941(40) Luca D’Andrea „Blogio esmė“

941(40) Luca D’Andrea „Blogio esmė“

Luca D’Andrea „Blogio esmė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią knygą perskaičiau per Velykas. Tiesiog apsižiūrėjau, kad nepasiėmiau nieko į viešnagę, tad panaršiau „Milžiną“ ir nusprendžiau, kad bus gerai. Na ir gana greitai sukrimtau.

Tai labai keista istorija. Ji vyksta mažame Italijos kalnų miestelyje, kur amerikietis scenaristas su šeima bando atsigauti po nelaimės, dėl kurios jis iš dalies kaltas. Tą kartą žuvo gelbėtojų sraigtasparnio ekipažas. Šiek tiek nuobodžiaudamas jis ima tyrinėti vietinius prietarus, gandus ir įsitraukia į kadaise įvykdytos, bet taip ir neišnarpliotos žmogžudystės istoriją.

Mes, skaitytojai, esame vedini nuo vieno miestelio gyventojo prie kito ir po truputį, kartu su Džeremijumi susidarome bendrą vaizdą. Šalia dar sprendžiamos šeimyninės dramos. Man visada būna įdomu skaityti apie mažų miestelių, kuriuose visi žino viską, bendruomenes. Pilna apkalbų ir paslapčių, kurios visai nepaslaptys.

Prisipažinsiu, kad tikrai patyriau netikėtumų knygos pabaigoje.

Oficialiai: Filmuodamas gelbėjimo operaciją kalnuose Džeremijas Selindžeris pateko į griūtį. Gelbėtojai žuvo. Ir tai nutiko dėl jo kaltės. Persekiojamas naktinių košmarų Džeremijas pamažu grimzta į neviltį. Jį pralinksminti sugeba tik penkiametė duktė Klara.
Mėgindamas pamiršti kraupią nelaimę Džeremijas kartu su Klara leidžiasi į keliones po kalnus. Čia jis išgirsta pokalbio apie žudynes, įvykdytas prieš daugelį metų, fragmentą. 1985-aisiais Bleterbacho tarpeklyje buvo nužudyti trys jaunuoliai, o kaltininkas iki šiol nesurastas.
Džeremijas Selindžeris neatsispiria pagundai ir imasi tirti šią bylą. Tačiau uždaro Zybenhofo miestelio gyventojai įtariai stebi jauną amerikietį. Jie tiki, kad Bleterbacho tarpeklyje tūno priešistorinis Blogis, kurio jokiais būdais nederėtų žadinti. Apsėstas troškimo išsiaiškinti tiesą Selindžeris pats vienas imasi pavojingo tyrimo, galinčio jį išgelbėti. Arba pražudyti.

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 04 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

940(39) Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

940(39) Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: nors tai jau šiokia tokia klasika, bet knygą, žinoma, dar labiau išpopuliarins pasirodęs filmas. Aš ją pradėjau skaityti angliškai, bet kadangi ji prikaišiota žargono, pavadinimų, pavardžių ir t.t. – pavargau, kažkaip pradžia neįtraukė. Ką gi, išleido lietuviškai, gulėjo bibliotekoje, tai daviau antrą šansą. Tam, kad ši knyga mane paliestų smarkiau, aš turėjau gimti bent penkmečiu anksčiau ir ne Ukmergėje, kur kompiuteriai buvo dar truputį egzotika, kai vilniečiai jau kaldavo žaidimus visokiose sistemose. Bet, vistiek daug kas buvo bent viena akimi matyta.

Knygą galima priskirti ir lengvam postapokalipsės žanrui – pasaulis eina velniop. Kuro nėra, darbo nėra, siaučia karai, siaučia ligos, trūkinėja elektra ir gyventi darosi ne itin malonu. Vienintelis išsigelbėjimas – “Oazė” – virtuali sistema, kurioje gali būti tuo kuo nori. Ir sistemos kūrėjas mirdamas palieka gana įdomų testamentą. Milijardai ir visa “Oazė” atiteks tam, kuris ras Velykinį kiaušinį. Na ir medžioklė prasideda, o kadangi kalbama apie realius pinigus ir galimybę beveik valdyti pasaulį, tai kova nėra labai graži ir net mirtinai pavojinga.

Knygoje minima labai daug klasikinių devintojo dešimtmečio žaidimų, filmų, knygų, muzikos. Ištisi puslapiai apie tai kaip lošiamas vienas ar kitas geimas. Daug su tema susijusios tikros istorijos. Nesistebiu, kad knyga tapo kultine tarp žanro gerbėjų. Man vietomis buvo labai įdomu, vietomis nuobodu, nes na iš tiesų, aš žinau kaip žaidžiamas “pac man”, nereikia 6 puslapių. Visgi, kadangi kompiuteris ir virtualus gyvenimas man yra labai svarbūs, tai ši knyga tikrai kažką užkabino. Truputį pasvajoju apie “Oazę”. Tiesa, jei jūsų, skirtingai nei manęs, nesustabdo kita kalba, tai lietuviškai nerekemoneduoju imtis, nes čia žaidėjai medžiojantys milijonus pavadinti kiaušiotojais. Taip. Tikrai.

Uf, tai štai besibaigiant balandžiui įkėliau paskutinės kovą skaitytos knygos apžvalgą, o šis mėnuo labai labai neskaitingas, kol kas tik dvi skoloje :)

OficialiaiPasaulis pavojuje
Ieškoma didžiojo prizo ir dėl jo kaunamasi
Ar tu pasiruošęs?
2045 metais Žemė jau tapusi bjauria vieta gyventi. Veidas Vatsas jaučiasi gyvas tik panėręs į OAZĘ, milžinišką virtualų pasaulį, kuriame dienas leidžia kone visa žmonija.
Mirdamas keistuolis OAZĖS kūrėjas palieka užduotį – įminti krūvą galvosūkių, susijusių su pastarųjų dešimtmečių popkultūra, kurios ir pats buvo apsėstas. Laimingasis, pirmasis įminęs painiąsias mįsles, paveldės OAZĘ.
Veidas įveikia pirmuosius užduoties vartus, bet jo varžovai, norėdami užvaldyti visą pasaulį, nesibodi net žudynių. Lenktynės įsibėgėja ir vienintelis kelias išgyventi – jas laimėti.

Žymos sau: KPS: 464 Kb 2017 03 31

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

939(38) Daniel Cole “Skudurinė lėlė”

939(38) Daniel Cole “Skudurinė lėlė”

Daniel Cole “Skudurinė lėlė”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: detektyvai yra pats mėgstamiausias mano žanras. Ir jų aš skaičiau labai daug. Serijinių, pavienių, tradicinių, modernių. Todėl man vis sunkiau ir sunkiau surasti tokį, kuris paprasčiausiai prikaustytų dėmesį taip, kad aš užuot pagalvojusi, kad niekur jis nepradings, eisiu miegoti, mąstyčiau priešingai – bus to miego, gal dar vieną puslapį. Ir nežinau ar tinkamu laiku ta knyga į rankas pateko, ar kaip ten buvo, bet pačiupo ir įtraukė.

Glausta informacija iš nugarėlės: Londone randamas lavonas, kuris, kaip pasirodo yra sudurstytas iš 6 skirtingų palaikų. Bylos imasi detektyvas, kuris ne taip ir seniai išleistas iš psichiatrinės ligoninės, nes užpuolė ką tik išteisintą vaikų žudiką. Pirmomis tyrimo akimirkomis pasimato, kad tos dvi bylos susijusios. Lyg dar lavono būtų maža, žudikas žiniasklaidai atiduoda sąrašą būsimų aukų ir žudo jas nurodytomis datomis. Linksma :). Man sunku pasakyti, kuo buvau suviliota, nes, kaip jau minėjau, n+100 detektyvų esu skaičiusi ir čia nebuvo kažko itin naujo.  Visgi, matyt, sutapo autoriaus ir mano bioritmai :). O ir į pabaigą buvo išmestos kelios bombikės. Tiesa, nepasakyčiau, kad ji – pabaiga – man labai patiko. Mėgstu kiek realistiškesnius motyvus.

OficialiaiDetektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą. Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle“. Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko. Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga.

Žymos sau: KPS: 332 Kb 2017 03 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

938(37) Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

938(37) Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

Colleen Hoover “Mes dedame tašką”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią autorę pažįstu iš knygos “Slemas”, tą kartą man istorija pasirodė labai kokybiškas jaunimo meilės romanas. Na žinote, būna tokių, kur visiška seilė, ir tokiu, kurie kažkuo kabina. Šią knygą irgi puošia šūkiai, kad tai geriausias meilės romanas išrinktas “Goodreads” skaitytojų, tad jei šis žanras labai svetimas, geriau aplenkite iš tolo.

Visgi tai nėra tipinė jie susitiko, tada išsiskyrė (arba iš pradžių vienas kito nekentė), o po to vėl susiėjo istorija. Lilė susitinka Railį ir jie po truputį vienas kitu susižavi. Lilės vaikystė buvo ne kokia (prieš mamą smurtaujantis, tačiau visuomenėje labai gerbiamas tėvas). Railis irgi šiek tiek traumuotas. Bet jie vienas kitam kažkaip tinka.

Deja, Railis smurtauja. Ūmus pavydas užeina, kai tik kalba pasisuką apie buvusį Lilės mylimąjį – benamį berniuką. Atrodo, kad viskas nuspėjama, ar ne? Ji išsiskirs su blogiuku ir sutiks savo vaikystės meilę. Bet ne viskas taip paprasta. Railis nėra vaizduojamas, kaip blogas žmogus. Tad autorė (beje, besiremdama sava patirtimi) parodo, kodėl kartais moterims taip sunku palikti vyrus po pirmo antausio ar antro smūgio. Net tokioms, kurios kažkada sau prisiekė, kad jų tai jau niekas nedaužys. Tad, kaip ir sakiau, nėra viskas paprasta šioje knygoje, tuo man ji ir patiko.

OficialiaiLilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti – atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.
Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

Žymos sau: KPS: 360 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

Kristin Hannah „Namų frontas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šios autorės knygos niekada nebūna blankios. Visos istorijos yra apie santykius, bet kituose mano skaitytuose romanuose veiksmas dažniausiai vykdavo antrojo pasaulinio karo metu. Žinot, karas ar taika, iš esmės žmonės stengiasi išgyventi, apsaugoti savo vaikus, išsimaitinti, nesušalti ir nežūti. Autorė moka valdyti žodį, todėl labai lengva susitapatinti su veikėjais.

Ši istorija skiriasi tuo, kad joje kalbama ne apie kažkokį seną karą, kuris vis naujoms ir naujoms kartoms darosi tolimas, kaip mums dabar atrodo Žalgirio mūšis. „Namų fronto“ ašis yra tipiniai amerikietiški namai. Vyras dirba teisininku, mama pusiau namų šeimininkė, bet iš tiesų kariškė – sraigtasparnio pilotė, dvi dukros su visomis pirmojo pasaulio problemomis. Ir namų porai bestovint ant skyrybų slenksčio, moteris yra išsiunčiama į Afganistaną. Autorė nupiešia visą santykių dramą: vyro nenorą imtis „bobiškų reikalų“ ir auginti vaikus, mergaičių baimę, kad išvyksta mama, moters baimę, kad gali nebegrįžti iš karo, o išskrenda susipykusi.

Taip pat svarbi antra dalis. Kokie iš karo (taip, to tikrojo, kur aplink vien žuvę draugai) grįžta žmonės. Kaip jiems pavyksta (arba ne) prisitaikyti ir atlaikyti spaudimą, juk visi nori ankstesnio gyvenimo, o tu jau kitoks. Apie pagalbos trūkumą, traumas, nenorą gyventi ir t.t. Nubraukiau aš vieną kitą ašarą, ką čia slėpti.

OficialiaiKristin Hannah savo bestseleriuose gilinasi į draugystės, seserų ištikimybės bei motinų saugomų paslapčių gelmes. Šįkart savo bene jausmingiausiame romane ji tyrinėja intymius sudėtingo santuokinio gyvenimo aspektus per susimąstyti verčiantį vyro ir žmonos santykį meilėje ir kare. Savo nepaprastai giliu žvilgsniu į šiuolaikinę šeimą „Namų frontas“ yra pasakojimas apie meilę, netektį, didvyriškumą, garbę ir, žinoma, viltį.

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 03 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

Stephenie Meyer „Sielonešė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaitydama „Chemikę“, aš gavau rekomendaciją „Sielonešei“. Paskaitinėjusi atsiliepimus, supratau, kad įvertinimai daugiausiai teigiami, tad kodėl gi ne?

Aš neturėjau jokios išankstinės nuomonės, iki tol ši knyga, kartu su visu filmu, visiškai praslydo pro mano akis. Todėl net kiek nustebau sužinojusi, kad autorė parašė knygą apie ateivių invaziją. Ir tie ateiviai yra ne bet kokie, o sielos, kurios apsigyvena žmoguje ir visą jį užvaldo. Beje, po to nieko blogo nedaro, tiesiog nugyvena ramų gyvenimėlį, juk sielos yra labai geros ir nekaringos. Kūnus ir planetas užkariauja tik dėl to, kad be sielonešio neišgyvena, bet šiaip jaučiasi, kad nieko blogo pasauliui nedaro.

Kad ir kokios geros sielos būtų, joks žmogus nenori būti užvaldytas. Ir jei siela pasirenka suaugusį žmogų, kuris jau žino apie ateivius, tai jo sąmonė priešinasi. Besipriešinančios maištininkės kūną gavo ir siela Klaja. Autorė, sakyčiau, gana kokybiškai pavaizdavo abiejų merginų jausmus ir parodė jų bandymą prisitaikyti prie situacijos. Nelengva kai tavo galvoje gyvena kito sąmonė ir dar su visai pasaulėžiūros neatitinkančiomis mintimis. Nelengva, kai esi sąmoningas, bet negali valdyti savo kūno ir dar turi dalintis vieta su kita sąmone.

Skaitant knygą man šypsnį kėlė autorės mintis, kad žmonės yra jau tokia nuostabiausia visatos rūšis, kad net sielos būtinai užsimano tapti mumis ir pakeisti savo gerąją prigimtį. Dar buvo įdomu, kad nepaminėti jokie gyvūnai, ypač naminiai, man tikrai įdomu, kaip pvz., elgiasi šuo, kai jo šeimininką užvaldo. Ar kodėl sielos nepabandė pagyventi karvėse.

Visumoje ši knyga su daug nuotykių ir tikrai nenuobodi. Daugiausiai apie išlikimą, meilę, žmonių santykius, pasitikėjimą ir t.t. Mano manymu čia geriausia iš autorės knygų.

OficialiaiŽemę užvaldo ateiviai – sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis – sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.

Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko… Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį – Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą – žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį?

Žymos sau: KPS: 688 Ke 2017 03 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

Stephenie Meyer „Chemikė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nesu didelė autorės gerbėja, nors, žinoma, skaičiau „Saulėlydžio“ sagą. Visgi, mane pakankamai sudomino aprašymas.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir „Sielonešę“, apie tai bus kitas mano įrašas, galiu pasakyti, kad „Chemikė“ autorės kūryboje išsiskiria tuo, kad šioje knygoje nėra visiškai nieko mistinio. Taip, ji tikrai nedvelkia realistiškumu, tiksliau tiek pat reali, kiek Džeimsas Bondas, tačiau jokių vampyrų ar ateivių.

Ir man visai smagiai skaitėsi, tokia tipinė šnipų ir šaudė gaudė istorija. Dar truputį priminė keistuosius Guillaume Musso trilerius. Ne veltui aš čia paminėjau Bondą. Jis leidžia įsivaizduoti, kokios istorijos galite tikėtis. Tiesa, dabar ieškodama aprašymo atradau, kad visgi ir nugarėlėje jis paminėtas. Nuspėjama, nenuobodi, su trupučiu meilės ir nelabai tikroviškais personažais, dar daug ginklų, hyper protingi šunys, stebuklingas grimas ir visa kita. „Knygų klube“ skaičiau komentarą, kad kažkam tai geriausia gyvenime skaityta knyga. Net truputį smalsu kokios buvo kitos.

Oficialiai: Ji žino per daug. Jie lipa jai ant kulnų…

Ji dirbo JAV vyriausybei. Įslaptinta jos agentūra neturėjo nė pavadinimo, tokia pat mįslė buvo ji pati. Tačiau vieną dieną ji atsidūrė darbdavių taikiklyje. Jų verdiktas – ji turi mirti… ir kuo greičiau.

Ji priversta slapstytis, keisti gyvenamąją vietą ir tapatybę. Sutikdama atlikti paskutinę užduotį, ji tikisi išsigelbėti, bet netrukus supranta pakliuvusi į dar pavojingesnius spąstus. Pasiryžusi stoti akistaton su persekiotojais, ji ruošiasi sunkiausiai kovai, bet galimybę išlikti gyvai netikėtai sumažina… širdį suvirpinę jausmai.

Įtampos kupinoje „Chemikėje“ Stephenie Meyer pristato atkaklią, žavią ir paslaptingą heroję, moteriškąją Džeisono Borno versiją!

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 03 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

934(33) Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

934(33) Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šio Nobelio premijos laureato knyga “Bjaurios mergiotės išdaigos”, buvo tapusi mano metų geriausia, tad nieko keisto, kad norėjau perskaityti ir naujausią išverstą (visas kitas keturias, žinoma, skaičiau).

Istorija tarsi miksas – truputį šilto, truputį šalto, truputį meilės, truputį neapykantos. Prasideda ji lovoje, kurioje miega dvi draugės, viena jų negalėjo grįžti namo dėl komendanto valandos. Tokia jau ta Peru – grobimai, teroro aktai, didelis nusikalstamumas, korumpuota valdžia. Truputį netikėtai pačioms draugėms, tarp jų papučia aistros vėjelis ir mes kartu panyrame į karštą meilės sceną. Tai buvo truputį šilta ir truputį meilės.

Tuo metu vienos iš tų dviejų draugių vyras šantažuojamas bjauriomis nuotraukomis, grasinama, kad jos pateks į laikraštį ir galiausiai taip nutinka. Negalvokite, kad išduodu paslaptis, viskas parašyta knygos nugarėlėje. Čia ta purvinoji pusė – daug sužinosime apie korumpuotą žiniasklaidą, nusikalstamas grupuotes, kurioms vadovauja oficiali valdžia. Pabraidysime per purvą. Man labiausiai patiko, kaip istorijos apsijungė, taip tobulai, lyg sluoksniuotas sumuštinis, kurio ingredientai pavieniui neatsiskleistų.

Oficialiai: „Penkių kampų“ istorija prasideda, kai dvi draugės, Čabelė ir Marisa, vieną naktį netikėtai, pačios nepajusdamos, nugrimzta į erotinį nuotykį. Saldžiai begėdiškas potyris, bandant įsivaizduoti, kas ir kaip bus toliau, pamažu tampa detektyviniu pasakojimu, beveik trileriu, kurio pagrindinis veikėjas – Enrikė Kardenasas.
Laimingai vedęs, sėkmės lydimas verslininkas patenka į bėdą. Jis šantažuojamas bulvarinio laikraščio direktoriaus Rolando Garo. Kompromituojančios orgijos, kurios centre pats verslininkas, nuotraukos pasklis po visą Peru, jei tik Kardenasas neinvestuos į dienraštį. Išsigandęs Enrikė prašo patarimo savo seno draugo advokato Liusijano. Vyrai įnirtingai bando apginti Enrikės reputaciją, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo, tačiau tuo metu randamas žiauriai nužudyto Garo kūnas ir reikalai tik blogėja. Skandalingosios fotografijos paviešinamos, geltonoji spauda atskleidžia tamsius politikos ir žurnalistikos „kampus“, o visa šalis patenkina iškreiptą smalsumą ir gandų apetitą.

Žymos sau: KPS: 272 Kn 2017 02 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

933(32) Michael Katz Krefeld „Sekta“

933(32) Michael Katz Krefeld „Sekta“

Michael Katz Krefeld „Sekta“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pastaruoju metu arba Danija tapo labai madinga, arba aš ją visur dėl tam tikrų aplinkybių matau. Danų autoriai, knygelės apie Danus, straipsniai žurnaluose apie tą šalį ir net įvairios reklamos kviečiančios aplankyti Kopenhagą. Aną dieną mačiau net „Delfi“ straipsnį, kuriame jau ne britų ar vokiečių mokslininkai, o daniškieji kažką nesąmoningo nustatė, atrado, išrado. Na, bet detektyvus tie danai rašo visai neblogus.

„Sekta“ yra jau trečia dalis apie tą patį veikėją Rauną. Jis buvęs policininkas, kuris gerokai nusirito žemyn po to, kai neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudyta jo mergina. Raunis bedarbis, alkoholikas, depresuotas ir vis įsivelia į įvairias istorijas, kuomet tenka tirti nusikaltimus. Šį kartą gavo užsakymą surasti vienos religinės bendruomenės lyderį ir įsivelia į pavojingą tyrimą. Na žinote, sektos, jos niekada nebūna tyros.

Kaip visada, istorija įtraukė, nors ir turi spragų ir šiek tiek dirbtinai prikurtų tam tikrų žmonių motyvų bei žiaurumo. Laukiu, kol į mano rankas pateks ketvirtoji knyga.

OficialiaiKada pragaras atsiveria žemėje? Baltijos jūros Amagerio saloje įsikūrusioje paslaptingo religinio judėjimo „Dievo išrinktieji“ būstinėje kyla gaisras. Jo metu dingsta sektos vadovas Jakobas Mesmeris – milijonieriaus sūnus, sukūręs paklausią žmonių galimybių vertinimo ir mokymo sistemą. Ieškoti pradingėlio imasi darbą policijoje metęs inspektorius Raunas. Jis patenka už niūrių naujos sektos sienų, kur plaunamos smegenys, klesti išnaudojimas, fizinis smurtas ir egzorcizmas. Pamažu ima skleistis pragariška tėvo ir sūnaus tragedija…

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 02 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

932(31) Alessandro Baricco „Be kraujo“

932(31) Alessandro Baricco „Be kraujo“

Alessandro Baricco „Be kraujo“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais juokauju, kad Baricco knygas galima skaityti dėl skaičiaus. Pvz., keturios per dieną būtų vieni niekai. Kelios dešimtys koncentruotų puslapių, kurie parašyti itin sklandžiai, taupant žodžius, atsisakant visko, kad gali būti perteklius, bet vistiek autorius sukuria įtaigią istorija.

Ši atrodo gana kinematografiškai. Vienkiemyje išžudoma šeima. Lieka tik mergaitė, kuri skerdynių metu slėpėsi rūsyje. Po daugybės metų paslaptingai žūva visi nusikaltime dalyvavę asmenys, o sena moteris – toji mergaitė – susitinka su paskutiniu likusiu gyvu.

Va tiek visos istorijos. Vos keli puslapiai, bet jaučiuosi lyg būčiau žiūrėjusi filmą.

OficialiaiNaujausia vieno žymiausių šiuolaikinių italų autorių A. Baricco knyga „Be kraujo“, pasirodžiusi 2002 m., – rūsti dviveiksmė baladė su vesterno elementais. Keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik Nina. Po kelių dvidešimtmečių ji susiranda vieną iš žudikų…

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos