygos “Slemas”, tą kartą man istorija pasirodė labai kokybiškas jaunimo meilės romanas. Na žinote, būna tokių, kur visiška seilė, ir tokiu, kurie kažkuo kabina. Šią knygą irgi puošia šūkiai, kad tai geriausias meilės romanas išrinktas “Goodreads” skaitytojų, tad jei šis žanras labai svetimas, geriau aplenkite iš tolo.

Visgi tai nėra tipinė jie susitiko, tada išsiskyrė (arba iš pradžių vienas kito nekentė), o po to vėl susiėjo istorija. Lilė susitinka Railį ir jie po truputį vienas kitu susižavi. Lilės vaikystė buvo ne kokia (prieš mamą smurtaujantis, tačiau visuomenėje labai gerbiamas tėvas). Railis irgi šiek tiek traumuotas. Bet jie vienas kitam kažkaip tinka.

Deja, Railis smurtauja. Ūmus pavydas užeina, kai tik kalba pasisuką apie buvusį Lilės mylimąjį – benamį berniuką. Atrodo, kad viskas nuspėjama, ar ne? Ji išsiskirs su blogiuku ir sutiks savo vaikystės meilę. Bet ne viskas taip paprasta. Railis nėra vaizduojamas, kaip blogas žmogus. Tad autorė (beje, besiremdama sava patirtimi) parodo, kodėl kartais moterims taip sunku palikti vyrus po pirmo antausio ar antro smūgio. Net tokioms, kurios kažkada sau prisiekė, kad jų tai jau niekas nedaužys. Tad, kaip ir sakiau, nėra viskas paprasta šioje knygoje, tuo man ji ir patiko.

OficialiaiLilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti – atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.
Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

Žymos sau: KPS: 360 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

Kristin Hannah „Namų frontas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šios autorės knygos niekada nebūna blankios. Visos istorijos yra apie santykius, bet kituose mano skaitytuose romanuose veiksmas dažniausiai vykdavo antrojo pasaulinio karo metu. Žinot, karas ar taika, iš esmės žmonės stengiasi išgyventi, apsaugoti savo vaikus, išsimaitinti, nesušalti ir nežūti. Autorė moka valdyti žodį, todėl labai lengva susitapatinti su veikėjais.

Ši istorija skiriasi tuo, kad joje kalbama ne apie kažkokį seną karą, kuris vis naujoms ir naujoms kartoms darosi tolimas, kaip mums dabar atrodo Žalgirio mūšis. „Namų fronto“ ašis yra tipiniai amerikietiški namai. Vyras dirba teisininku, mama pusiau namų šeimininkė, bet iš tiesų kariškė – sraigtasparnio pilotė, dvi dukros su visomis pirmojo pasaulio problemomis. Ir namų porai bestovint ant skyrybų slenksčio, moteris yra išsiunčiama į Afganistaną. Autorė nupiešia visą santykių dramą: vyro nenorą imtis „bobiškų reikalų“ ir auginti vaikus, mergaičių baimę, kad išvyksta mama, moters baimę, kad gali nebegrįžti iš karo, o išskrenda susipykusi.

Taip pat svarbi antra dalis. Kokie iš karo (taip, to tikrojo, kur aplink vien žuvę draugai) grįžta žmonės. Kaip jiems pavyksta (arba ne) prisitaikyti ir atlaikyti spaudimą, juk visi nori ankstesnio gyvenimo, o tu jau kitoks. Apie pagalbos trūkumą, traumas, nenorą gyventi ir t.t. Nubraukiau aš vieną kitą ašarą, ką čia slėpti.

OficialiaiKristin Hannah savo bestseleriuose gilinasi į draugystės, seserų ištikimybės bei motinų saugomų paslapčių gelmes. Šįkart savo bene jausmingiausiame romane ji tyrinėja intymius sudėtingo santuokinio gyvenimo aspektus per susimąstyti verčiantį vyro ir žmonos santykį meilėje ir kare. Savo nepaprastai giliu žvilgsniu į šiuolaikinę šeimą „Namų frontas“ yra pasakojimas apie meilę, netektį, didvyriškumą, garbę ir, žinoma, viltį.

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 03 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

Stephenie Meyer „Sielonešė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaitydama „Chemikę“, aš gavau rekomendaciją „Sielonešei“. Paskaitinėjusi atsiliepimus, supratau, kad įvertinimai daugiausiai teigiami, tad kodėl gi ne?

Aš neturėjau jokios išankstinės nuomonės, iki tol ši knyga, kartu su visu filmu, visiškai praslydo pro mano akis. Todėl net kiek nustebau sužinojusi, kad autorė parašė knygą apie ateivių invaziją. Ir tie ateiviai yra ne bet kokie, o sielos, kurios apsigyvena žmoguje ir visą jį užvaldo. Beje, po to nieko blogo nedaro, tiesiog nugyvena ramų gyvenimėlį, juk sielos yra labai geros ir nekaringos. Kūnus ir planetas užkariauja tik dėl to, kad be sielonešio neišgyvena, bet šiaip jaučiasi, kad nieko blogo pasauliui nedaro.

Kad ir kokios geros sielos būtų, joks žmogus nenori būti užvaldytas. Ir jei siela pasirenka suaugusį žmogų, kuris jau žino apie ateivius, tai jo sąmonė priešinasi. Besipriešinančios maištininkės kūną gavo ir siela Klaja. Autorė, sakyčiau, gana kokybiškai pavaizdavo abiejų merginų jausmus ir parodė jų bandymą prisitaikyti prie situacijos. Nelengva kai tavo galvoje gyvena kito sąmonė ir dar su visai pasaulėžiūros neatitinkančiomis mintimis. Nelengva, kai esi sąmoningas, bet negali valdyti savo kūno ir dar turi dalintis vieta su kita sąmone.

Skaitant knygą man šypsnį kėlė autorės mintis, kad žmonės yra jau tokia nuostabiausia visatos rūšis, kad net sielos būtinai užsimano tapti mumis ir pakeisti savo gerąją prigimtį. Dar buvo įdomu, kad nepaminėti jokie gyvūnai, ypač naminiai, man tikrai įdomu, kaip pvz., elgiasi šuo, kai jo šeimininką užvaldo. Ar kodėl sielos nepabandė pagyventi karvėse.

Visumoje ši knyga su daug nuotykių ir tikrai nenuobodi. Daugiausiai apie išlikimą, meilę, žmonių santykius, pasitikėjimą ir t.t. Mano manymu čia geriausia iš autorės knygų.

OficialiaiŽemę užvaldo ateiviai – sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis – sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.

Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko… Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį – Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą – žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį?

Žymos sau: KPS: 688 Ke 2017 03 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

Stephenie Meyer „Chemikė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nesu didelė autorės gerbėja, nors, žinoma, skaičiau „Saulėlydžio“ sagą. Visgi, mane pakankamai sudomino aprašymas.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir „Sielonešę“, apie tai bus kitas mano įrašas, galiu pasakyti, kad „Chemikė“ autorės kūryboje išsiskiria tuo, kad šioje knygoje nėra visiškai nieko mistinio. Taip, ji tikrai nedvelkia realistiškumu, tiksliau tiek pat reali, kiek Džeimsas Bondas, tačiau jokių vampyrų ar ateivių.

Ir man visai smagiai skaitėsi, tokia tipinė šnipų ir šaudė gaudė istorija. Dar truputį priminė keistuosius Guillaume Musso trilerius. Ne veltui aš čia paminėjau Bondą. Jis leidžia įsivaizduoti, kokios istorijos galite tikėtis. Tiesa, dabar ieškodama aprašymo atradau, kad visgi ir nugarėlėje jis paminėtas. Nuspėjama, nenuobodi, su trupučiu meilės ir nelabai tikroviškais personažais, dar daug ginklų, hyper protingi šunys, stebuklingas grimas ir visa kita. „Knygų klube“ skaičiau komentarą, kad kažkam tai geriausia gyvenime skaityta knyga. Net truputį smalsu kokios buvo kitos.

Oficialiai: Ji žino per daug. Jie lipa jai ant kulnų…

Ji dirbo JAV vyriausybei. Įslaptinta jos agentūra neturėjo nė pavadinimo, tokia pat mįslė buvo ji pati. Tačiau vieną dieną ji atsidūrė darbdavių taikiklyje. Jų verdiktas – ji turi mirti… ir kuo greičiau.

Ji priversta slapstytis, keisti gyvenamąją vietą ir tapatybę. Sutikdama atlikti paskutinę užduotį, ji tikisi išsigelbėti, bet netrukus supranta pakliuvusi į dar pavojingesnius spąstus. Pasiryžusi stoti akistaton su persekiotojais, ji ruošiasi sunkiausiai kovai, bet galimybę išlikti gyvai netikėtai sumažina… širdį suvirpinę jausmai.

Įtampos kupinoje „Chemikėje“ Stephenie Meyer pristato atkaklią, žavią ir paslaptingą heroję, moteriškąją Džeisono Borno versiją!

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 03 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

933(32) Michael Katz Krefeld „Sekta“

933(32) Michael Katz Krefeld „Sekta“

Michael Katz Krefeld „Sekta“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pastaruoju metu arba Danija tapo labai madinga, arba aš ją visur dėl tam tikrų aplinkybių matau. Danų autoriai, knygelės apie Danus, straipsniai žurnaluose apie tą šalį ir net įvairios reklamos kviečiančios aplankyti Kopenhagą. Aną dieną mačiau net „Delfi“ straipsnį, kuriame jau ne britų ar vokiečių mokslininkai, o daniškieji kažką nesąmoningo nustatė, atrado, išrado. Na, bet detektyvus tie danai rašo visai neblogus.

„Sekta“ yra jau trečia dalis apie tą patį veikėją Rauną. Jis buvęs policininkas, kuris gerokai nusirito žemyn po to, kai neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudyta jo mergina. Raunis bedarbis, alkoholikas, depresuotas ir vis įsivelia į įvairias istorijas, kuomet tenka tirti nusikaltimus. Šį kartą gavo užsakymą surasti vienos religinės bendruomenės lyderį ir įsivelia į pavojingą tyrimą. Na žinote, sektos, jos niekada nebūna tyros.

Kaip visada, istorija įtraukė, nors ir turi spragų ir šiek tiek dirbtinai prikurtų tam tikrų žmonių motyvų bei žiaurumo. Laukiu, kol į mano rankas pateks ketvirtoji knyga.

OficialiaiKada pragaras atsiveria žemėje? Baltijos jūros Amagerio saloje įsikūrusioje paslaptingo religinio judėjimo „Dievo išrinktieji“ būstinėje kyla gaisras. Jo metu dingsta sektos vadovas Jakobas Mesmeris – milijonieriaus sūnus, sukūręs paklausią žmonių galimybių vertinimo ir mokymo sistemą. Ieškoti pradingėlio imasi darbą policijoje metęs inspektorius Raunas. Jis patenka už niūrių naujos sektos sienų, kur plaunamos smegenys, klesti išnaudojimas, fizinis smurtas ir egzorcizmas. Pamažu ima skleistis pragariška tėvo ir sūnaus tragedija…

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 02 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

932(31) Alessandro Baricco „Be kraujo“

932(31) Alessandro Baricco „Be kraujo“

Alessandro Baricco „Be kraujo“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais juokauju, kad Baricco knygas galima skaityti dėl skaičiaus. Pvz., keturios per dieną būtų vieni niekai. Kelios dešimtys koncentruotų puslapių, kurie parašyti itin sklandžiai, taupant žodžius, atsisakant visko, kad gali būti perteklius, bet vistiek autorius sukuria įtaigią istorija.

Ši atrodo gana kinematografiškai. Vienkiemyje išžudoma šeima. Lieka tik mergaitė, kuri skerdynių metu slėpėsi rūsyje. Po daugybės metų paslaptingai žūva visi nusikaltime dalyvavę asmenys, o sena moteris – toji mergaitė – susitinka su paskutiniu likusiu gyvu.

Va tiek visos istorijos. Vos keli puslapiai, bet jaučiuosi lyg būčiau žiūrėjusi filmą.

OficialiaiNaujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga „Be kraujo“, pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų…

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos