724(55) Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-30, 10:32

Gairės : , ,

cdb_Pasikalbekime-apie-Kevina_p1Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga, arba filmo pavadinimas, dažnai šmėžuodavo prieš akis. Tai kas nors pakomentuoja feisbuke, tai net kelis kartus pačiupinėju knygą biblioteką. Bet ilgą laiką vengiau. Kodėl man turėtų būti įdomu skaityti apie vaiko ir mamos santykius? Ar blogus vaikus? Tačiau daug intriguojančių žinučių vistiek plūdo į galvą iš visų pakampių. Gerai! Skaitome.

Knyga parašyta laiškų stiliumi. Tai yra pagrindinė veikėja rašo laiškus savo vyrui. Laiškuose, pagrindinė tema yra Kevinas. Sūnus, kurio mama nenorėjo, susilaukė vėlyvame amžiuje vien dėl spaudimo ir noro nudžiuginti vyrą. Visą tą nėštumo laiką aš galvojau, kad va va, lygiai taip pat jausčiausi! Ir žinant kas nutiko po to, tai visai nereikia susilaukti vaikų jei jų nenori, nes meilė neateina (o žvelgiant į pasaulį, ypač per kriminalinių naujienų prizmę, tai tikrai neateina). Tikrai buvo įdomu ir gaila Evos.

Kai gimė Kevinas man buvo visai neįdomu skaityti jos kančias, bet pats vaikas jau sukėlė susidomėjimą, o kai užaugo, tai pasidarė tikrai patraukliausias knygos veikėjas. Jo mintys atrodė įdomios, požiūris unikalus, intelektas stulbinantis. O štai visi kiti veikėjai tiesiog mėmių gauja Kevinui paryškinti. Evoje mane nervino tas pats, kas nervina jos sūnų, tėvukas nuo pradžių iki galo buvo visiškas lepšis, na o mažoji Silija, juk į knygą įdėta šiaip sau, tiesiog kaip kontrastas, tai sunku kažką apie ją ir sakyti.

Nepasakyčiau, kad mane knyga sukrėtė, ar kad joje buvo koks nors netikėtas vingis. Na gal būt, gal pati pati pabaiga, paskutinis laiškas, paskutinis pasimatymas. Nesukrėtė, šiek tiek nuvylė. Štai, kadangi tiek minčių, tai sakau, kad knyga tikrai gera.

Oficialiai: Knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžiama į vaiko ir motinos santykius. Kokia gali būti nemeilės kaina?
Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti ir labai greitai suvokia, kad… nėra pasiruošusi motinystei. Vis dėlto gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas vidines mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas.
Dėl motinystės atsisakiusi ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva palengva grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.
Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Paauglys padaro tai, kas išsprogdina ne tik Evos ir Kevino gyvenimus…
Po šio įvykio niekas nebegalės likti taip, kaip buvę. Ir Eva su Kevinu tam, kad galėtų gyventi toliau, privalės nueiti ilgą kelią ir rasti atsakymus į labai daug klausimų…

Žymos sau: KPS: 472, Ke, 2015 07 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

723(54) Domnica Radulescu „Juodosios jūros sutemos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-27, 18:09

Gairės : , ,

Domnica Radulescu „Juodosios jūros sutemos“

juodosios-juros-sutemosMano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: pagaliau radau laiko užsirašyti prisiminimą apie perskaitytą ir patikusią knygą. Skaitydama aprašymą maniau, kad tai bus koks nors meilės romanas. Ne iš tų banalių, bet toks vistiek meilės. Ką gi, to jausmo knygoje netrūksta. Ir du pagrindiniai veikėjai myli vienas kita, išskiriami, bet neperskiriami, tačiau knygos įdomumas yra aplinka, kurioje istorija vyksta.

Rumunija, herojai dar spės paragauti sovietmečio griūties, bet jų jaunystėje dar to nesimato. Užtatai matosi, kaip sunku buvo gyventi tais laikais. Ką jau kalbėti apie maisto trūkumą… Gyvenimai žlunga ir todėl, kad kvailiodamas peržengi draudžiamos zonos ženklą. Represijos, tardymai, sekimai – visa tai priminimas tiems, kurie gyvena su nostalgija aniems laikams. Šūdas, o ne gyvenimas ten buvo. Tik meilė visada yra gerai :).

Dar mane labai žavėjo pagrindinės herojės siekis tapti menininke ir tai kaip viskas asocijavosi su Frida Kahlo.

Oficialiai: Rumunija, devintas dešimtmetis: Stebuklingoje Juodosios jūros pakrantėje leidžiantis saulei, jos spinduliams tįstant vandens paviršiumi, Nora Teodoru galvoja tik apie du dalykus: kaip svajonę tapti garsia menininke paversti tikrove ir apie meilę Džidžiui, vaikystės draugui iš miesto turkų kvartalo. Tačiau gyvenimas valdant diktatoriui Nikolajei Čaušesku darosi vis labiau nepakeliamas, virš galvos telkiasi tirštesni audros debesys. Slaptoji policija suka ratus aplink, nenutoldama nuo jaunosios poros durų. Nora ir Džidžis kuria planus bėgti į Turkiją. Bet tam, kas jų laukia, pasiruošti neįmanoma…

Žymos sau: KPS: 324, Kn, 2015 07 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

722(53) Joėl Dicker „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-16, 15:09

visatiesaJoėl Dicker „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – puiki knyga su vienu kitu trūkumu.

Joje pasakojama apie porą rašytojų. Jaunesnį ir vyresnį. Vyresnis kadaise buvo jaunesniojo dėstytojas ir draugas, pastarajam po šlovės nebėra įkvėpimo parašyti kitos knygos, todėl jis išvažiuoja pas pirmąjį paatostogauti į mažą miestelį. Ten nutinka/paaiškėja detektyvinė istorija. Viskas kaip ir paprasta, bet šis romanas tai nėra vien detektyvas. Dalis knygos – mįslių minimas, o kita dalis – rašytojų pasaulis, jų vidinė kova su apleistomis mūzomis, leidybinės intrigos ir t.t.

Tiek minėtas rašytojų gyvenimas, tiek visa ta detektyvinė dalis man labai patiko, bet itin kliuvo meilės istorija. Man atrodo gana normalu, kad 35 metų vyras myli 15 metų merginą, o ji jam tuo pačiu atsako. Na nesveikintina, bet realu. Mane nervino tos meilės istorijos išraiška. Nuolatinis kartojimas „aš tave myliu, aš be tavęs negaliu, oi mano mielasis Hari, Nola Nola Nola, Hari Hari Hari“. Lyg ir norisi, kad ta meilė būtų paaiškinamesnė. Ot užsimaniau, ane? Na tarkim Nola perkopusi amžių, apsiskaičiusi, įdomi, kūrybinga ir t.t.  Bet ne… Tiesiog pamatė vienas kitą ir pamilo, ir daugiau nieko nekartojo tik myliu myliu. Va ir visa aistringoji meilė. Seilė kažkokia. Nors benarpliojant mįsles pasirodo, kad mergina buvo visai įdomus charakteris, tik mylimasis mėmė nuo pradžių iki galo.

Ir dar prie trūkumų: kiekvienas skyrius prasideda patarimais kaip parašyti gerą knygą. Nieko gero. Didingos citatos, jokios naudos. Bet vistiek „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ man patiko!

Oficialiai: Laikas negailestingai senka, bet jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus:
Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum bestselerį?

Žymos sau: KPS: 594, Kn, 2015 07 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

721(52) Ursula Poznanski „Penki“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-09, 9:26

Gairės : , ,

penkiUrsula Poznanski „Penki“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Uf, godžiai suskaičiau knygą, tik skaityti vis trukdė. Pvz, tai pasiruošimas kelionei, tai kelionė. Ji tikrai ne tokia į kurią imamos knygos. Na nebent labai jau nori pasivežioti.

Tai puikus, intriguojantis detektyvas, kurio pagrindinė ašis yra geocaching.com žaidimas. Žinoma šią knygą skaityti bus įdomu visiems žanro mėgėjams, nes ten paaiškinta, kas čia per veikla, bet kadangi aš asmeniškai jau kelis metus užsiimu geoieškynėmis (baisus, baisus knygoje vartojamas žodis), tai man buvo dar įdomiau. Gi dėl to, kad aš labai puikiai įsivaizduoju, kaip atrodo visos tos dėžutės, slaptavietės ir į ką reikia kreipti dėmesį kai jų ieškai.

Mane truputį erzino redaktorių/vertėjų komandos darbas. Na tiesiog todėl, kad aš žinau daug žaidėju ir niekas pas mus nevartoja tų literatūriškai sulietuvintų terminų. Neįsivaizduoju ir policijos detektyvų, kurie taip gražiai pasakoja vienas kitam kas čia per užsiėmimas. Na šiaip, tiesiog truputį nervina, kad tai apie ką tu kalbiesi kas dieną knygoje skamba kaip iš kitos operos.

Šiaip visumoje idėja labai gera. Nesu tikra ar man patiko atomazga kai viskas paaiškėjo, bet kaip ir neturiu prie ko prikibti čia.

Baimė rasti lavono ranką lobio konteineryje neatsirado, o gero detektyvo ir vėl norisi!

Oficialiai: Zalcburgo policijos biure rytas prasideda įprastai: tyrėjų monitoriai nusagstyti lipdukais su skubiomis užduotimis, viršininkas siautėja, o rytinį kavos gėrimą nutraukia pranešimas apie naują nusikaltimą: karvių ganykloje rasta negyva moteris. Panašu, ji nužudyta. Atskubėję į įvykio vietą tyrėjai Beatrisė Kaspari ir Florinas Veningeris supranta, kad šįkart jų laukia ypatinga užduotis. Ant moters pėdų ištatuiruotos paslaptingos koordinatės. Nurodytoje vietoje Beatrisė ir Florinas aptinka šiurpų radinį ir mįslę, kurią įminę gauna naujas koordinates, o ten – naujas radinys ir nauja mįslė. Akivaizdu, kad žudikas nusiteikęs pažaisti su tyrėjais neseniai išpopuliarėjusį žaidimą – geografines ieškynes. Tik šįkart geolobių ieškotojų laukia ne malonios staigmenos, o tai, kas gali nulemti būsimos nusikaltėlio aukos likimą. Žudikas veikia žaibiškai, tyrėjų apklausti liudytojai vienas po kito dingsta. Beatrisė ir Florinas nespėja suktis, bet nutuokia, kad tik paskutinė jų įminta mįslė leis aptikti svarbiausią dėlionės dalį…

Žymos sau: KPS: 360, Ke, 2015 07 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

720(51) Regimantas Dima „Vilniaus plovas“

Tema: Betemės šiukšlės, Laikas: 2015-06-25, 15:40

vilniaus-plovas-1Regimantas Dima „Vilniaus plovas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man atrodo, kad aš vienintelė blogerė (na iš tų šiek tiek senesnių jau blogerių) niekada nebuvau užsukusi į autoriaus tinklaraštį. Šiaip tik žinojau, kad toks yra, nes vienu metu visi kalbėjo apie kitą knygą. Na tai va, čia ne visai į temą :). Tiesiog šiaip, va lyrinis nukrypimas.

Pirmą kartą knyga susidomėjau tikrindama leidyklų naujienas. Turiu tokį įprotį, kas savaitę pažiūrėti kas naujo, ar kas numatoma išleisti. Na ir pamačiau tą užrašą „lietuviškas šnipų romanas“, mano smegenys priminė, kad visai neseniai skaičiau knygą „Šnipų romanas“. Tokią visai neblogą. Tad smegenėlės iš karto nusprendė, kad ir „Vilniaus plovas“ bus gera. Įtraukiau į kertelę „jei bus bibliotekoje“ ir pamiršau, kol pas brangaus vyro tėtį nepamačiau knygos gyvai, su autografu, pūpsojo sau ant stalo. Tai pasiprašiau ir perskaičiau.

Šiaip jau patiko. Į asmeniškumus linkę lyriniai nukrypimai man tinka. Gi pati va kažkur ratais kvadratais pasakoju. Įdomus buvo ir laikotarpis, ir pasakojimo stilius, ir pagrindinis veikėjas. Gal aš, aišku, tikėjausi šiokio tokio trilerio, o ir autorius man rodosi irgi kartais pagalvodavo, kad reikia gal kažko tokio ir įkišo į seną šnipų istoriją šiek tiek naujų laikų. Nevykusiai. Būtų užtekę ir istorinio romano, tie 20 amžiaus lobių ieškotojai buvo ne į temą, paviršutiniški ir net be pabaigos. Gal geriau būtų buvę eiti savo takučiu ir nesivaikyti madingojo „ateitis-dabartis“ šokinėjimo, ar bent jau plėtoti charakterius, bei kažkaip užbaigti istoriją. Ir taip jau knyga plona, kam eikvoti popierių beverčiams intarpams.

Oficialiai: „Vilniaus plovas“ – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gaveliui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikėtinas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokietijoje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lietuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris… Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis Didžiajame žaidime. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo talentas ir intelektas.

Žymos sau: KPS: 253, Kp, 2015 06 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

719(50) Jojo Moyes „Vienas plius vienas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-06-19, 11:51

Gairės : , ,

vienas-plius-vienas_z1Jojo Moyes „Vienas plius vienas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei reikia lengvo skaitalo kelionei, paplūdimiui, ar šiaip vakarui, tai tokius rašo Jojo M. Pavadinčiau juos kokybiškais meilės romanais. Kokybiškais, tai ta prasme ne dėl kažkokios ten ypatingos literatūrinės vertės, bet šiaip tiesiog visada gana įdomūs veikėjai, ne per daug seilėjimosi ir šiek tiek jauduliuko dėl… ak… meilės!

Šios knygos veiksmo vieta yra automobilis, kuriame atsiduria slaptų duomenų nutekinimu kaltinamas turtingas programuotojas Edas, visiškai savo finansų nesuvaldanti jo valytoja vieniša mama Džesė, jos gotas posūnis ir vunderkindė dukra.  Dar šuo smirdalius. Ir visi jei važiuoja į matematikos olimpiadą, kur dukra turėtų laimėti prizą ir taip išspręsti daugybę Džesės problemų. Edas atsitiktinai sutinka juos pavežti. Jūs turbūt jau supratote kaip baigsis knyga. Nepaisant to gi buvo lengva ir įdomu skaityti. Malonumas procese.

Oficialiai: Tarkim, jūsų gyvenimas sumautas. Baisiai. Vyras dingęs iš akiračio, paaugliui posūniui ramybės neduoda chuliganai, o jūsų dukra, matematikos vunderkindė, sulaukia vienintelio šanso, už kurį jūs negalite susimokėti. Taip iš esmės gyvuoja Džesė… kol riteris žvilgančiais šarvais netikėtai pasisiūlo juos išgelbėti. Tiesa, Džesės riteris pasirodo besąs kompiuterių knibčius Edas, iš informacinių technologijų turtus susikrovęs koktus tipas, kurio vasarnamį ji tvarko. Bet Edui nestinga savų tikrai rimtų problemų ir veždamas disfunkcinę šeimą į matematikos olimpiadą jis, regis, pirmą kartą po ištisos amžinybės… o gal suvis pirmą kartą pasielgia nesavanaudiškai.

Žymos sau: KPS: 448, Ke, 2015 06 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

718(49) George R. R. Martin „Šokis su drakonais 1. Sapnai ir dulkės“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-06-15, 9:57

Gairės : , , , ,

cdb_Sokis-su-drakonais_13_p1George R. R. Martin „Šokis su drakonais 1. Sapnai ir dulkės“ „Ledo ir ugnies giesmės“ 5 knyga

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taip taip, įvertinimas = 1. Už tą nusivylimo jausmą. Įsivaizduokit, kad imat ir perskaitot puikią knygą. Tokią puikią, kad ji patenka į mano skaitytų knygų metų dešimtuką. Tada perskaitote antrą dalį ir ji vėl patenka į dešimtuką. Perskaitote trečią dalį – wow wow wow! Tada griebiat ketvirtą dalį ir… Pradedate galvoti, kad kažkas čia ne taip. Dingo visas įdomumas ir pasidarė nuobodoka, o bet tačiau, yra lyg ir pasiteisinimas, pagrindiniai herojai padalinti į dvi knygas, ketvirtoje supuolė dauguma neįdomiųjų, o penktoje gi vėl susitiksime su anais, kurie žavėjo pirmose knygose. Ir štai ta penkta dalis! Knyga, kurią skaičiau 2 (!!!) mėnesius. Buvau įterpusi 2 kitas knygas, bet visgi nenorėjau mesti drakonų, norėjau baigti, kad ir labai nuobodu.

Man regis autorius užsižaidė. Jei pirmose trijose dalyse vyko karai, krito galvos, galūnės ir kitos dalys, pakampėse mylėjosi broliai su sesėmis, lordai su kekšėmis ir karalienės su arkliavalgiais. Niekada nežinojai kas žus, o kas pasirodys iš visai kitos pusės. O kur dar paslaptingi įvykiai prie sienos. Ir ką, nuo ketvirtos dalies viskas dingo. Jokių lekiančių galvos, jokių paslapčių, tik šnekos šnekos ir šnekos. Daneiris sėdi savo užgrobtame mieste, tokia kvailutė bandanti sugalvoti ką čia dabar daryt ir nieko nedaranti. Tirionas užsigrūzinęs „kur kekšių vieta“ dalykėliuose, Stanis ir taip visada buvo nuobodus, Jonas bando išmaitint varnus ir apsaugoti sieną, antrarūšiai veikėjai irgi kažkur keliauja, kažką rezga ir kažko tikisi. Kažkada ateityje… Ir daugiau niekas nevyksta. Viskas. Visiškai viskas. Net nuobodu rašyti.

Gal į visą tai įterpusi serialą jausčiausi smagiau. Bet dėl tam tikrų aplinkybių naujausio sezono dar nemačiau. Tad tikiuosi dar gauti šiek tiek malonumo iš GOT.

Nuvylė mane pastarosios dalys, bet GOT gerbėjai gi vistiek skaitys, ir aš skaityčiau, net jei visi sakytų, kad čia paskutinis š. O tie, kurie dar nė vienos dalies nepradėjo, gali išsigąsti ir nesiimti, bet vėl gi, tris pirmas dalis rekomenduoju, nes ten malonumas skaityti. Gaila tik, kad tas malonumas neturi tęsinio.

Oficialiai: Penktąją „Ledo ir ugnies giesmės“ knygą – „Šokis su drakonais“ autorius padalijo į dvi dalis. Pirmojoje iš jų – „Sapnai ir dulkės“ toliau pasakojami įvykiai, prasidėję po „Kardų audros“, tik dabar veiksmas nukeliamas į Šiaurę, į Juodąją pilį prie Sienos, ir kitapus Siaurosios jūros.
Tirionas Lanisteris, nužudęs savo tėvą ir neteisingai apkaltintas, pabėga iš Karaliaus Uosto, o už jo galvą sesuo, karalienė Sersėja, pažada lordo titulą.
Pavainikis Vinterfelo lordo Edardo Starko sūnus, Jonas Snou, prie Sienos išrenkamas Nakties sargybos lordu vadu. Bet jis turi priešų ir šiapus, ir anapus Sienos. Ar įstengs jis atsilaikyti prieš Tamsos galią, prieš grėsmę, kylančią iš Šiaurės?..
Atsiimti Geležinį sostą ir užvaldyti Vesterosą nepraranda vilties Stanis Barateonas, bet jam teks kovoti ir su magiškomis Šiaurės galiomis, ir su išdaviko Dredforto lordo Ruzo Boltono užmačiomis.
O rytuose jau užauginusi drakonus Daneiris Targarien iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti valdžią iš sapnų ir dulkių pastatytame mieste, kurį apgula įtūžusių vergvaldžių kariuomenės, – šie keršija karalienei, kam išlaisvino vergus miestuose prie Vergų įlankos. Ir kas bus, kai pas ją atskubės net keli pretendentai į jos ranką ir širdį?.. Bet gal iš tiesų jie tik geidžia jos drakonų ir trokšta dalytis su ja valdžia, kai ji atsikariaus savo tėvo sostą ir Vesterosą?..

Žymos sau: KPS: 600, Ke, 2015 06 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

717(48) Andrew Davidson „Chimera“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-05-28, 9:01

Gairės : , ,

chimera-1Andrew Davidson „Chimera“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Vajė, tik tris knygas tespėjau per gegužę perskaityt. Štai ką reiškia darbo pasikeitimas, adaptacija ir užtaikymas ant nuobodžių knygų (aš čia apie Drakonų kovas). „Chimerą“ irgi skaičiau labai ilgai. Jau savaitę vėluoju grąžinti į biblioteką. Tad skubėjau, spaudžiau, skubinausi, o vistiek ilgai ilgai man jos užteko. Tačiau, patikėkite, mesti tikrai nesinorėjo, nes tai viena geresnių šiemet skaitytų knygų.

Avarijoje vos nesudegęs vyras guli ligoninėje ir planuoja, kad jei kada nors sugebės išeiti, tai nusižudys įspūdingu būdu. Kartą jį aplanko keista mergina, kuri tvirtina, kad jie jau buvo susitikę prieš daug amžių ir po truputį pasakoja samdinio ir vienuolės meilės istorija. Daug vietos užima ir Dantės „Pragaras“, įsipina ir šiaip pasakojimų apie meilę bei atsidavimą. Visą laiką skaitytojas verčiamas svarstyti ar Marijana yra šizofrenikė, ar tai tikrai viskas tiesa?

Ant viršelio parašyta, kad knyga yra „Rimtas ir Ciniškas, tamsus ir šviesus romanas“. Visiška tiesa. Pagrindinis pasakotojas – vyras – yra tikrai ciniškas, mokantis pasijuokt iš savęs ir gana įdomiai vertinantis aplinką. Visi herojai neabejotinai stiprūs, net ir šalutiniai. Šią knygą priskirčiau jau prie rimtesnių tokių, kurias pravartu paskaityti tarp tralalaikų, kad nenubukėtume, tačiau skaitėsi sklandžiai, skirtingai nei man itin sunkiai kandamas U. Eco, su kuriuo bandoma palyginti šią knygą. Nerandu kažko bendro.

Oficialiai: Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga? Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana. „Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

Žymos sau: KPS: 510, KB, 2015 05 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

716(47) Kajsa Ingemarsson „Meilė ir citrinos“

Tema: Betemės šiukšlės, Laikas: 2015-05-20, 8:55

Gairės : , ,

meileircitrinosKajsa Ingemarsson „Meilė ir citrinos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai beveik 20 dienų neskaitadienių, per kuriuos aš skaičiau gi „Šokį su drakonais“, nežinau kas pasidarė, bet skaitydama kiekvieną dieną dar esu tik dušimtaikažkelintame puslapyje. Jau kaip nuobodžiauju ir stumiuosi tik iš pagarbos trims pirmoms knygoms. Ai… Žodžiu, nusprendžiau Martiną tęsti po skyrelį kas kitas dvi knygas. Tai va, vieną ir surijau per vakarą, o ji net nėra labai ypatinga.

Vienas sakinys dabar bus spoileris, tad praleiskite. Palikta bedarbė, kuri svajoja apie savo restoraną, padeda draugui atidaryti jo, naujam restoranui nelabai sekasi, bet po kritikės puikaus atsiliepimo ateina laiminga pabaiga. Štai tiek to pasakojimo. Nors buvo jauku ir miela paskaityti po visų fantastinių pasaulių ir tokią paprastą knygutę apie gyvenimą, kuriame yra ir gražių dalykų, ir nelabai, gerų draugų ir kiaulių.

Oficialiai: Tai ne šiurpios kriminalinės istorijos, vykstančios kurgi daugiau, jei ne Švedijoje, pradžia. Nemaloni situacija baigiasi šimtus tūkstančių kronų kainuojančio vyno Château Pétrus bala, o Agnesė, iš nedidelio Leningės miestelio kilusi mergina, atsiduria Stokholmo platybėse, priekabiautojo boso išspirta iš vyriausiosios padavėjos vietos prašmatniame prancūziškame restorane, palikta neištikimo vaikino ir tapusi savo optimizmo auka. Agnesė jaučiasi prislėgta, nusiminusi ir… pasirengusi permainoms. Bet kaip dažnai nutinka, mergina net neįsivaizduoja, kaip įsisuks permainų karuselė ir kaip smarkiai pasikeis ji pati.

Žymos sau: KPS: 496, KN, 2015 05 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

715(46) Roderick Gordon, Brian Williams „Galinė riba“. Ciklo „Tuneliai“ 6-oji knyga

Tema: Betemės šiukšlės, Laikas: 2015-05-03, 21:38

Gairės : , , , ,

image

Roderick Gordon, Brian Williams „Galinė riba“. Ciklo „Tuneliai“ 6-oji knyga

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Bandau susisteminti ko buvo šioje serijoje. Spoilinsiu, todėl praleiskit įrašą tie, kurie to nemėgsta.

Taigi, buvo du berniukai nevykėliai, kurie vėliau tapo net labai nieko sau. Buvo keista požeminė bendruomenė valdoma blogiečių. Išprotėjęs mokslininkas. Buvo žemės gelmės su įvairiais padarais, buvo Naujųjų Germanų pasaulis požemyje, buvo žmogėdra, buvo slaptieji agentai, buvo virusas, kuris visus išžudė, buvo nenugalimos pabaisos, buvo atominis sprogimas, buvo kalėjimai, spąstai, ateiviai, vergai… oi daug visko buvo ir labai gaila, kad baigėsi.

Oficialiai: Sėdami mirtį ir suirutę Angliją siaubia stiksai su žiauriųjų armagių kariauna. Atrodo, jų niekas nebesutramdys.
Išgelbėti galėtų turbūt tik stebuklas… O giliai po žemėmis, pačiame Žemės centre, Vilas su Eliot, ko gero tą stebuklą ir aptiko – akylai senolių saugotą paslaptį, nuo kurios priklausys visa gyvybė – ir žmonių, ir stiksų…
Paskutinioji „Tunelių“ serijos dalis prasideda prieš pat branduolinį sprogimą šerdyje, Džigsui iš paskutiniųjų kovojant dėl gyvybės. Stiksai ir baisieji jų palydovai armagiai siaubia Angliją, palikdami žūčių ir niokojimų šleifą. Atrodo, niekas jų nebesulaikys. Pasaulį išgelbėti tegali stebuklas. Kaip tik jį žemės gelmėse randa Vilas su Eliot – vieną po kitos jie atskleidžia senovės  paslaptis, kuriomis paremtas pats žmonių ir stiksų gyvenimas.

Žymos sau: KPS: 312, KE, 2015 05 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Posted from WordPress for Android

counter for wordpress