632(52) S. J. Watson „Kol nenuėjau miegot“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-18, 21:44

Gairės : , ,

kol-nenuejau-miegot-1S. J. Watson „Kol nenuėjau miegot“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šis siužetas, kai žmogus kas rytą prabudęs neprisimena kas jis, jau ne pirmą kartą naudojamas, ar ne? Nes aš lyg ir mačiau filmą, bet filmas tikrai buvo ne tas, kuris pagal šią knygą.

Šiaip jau man patiko, buvo šiokios tokios intrigos, nors ir sunkiai iki jos įsivažiavome. Iš pradžių truputį panuobodžiavau, kol ta moteriškė pasiblaškė neprisimindama kas ji tokia. Tada atsirado dienoraštis ir pasidarė įdomu, galiausiai nepatingėjau atsiversti galo, nes labai jau smalsu buvo kaip ten kas :).

Šį kartą pagrindinis kliuvinys buvo moteriškės šeima. Kodėl gi, negaliu pasakyti neatskleisdama per daug detalių. Jų sprendimą gal ir galima pateisinti, bet visiškai net iš tolo nustoti domėtis sau brangiu žmogumi? Keista.

OficialiaiRyte moteris nubunda svetimame miegamajame, greta nepažįstamo vyro. Pažvelgusi į veidrodį nustėrsta, nes jos atspindys atrodo pasenęs dviem dešimtmečiais. Veidrodžio pakraštyje priklijuota nuotrauka žmogaus, šalia kurio ji pakirdo, su prierašu: „Benas, tavo vyras.“
Po patirtos, kaip pati mano, automobilio avarijos, Kristina suserga tam tikra amnezijos forma, todėl geba prisiminti tik pastarąsias 24 gyvenimo valandas. Kasryt atsibunda užmiršusi savo biografiją ir privalo ją sužinoti iš naujo: kas toks yra sutuoktinis Benas, kas tokia ji pati, kur jie gyvena, ar turi vaikų. Romano pagrindą sudaro dienoraštis, kurį rašyti paskatina daktaras Nešas, be jos vyro Beno žinios tiriantis Kristinos negalią. Užrašai tampa vieninteliu į praeitį vedančiu keliu; kiekvieną rytą jai, suprantama, tenka priminti apie dienoraštį; antraip Kristina nė nežinotų, kad ji egzistuoja.
Rašymas padeda atskleisti pamirštus dalykus – tarkim, kad ji buvo išleidusi romaną. Benas nuslėpė tiek šį, tiek kitus reikšmingus jos gyvenimo faktus. Kodėl elgiasi kaip rūpestingas globėjas, pasakojantis iškarpytą žmonos gyvenimo versiją, kad jos neįskaudintų? Ar manipuliuoja jos pasaulio suvokimu – pasaulio, kurio perprasti neleidžia atminties stoka ir kuris, regis, slepia aibę apgaulių.

Žymos sau: KPS: 400, KE, 2014 06 18

631(51) Colleen Hoover „Slemas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-16, 14:42

Gairės : , ,

slemasColleen Hoover „Slemas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nežinau, gal mano gyvenime trūksta romantikos, nes sriūbavau pusę nakties, ir tik todėl, kad žmonės myli vienas kitą :). Aprašymas mane nuteikė saldžiai meilės istorijai. Mokinė myli mokytoją, jis ją, abu negali būti kartu todėl deklamuoja meilės eilėraščius konkursuose. Paprasta? O pasirodė kiek sudėtingiau, trukdžių daugiau ir jie visai ne paaugliški. Nes mirtys, ligos – tai ne vaikiški dalykai.

Knyga nėra labai gili, skirta jaunimui, bet vistiek man labai patiko. Gal dėl to, kad meilė viską nugalėjo? Gana įdomūs ir antraeiliai herojai, pvz., Leikės naujoji draugė. Per jos gimtadienį irgi vos nežliumbiau. Tai va. Jautrioji pilnatis.

OficialiaiLeiken dar tik aštuoniolika, bet jai tenka subręsti anksčiau nei jos bendraamžiams: po tėčio mirties ji priversta tapti ramsčiu motinai ir jaunėliui broliukui. Tik niekas neįtaria, kad ir pačiai merginai vis sunkiau kovoti su liūdesiu… Tačiau viską pakeičia mamos sprendimas išsikraustyti gyventi į kitą miestą. Pačią pirmą dieną Leiken susipažįsta su keleriais metais vyresniu vaikinu – kaimynystėje gyvenančiu Viliu, kaip ir ji, išgyvenusiu skausmingų dalykų. Jaunuolis pakviečia merginą į pasimatymą. Pakanka vienintelio susitikimo, kad jie pamiltų vienas kitą… Jaunuoliai kalbasi apie viską pasaulyje, tačiau svarbiausią dalyką apie Vilį mergina sužino tik nuėjusi į mokyklą: paaiškėja, kad jis yra… jos naujasis poezijos mokytojas. Mokytoją ir mokinę skiriančios ribos nevalia peržengti ir Leiken su Viliu privalo nutraukti santykius. Vienintele paguoda jiedviem tampa poezija. Kiekvieną ketvirtadienį susitikę kavinukėje, kur vyksta slemo poezijos konkursai, jie gali čia pat gimstančiomis eilėmis vienas kitam išsakyti viską apie savo jausmus ir gyvenimą, kuris abiem nepaliauja žarstęs išbandymų. Bet ar jaunuoliams pavyks apsiriboti vien poezija ir užgniaužti nenugalimą norą būti kartu? Ar vis dėlto meilė bus stipresnė už visuomenės normas ir nugalės nepalankias, sudėtingų pasirinkimų reikalaujančias aplinkybes?

Žymos sau: KPS: 256, KB, 2014 06 15

630(50) Richard Matheson „Aš esu legenda“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-15, 19:45

Gairės : ,

legendaRichard Matheson „Aš esu legenda“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal man kas nors galėtų pasakyti, kodėl ant knygos viršelio yra juodaodžio aktoriaus nuotrauka? Na taip, nesu kvaila, žinau, kad toks buvo to paties pavadinimo filmo plakatas. Bet štai dabar paskaičiau to filmo aprašymą ir matau, kad siužetas su knyga nelabai turi ką bendro. Na išskyrus vampyrus ir veikėjo vardą. O knygoje jis tikrai nebuvo juodaodis, ir šuo tikrai nevertas viršelio, nes užėmė tik kelis puslapius. Žodžiu kažkoks briedas tas viršelis, ne kitaip. O be to kas perka knygas, nes filmas labai patiko? Dažniausiai žmonės žiūri filmus, nes knygos labai patiko.

O knyga tai tokia šiaip sau. Gal per plona? Na tokia ji galėtų gal ir daugiau išspaust, bet viskas paviršutiniška, op op ir pabaiga nespėjus įdomybėms nė prasidėti. Sakyčiau Cronin gal kiek pasiskolino iš knygos idėjų savo „Perėjos“ trilogijai, bet sugebėjo išvystyti ir laikyt įdomumą visuose tūkstančiuose puslapių. O gal čia šiaip kaip visada, aš klasikos nesuprantu. Ai bet, apie vampyrus, tai ir gerai :).

OficialiaiRobertas Nevilis yra paskutinis žmogus Žemėje… bet jis nėra vienintelis gyventojas. Kiekvienas vyras, moteris, vaikas virto kažkuo kitu – padaru, trokštančiu bet kokia kaina sunaikinti Nevilį. Dieną jis – vienišas medžiotojas, civilizacijos griuvėsiuose persekiojantis tuos, kurie anksčiau buvo jo draugai ir kaimynai. Naktį jis užsibarikduoja savo name ir meldžiasi, kad greičiau išauštų. Tačiau labiau nei kova Nevilį vargina klausimas: kuo ypatingas žmogus, kuriam lemta būti paskutiniam iš gyvųjų?

Žymos sau: KPS: 125, KE, 2014 06 15

629(49) Jussi Adler-Olsen „Fazanų žudikai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-15, 19:32

Gairės : , ,

Fazanų-žudikai_p1Jussi Adler-Olsen „Fazanų žudikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sprendžiant iš internetinių atsiliepimų, tai aš turbūt vienintelė, kuriai antra dalis patiko labiau už „Moterį narve“. Negaliu paaiškinti kuo. Gal pripratau prie veikėjų ir Asadas nebenervina, gal šiaip tiesiog buvo įdomiau. Anoje knygoje mane erzino tas moters sėdėjimas narve ir kvaila priežastis. Šioje knygoje jau niekas manęs neerzino. Na gal šiek tiek tos pasiutusios lapės elgesys. Užtat labai patiko Karlo kelionė į Madridą ar pasimatymai su psichologe. Taip pat ir jo gudrūs manipuliaciniai veiksmai prieš atvykėlius iš Norvegijos. Truputį net krizenau.

Tad kaip ir va, apie serijinius detektyvus sunku ką ir bepasakyti, lieka tik laukti trečios dalies.

Oficialiai: Niekas nežino, kaip ant „Q“ skyriaus viršininko Karlo Mjorko stalo atsidūrė byla apie brolio ir sesers žmogžudystę vasarnamyje 1987 m. Tuomet buvo įtariami šeši internatinės mokyklos auklėtiniai, bet policija nerado įrodymų. Po devynerių metų vienas iš grupės, vienintelis mokęsis ten valstybės lėšomis, prisipažino nužudęs ir sėdo į kalėjimą. Mjorkas su keistuoliu asistentu siru Asadu ir skardžiabalse sekretore Rouze, kuri baigė policijos mokyklą geriausiais pažymiais, bet neišlaikė vairavimo egzamino, susidomi šiuo keistu atveju. Juo labiau kai vyresnybė įsako nekišti prie išspręstos bylos nagų, o viskas rodo, kad buvusioji šutvė, dabar – visuomenės grietinėlės atstovai, kraujo troškulio neprarado. Tie vyrai bijo tik vieno žmogaus – Kimės, kuri anksčiau priklausė jų rateliui, o dabar trainiojasi Kopenhagos gatvėse. Prasideda trigubos gaudynės: ar Mjorkas pirmiau prisikas prie tikrųjų žudikų, ar jie spės amžiams nutildyti pavojingą liudininkę? O gal Kimė pirma įvykdys savo planą?

Žymos sau: KPS:512, KE, 2014 06 14

628(48) Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-11, 17:29

Gairės : , ,

mašaJaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei ne vienos buvusios kolegės komentarai „Facebook“, aš šią knygą būčiau pražiopsojusi ir tikrai neskaičiusi. Nes neviliojo manęs nei autorius, nei leidykla, nei pavadinimas… Bet toji kolegė kažką ten tokio rašė, kad užkibau. Ir ką, ačiū jai! Knyga labai patiko.

Maša yra storė. O storai yra gyvūnai, kurie atrodo taip pat kaip žmonės. Šie gyvūnai yra valgomi, laikomi namie įvairiems darbams, na ir elgiamasi su jais kaip su gyvūliais: vieni žmonės gražiau ir geriau, kiti pikčiau, na žinote. Storai atsirado iš žmonių, kai Reichas prieš dešimt kartų suvarė tam tikrą visuomenės sluoksnį į konclagerius, nužmogino ir per vaikus, provaikius, išsigimė nauja rūšis. Gyvuliai, kurie tik atrodo kaip žmonės. Kertinė mintis čia ir yra ta, kad kada žmogus yra žmogus, o kada jau nebe žmogus? Ar tas sąvokas skiria tik mokėjimas skaityti, ar drabužiai?

Na situacija nupasakojau, tai galima įsivaizduoti knygoje keliamas problemas. Žinoma, atsiranda saujelė atskalūnų, kurie teigia, kad storai ir yra žmonės, kad jų negalima valgyti, juos reikia išlaisvinti ir pan. Na, pažįstama situacija, ar ne? Kuo viskas baigsis Mašai ir jos šeimininkui, perskaitysite patys. O man labai pritrūko stiprios pabaigos. Dabar taip paliko, su šviesa tunelio gale, nors ta šviesa tai labai jau abejotina.

Oficialiai: Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms… Maša, apie kurią sukasi romano veiksmas, nėra žmogus, bet meilė padarys ją žmogumi, o plaukiantį pasroviui žurnalistą privers stoti į kovą su nusistovėjusia sistema. Jie pabėga iš siaubo pasaulio į kalnus, bet ten jų laukia dramatiški išbandymai ir… laimė. Jaroslavas Melnikas – paslaptingas ir nenuspėjamas rašytojas. Po netikėto „Paryžiaus dienoraščio“, tapusio bestseleriu Lietuvoje, jis grįžo prie rimtos, bet galinčios šokiruoti prozos. Jo naujas aštraus siužeto romanas užgniauš kvapą kiekvienam, paėmusiam knygą į rankas.

Žymos sau: KPS: 248, KB, 2014 06 10

627(47) Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-08, 12:51

Gairės : , ,

Silva Rerum 3_72maxKristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nagi nagi, spėkit kiek kartų norėjau mesti šią knygą ir imtis ko nors kito? Kokius tris. Ir vis mane sulaikydavo mintis, kad pirmos dvi dalys labai patiko, kaip aš jomis gardžiavausi, kaip lengvai skaičiau tuos ilgus sakinius, kaip žavėjausi ir dūsavau, kad būna gerų rašytojų ir pas mus.

Vien iš pagarbos tam jausmui aš vis stūmiausi, stūmiausi, nešiausi knygą į tas aprašytas Vilniaus gatves, skaičiau ant suoliukų, skaičiau namie, pro langą žvelgdama į dažnai minimos Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus. Skaičiau skaičiau, ir visgi… Trūko man pirmų knygų siurbtuko. Gal todėl, kad pagrindinis herojus nebuvo įdomus, gal dėl to, kad čia nebuvo kažkokios įdomios istorijos, ar intrigos, tik gražūs vaizdai ir įspūdingi sakiniai.

Perskaičiusi supratau, kad knyga man patiko, tačiau nors lyg ir norėčiau dar kartą paskaityti pirmą dalį, šios trečios kartoti vargu ar kada užsimanysiu.

Oficialiai: Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Žymos sau:
KPS: 320
KE.
Perskaityta 2014 06 07

626(46) Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-01, 19:00

Gairės : , ,

Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: štai ir vėl gera knyga, pasijusiu išlepinta. Čia jau tokia klasikinė romantika. Jokiu intrigų, jokių staigmenų, tiesiog šiek tiek graudinanti istorija. Tiksliau dvi. Knyga prasideda pasakojimu iš praeities. Pirmasis pasaulinis karas Prancūzijoje. Mažas miestelis, kuriame likę beveik vien moterys ir vokiečių okupantai. Ten Sofi su savo šeima kovoja už išlikimą ir svajoja kada nors susitikti su savo vyru, dailininku išėjusi į frontą. Vyro palikimas – paveikslas – tampa pagrindine knygos detale. Paveikslu sumokama pirmoje istorijoje ir dėl paveikslo kovojama antroje.

Antras pasakojimas jau apie šiuos laikus. Jauna našlė Livė teisiasi dėl to paties paveikslo, kurį kaip karo grobį nori susigrąžinti Sofi šeima. Livei šis paveikslas labai svarbus. Kaip ir svarbus yra atstovas iš kitos teismo barikadų pusės. Meilės bus. Liūdesio bus. Graži pabaiga irgi bus. Ir nekaltinkite manęs tuo, kad išdaviau, nes kiekvienas gražumą suprantam savaip.

Kažkaip ta Jojo sugeba pateikti banalias istorijas taip, kad jos skamba nepaprastai įdomiai ir neišeina skirti mažiau nei maksimalų balą.

Oficialiai: 1916 m. prancūzų dailininkas Eduaras Lefevras išvyksta į frontą. Kai Prancūzijos miestelį, kuriame lieka gyventi jo žmona Sofi, užima vokiečiai. Eduaro tapytas žmonos portretas priverčia smarkiau plakti vokiečių Kommandant širdį, o moters galvoje ima bręsti pavojingas planas. Troškimas pasimatyti su vyru galiausiai paskatina Sofi rizikuoti viskuo – šeima, reputacija ir net gyvybe. Praėjus beveik šimtui metų Sofi portretas atsiduria Livės Halston namuose kaip jos vyro vestuvinė dovana, kurią jis įteikia prieš savo mirtį. Atsitiktinė pažintis atskleidžia, kiek iš tikrųjų vertas tas paveikslas ir kokia audringa jo istorija, netrukus aukštyn kojom apversianti Livės gyvenimą. Knygoje „Mergina, kurią palikai“ dvi jaunas moteris skiria ištisas amžius, bet vienija pasiryžimas visais įmanomais būdais kovoti už tai, kas joms brangiausia.

Žymos sau:
KPS: 432
KE
Perskaityta 2014 06 01

625(45) Guillaume Musso „Angelo kvietimas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-31, 11:33

Gairės : , ,

Guillaume Musso „Angelo kvietimas’

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Na štai ir knyga, kurią skaičiau vienu ypu, su nubėgimu į tualetą :). Nors lyg ir nėra ko čia krykštaut, knyga kaip knyga. Bet man ji buvo šiek tiek netikėta. Sudomino anotacija, kuri teigė, kad knygos pradžioje nepažįstamieji Jis ir Ji netyčia susikeis savo telefonais ir tada prasidės…

Visos tos internetinių ir pan. pažinčių istorijos man labai patinka ir nieko kito aš jose neieškau kaip tik malonumo skaityti ir prisiminti kaip man pačiai buvo ir ne vieną kartą :). Bet ši knyga davė šiek tiek daugiau, nes pasirodė, kad ne viskas bus taip paprasta, ne tik eilinis susirašinėjimas. Pasirodys, kad vienas iš veikėjų dalyvavo dingusio žmogaus byloje, o kitas gi panaršęs telefoną supras, kad gal net gali padėti ir visa knyga išvirs į šaudo gaudo trilerį. Jėga.

OficialiaiTelefonuose buvo visas jų gyvenimas… Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu. Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske. Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję… Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? Angelo kvietimas – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose. 

Žymos sau:
KPS: 384
KB.
Perskaityta 2014 05 30

624(44) Jussi Adler-Olsen „Moteris narve“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-29, 19:53

Gairės : , ,

Jussi Adler-Olsen „Moteris narve“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Grįžau po kelionės, pabaigiau skaityti knygą. Kiek keistoka buvo palikti tą trečdaliuką, bet gi nesiveši. Kita vertus tas paliktasis trečdaliukas šį tą sako. Jei knyga būtų, kaip tos anos Keplerių, tai turbūt skaityčiau miego, valgio, prausimosi sąskaita ir dviems savaitėms neatidėčiau.

Tad ko gi trūko? Sakyčiau, kad intrigos. Dabar gi, kaip jau iš pavadinimo ir anotacijos supratote, sėdi moteris narve ir laukia mirties arba išvadavimo. Nuobodžiaujantis detektyvas stumia dienas ir depresuoja, ir truputį patiria byla. Čia kažkaip jau iš anksto tampa aišku, kad greičiausiai jis tą moterį ras ir net labai nepersistengs. Tad lyg ir pagrindinė intriga lieka klausime už ką ta moteris ten uždaryta. Bet kažkaip kai pagalvoji, tai o koks skirtumas, na uždarė kažkoks psichas, labai jau čia svarbu kodėl? Matyt aš per daug jau gerų detektyvų perskaičiau.

O visgi tai tik pirma serijos knyga, kurioje mes susipažįstame su veikėjais. Man tos pirmos dalys visada atrodo prasčiausios, po to kažkaip jau yra pagrindas, praeitis ir viskas gerokai įsivažiuoja. Nors atsiliepimai apie antrą dalį nėra labai jau geri. Turbūt teks pačiai įsitikint.

Oficialiai: Iš pradžių ji dras ko sienas, kol susikruvina pirštus. Aklina tamsa, nė vieno daikto. Iš kambario nėra vilties pasprukti. Nėra pagal ką skaičiuoti laiką, dienas, savaites, metus. Bet ji prisiekia sau neišprotėti. Ji nesuteiks pagrobėjams pasitenkinimo anksčiau, nei ją užklups mirtis. Kolegoms iš žmogžudysčių skyriaus įsipykęs Kopenhagos detektyvas Karlas Mjorkas perkeliamas į naujai sukurtą „Q“ skyrių neišspręstoms byloms tirti. Pirma į rankas patekusi beviltiška byla – politikės Meretės Liungor, kuri dingo prieš penkerius metus. Visi sako, kad moteris seniai mirusi. Visi tvirtina, kad tai tik laiko gaišimas. Bet Karlui neatrodo, kad jie teisūs… Balsas tamsoje niūrus, iškraipytas ir negailestingas. Jis sako, kad moters kančios baigsis, kai ji atsakys į vieną paprastą klausimą. Tą, kurį pati sau uždavė milijoną kartų: UŽ KĄ VISA TAI?

Žymos sau:
KPS: 464
KB
Perskaityta 2014 05 28

623(43) Justin Cronin „Dvylika“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-12, 18:10

Gairės : , ,

Justin Cronin „Dvylika“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip aš mėgstu skaityti geras serijas vienu ypu, ir kaip nekenčiu to, kad tokią prabangą retai galime sau leisti. Juk paskutinė dalis dar net neparašyta, o pirmą dalį skaičiau 2012 metų pabaigoje. Natūralu, kad nors ir pamenu esmę, bet daugelis detalių pasimiršo. Kai kurie įvykiai nelabai ir beatsigamino.

Visgi tai nuostabi vampyriška serija. Tik čia tie vampyrai truputį ne tokie, kokius mes įpratę matyti kitose knygose, čia jie labiau zombiai, pusiau aklai veikiantys viruso paveikti lavonėliai. Pusiau aklai, tai todėl, kad visgi jie turi savo kūrėją ir vos vos praeito gyvenimo prisiminimų. Knyga nėra vien tik šaudo gaudo trileris. Tai ir psichologija ir filosofija, šiek tiek utopijos, paveikslas kaip viskas pasikeičia ir prasideda iš naujo, nepasimokant… Čia gi visi elektroniniai 700psl.

Tęsinys puikus! Liūdnai žiūrėjau, kaip puslapių skaitliukas vis augo augo ir baigėsi knyga.

OficialiaiPo šimtmečio Eimė ir kiti kovoja dėl žmonijos išgelbėjimo… nežinodami, kad taisyklės pasikeitė. Priešas evoliucionavo, ir užgimė nauja, slegianti santvarka, kurios ateities vizija neapsakomai baisesnė negu žmonių išnykimas. Siekiant, kad Dvylika žlugtų, vienam iš susivienijusios, prieš juos kovojančios grupės reikės sumokėti didžiausią kainą.

Žymos sau:
KPS: 544
KE.
Perskaityta 2014 05 11

 

 

counter for wordpress