788(45) Cathy Marie Buchanan „Tapyti merginas“

788(45) Cathy Marie Buchanan „Tapyti merginas“

tapyti-merginas-1Cathy Marie Buchanan „Tapyti merginas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Perskaičiusi knygą, dar radau autorės žodį, kad didelė istorijos dalis parašyta remiantis realių veikėjų gyvenimu, tad turėjau progą įsijausti į aplinką, kurioje Dega kūrė savo geriausius darbus. Pamačiau, kaip anais laikais gyveno prastuomenė, koks buvo balerinų kelias. Na, apie Paryžiaus gyventojus skaitau ne pirmą kartą (taip pat ir kelias romane minimo Zolia knygas), nieko naujo, tačiau visada įdomu prisiliesti prie konkretaus žmogaus, nesvarbu ar jis buvo tikras, ar tik veikėjas, pasaulio.

Istorija pasakoja apie tris seseris. Vyriausioji, devyniolikmetė Antuanetė kovoja už būvį, įsimyli vaikiną, kuris vėliau teisiamas dėl nusikaltimo, o Antuanetė ritasi žemyn. Jaunesnės seserys mokosi baleto mokykloje, svajoja apie šokį spektakliuose ir globėjus. Mari – tapo pagrindiniu Dega modeliu, ji protinga, negraži, talentinga. Dėl visų šių būdvardžių kenčia labiausiai.

Vargas, prostitucija, iškrypimai, viltis, dužusios svajonės  – viskas papasakota paprastai, natūraliai, be jokio pasmerkimo. Nes tiesiog toks gyvenimas.

Oficialiai: Šio romano pasakojimą įkvėpė Mari, mergaitės, kuri pozavo garsiojo Edgaro Dega statulėlei „Mažoji keturiolikmetė šokėja“, gyvenimo istorija. 1878-ieji, Paryžius. Staiga mirus tėvui, van Gėtem šeimos gyvenimas pasikeičia. Skalbėja dirbanti mama didžiąją dalį uždarbio išleidžia absentui, nėra iš ko sumokėti už kambario nuomą ir seserims gresia būti iškeldintoms į gatvę.
Keturiolikmetė Mari priversta mesti mokyklą ir keliauti į Paryžiaus operą, kur už nedidelį atlyginimą ją paruoš šokti garsiojoje baleto scenoje. Vyresnioji sesuo Antuanetė susižavi pavojingu jaunuoliu ir randa statistės darbą spektaklyje, pastatytame pagal Emilio Zolia romaną „Spąstai“.
Mari puikiai sekasi šokti, o netrukus Edgaras Dega paprašo jam pozuoti. Jos atvaizdas bus įamžintass garsiojoje statulėlėje „Mažoji keturiolikmetė šokėja“. Tuo tarpu Antuanetė ritasi vis žemiau. Ji turi pasirinkti tarp sąžiningo darbo ir kur kas pelningesnio kelio, atsiveriančio prieš jauną moterį – kokotės gyvenimo.
Romano veiksmas vyksta sudėtingų meno, kultūros ir visuomenės pokyčių laikais ir pasakoja apie nepaprastas seseris, trapias ir neapsaugotas nuo žiaurių visuomenės jėgų poveikio…

Žymos sau: KPS: 336 Ke 2016 04 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

787(44) M.J. Arlidge „Eni beni“

787(44) M.J. Arlidge „Eni beni“

eni-beniM.J. Arlidge „Eni beni“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Koks geras jausmas apima, kai pradedi skaityti detektyvą, o jis įtraukia nuo pirmų puslapių. Kaip tie gerieji – skandinaviški. Patenkinti mano išlepintą gomurį yra labai sunku.

Ant viršelio rašoma, kad Arlidge yra naujasis Nesbo. Nereikia mums naujo, senas dar gyvas ir tik tegul rašo, tačiau panašaus lygio knygos yra labai gerai. Čia buvo skyriaus intarpų, kur nesuprasi kas juos pasakoja (lyg ir žudikas, o gal ir ne), buvo policininkė pasinėrusi į ilgalaikę graužatį, buvo intriguojanti istorija, smalsumas kuo gi viskas baigsis.

Vienintelis trūkumas – knyga per plona, persiskaito per greitai, malonumo užtenka vos porai vakarų, ir tai jei save priverti sustoti.

OficialiaiDu žmonės pagrobiami ir įkalinami apleistame pastate. Be šviesos, maisto, šilumos ir vandens. Yra tik ginklas. Vienas pistoletas dviem žmonėms ir žinutė, jog bus paleistas tik tas, kuris nušaus kitą. Vėliau dingsta kita pora žmonių, o išgyvenusių aukų istorijos panašios, tik aplinkybės kiek kitokios. Tokio sukto makabriško žaidimo detektyvei inspektorei Helenai Greis dar neteko patirti. Jeigu nebūtų pati kalbėjusi su palaužtomis aukomis, vargu ar būtų patikėjusi. Inspektorei Helenai pažįstamos tamsiosios žmogaus, taip pat ir jos pačios, prigimties pusės, bet šįkart – kai aukomis tampa lyg ir atsitiktiniai žmonės – ji suglumusi. Dingsta vis daugiau žmonių, ir nėra nieko baisiau už pradedančius aiškėti motyvus… „Eni beni“ – įelektrinantis trileris be jokių suvaržymų. Virtuoziškai suregztas siužetas. Vingrus pasakojimas. Autorius audžia subtilų ir sudėtingą pasakojimą, spendžia itin kruopščiai apgalvotus spąstus, tačiau detektyvė inspektorė Helena Greis vis dėlto velniškai sumani. 

Žymos sau: KPS: 336 Kn 2016 04 21

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

786(43) Liane Moriarty „Slaptas mano vyro gyvenimas“

786(43) Liane Moriarty „Slaptas mano vyro gyvenimas“

cdb_Slaptas-mano-vyro-gyvenimas.3_p1Liane Moriarty „Slaptas mano vyro gyvenimas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po „Šachtos“ man kažkaip labai nesiskaitė, tad ieškojau ko nors lengvesnio. Iš pavadinimo nusprendžiau, kad čia bus kas nors komiško, na ala bridžitiško tokio ir nustebau, kad ši knyga tokia labiau gyvenimo drama pasakojama 3 skirtingų moterų.

Viena jų patenka į meilės trikampį, kita gi šauni miestelio supermamytė sužino, kad jos vyras turi sunkią paslaptį ir štai sustyguotas pasaulėlis griūna. Trečia – pensininkė gedinti prieš daugybę metų nužudytos dukters.

Knygoje pagrindinė vieta skirta jausmamas ir reakcijoms į visus supančius kasdienius dalykus. Nuobodžiavau pradžioje, bet nejučia įtraukė, buvo net smalsu kuo viskas baigsis. Tai tokia knyga apie nieką, bet nepaviršutiniška. Nes toks gyvenimas, ar ne?

Oficialiai: Įtaigi, jaudinanti ir dramatiška trijų moterų istorija, kupina beatodairiškos meilės, skaudžių netekčių ir kankinančių paslapčių. Sisilija Ficpatrik ištekėjusi už puikaus vyro, juodu augina tris nuostabias dukteris. Bet kartą ji randa sutuoktinio laišką su prierašu „Atplėšti tik man mirus“. Džonas Polas prisipažįsta kadaise padaręs siaubingą klaidą. Jeigu Sisilija tylės, paslaptis degins jai širdį. O jeigu atskleis vyro paslaptį, suniokos ne vieno žmogaus gyvenimą.
Laiminga ir savimi pasitikinti Tesė sukrėsta: vyras pareiškia mylįs jos pusseserę ir geriausią draugę Felisitę. 
Reičelė neseniai palaidojo vyrą, o daugiau nei prieš dvidešimt metų buvo nužudyta jos duktė. Grimzdama į liūdesį moteris trokšta atkeršyti vyrui, jos įsitikinimu, kaltam dėl dukters žūties.

Žymos sau: KPS: 352 Ke, 2016 04 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

785(42) Hugh Howey „Šachta“

785(42) Hugh Howey „Šachta“

sachtaHugh Howey „Šachta“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Vienas tų radinių, kuriuos pamačiusi bibliotekoje iš karto godžiai griebiau ir dar apsidairiau ar neketina kas atimti. Jau buvau šiek tiek skaičius apie knygą  ir jos atsiradimo istoriją (tai, kad ji leista savipublikavimo platformoje Amazon). Dar skaičiau, kad lyginama su Glukovskio „Metro“. Nežinau ką ten lyginti. Tai, kad visas veiksmas vyksta po žeme? Ok, tada dauguma kitų knygų panašios nes veiksmas vyksta Amerikoje.

Tad štai, šachtoje gyvena žmonės. O viršuje po kažkokios apokalypsės gyvybės nėra, o ir išeiti negalima dėl užnuodyto oro. Šachta turi savo struktūrą: gelmėse mechanikai užtikrina elektros gamybą, viduryje sodai, informatikai, viršuje gyvena šerifas, merė ir ekranai. Ekranai transliuoja išorinį vaizdą. Didžiausia mirties bausmė už prasižengimus yra būti ištremtam į išorę valyti kamerų. Tokia struktūra veikia, bet kartais ją sudrebina vienas kitas maištas, tada išlenda visokių negražių ir įdomių dalykėlių, dėl kurių buvo sunku nuo šios knygos atsitraukti.

Rekomenduoju jei mėgstate postakopalyptinę fantastiką. Gaila, kad tai tik pirma dalis iš trijų.

Oficialiai: Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai žemėje. Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai, kuriuose veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės paviršiuje buvo miestai, virė gyvenimas. Dabar ten – tik nuolaužos ir griuvėsiai. Ir nė vieno žmogaus – jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pasaulyje, kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Niekas nebeprisimena, koks įvykis žmoniją privertė apsigyventi po žeme, kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar valdo visų jų gyvenimą. Išgyventi čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai. Už svajones, klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele bausme – mirtimi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise išdrįso pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Tačiau jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tik jam, bet ir visam šachtos gyvenimui…

Žymos sau: KPS: 544  Kb, 2016 04 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

784(41) Tommi Kinnunen „Namas kryžkelėje“

784(41) Tommi Kinnunen „Namas kryžkelėje“

cdbnamas-kryzkelejez1Tommi Kinnunen „Namas kryžkelėje“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą galėčiau rekomenduoti, tiems, kuriems patinka Wassmo. Labai jau panaši nuotaika (stiprios, liūdnos, savarankiškos, vienišos, nepalaužiamos moterys su savo vidiniais demonais, socialinės problemos). Šiek tiek panašus rašymo stilius.

Knyga sudaryta iš kelių dalių, kiekviena skirta vis kitam veikėjui. Iš pradžių akušerei, kuriai nagais ir dantimis reikia iškovoti pripažinimą, po to šios dukrai, tada marčiai. Galiausiai homoseksualiam akušerės dukros vyrui.

Visų istorijos nėra vientisos. Šokinėjama per svarbiausius gyvenimo įvykius. Čia pirmasis gimdymas. Čia jau po kelių metų pripažinta specialistė susivokia, kad yra nėščia, čia jau dar po kelių metų vėl įvyksta koks nors svarbus įvykis.

Man įdomus vienas skandinaviškoms būtent tokio tipo knygoms būdingas dalykas. Tarpusavio kalba, tai yra tai, kad žmonės vienas į kitą kreipiasi trečiuoju asmeniu: „gal dukra norėtų valgyti?“, „gal akušerė ateitų pažiūrėti gimdymo?“ ir t.t.

Įdomi ir keista knyga. Man tokios patinka.

Oficialiai: Gyvenimas – tai pastatas, didelis namas su daugybe kambarių, salonu ir galybe durų. Kiekvienas pasirenka sau duris, ir nė vienos durys nėra nei geros, nei blogos, nes tai tik durys. Tik kartais žmogus susivokia atsidūręs visai kitoje namo vietoje, nei ketino eiti… Dvidešimto amžiaus pradžia. Į jauną, kaime ką tik įsikūrusią akušerę Mariją aplinkiniai žiūri nepatikliai ir į pagalbą kviečiasi tik prispirti didžiausios bėdos. Ilgainiui drąsi, nepriklausoma moteris pelno aplinkinių pagarbą, kurios taip siekė, bet nejučia tampa ir didelių troškimų bei ambicijų belaisve. Nesantuokinė Marijos dukra Lahja iš gyvenimo taip pat tikisi daug. Ji nori turėti ir tai, ko motina atsisakė kaip nereikalingo balasto, – vyrą. Sukūrusi šeimą ir į motinos namus Suomijos šiaurėje sugrįžusi Lahja geidžia kūniškų prisilietimų, bet vyras svajoja apie kai ką kita. Šeimą drasko keisti nesutarimai, kurių priežasties niekas atvirai neįvardija. Ir tik po kelių dešimtmečių Lahjos marti Karina, įsikūrusi Lahjos šeimos namuose, pamažu atrakina paslaptis saugančių kambarių spynas…

Žymos sau: KPS: 296  Kb, 2016 04 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

783(40) Jussi Adler-Olsen “Atpirkimas”

783(40) Jussi Adler-Olsen “Atpirkimas”

atpirkimasJussi Adler-Olsen “Atpirkimas”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pastaruoju metu pradėjau tingėti užsirašyti ką skaičiau, tačiau tingulį bandau nugalėti bent kas dvi knygas. Nes va perskaičiau vieną gerą knygą, vakar nunešiau jį į biblioteką ir šiandien suku galvą kaip vadinosi. Lyg ir prisimenu, o autorių teks gūglinti. Man visada taip, turinys svarbiau už viršelį, pavardes ir pavadinimus :D

Na, o Adler-Olsen knygos jau ne naujiena, perskaičiau jau trečią ir sakyčiau ši labiausiai patiko. Nesu didelė autoriaus gerbėja, tačiau esu žanro mėgėja ir nebrokyju. Įtraukė, buvo įdomu, todėl še puikų įvertinimą.

Skaitydama šią knygą aš klaikau galvodama apie religijas ir tikėjimą. Mūsų visuomenėje yra priimta manyti, kad tik musulmonai yra fanatikai ir žudikai. Na, gal jie viską daro garsiai. Bet kiek apskritai nusikaltimų, kuriuos iššaukia religija (nesakau, kad tikėjimas, o tas taisyklių rinkinys interpretuojamas ne visada teisingai), kad siaubas.Regis kuo uolesni tikėtojai, tuo daugiau smurto jų gyvenime. Jūs jau nepykit, bet į pabyrančius iš katedros sekmadieniais aš žiūriu, kaip į bėdą.

Man tik labai įdomu ar ketvirtoje dalyje paaiškės kas toks yra Asadas, ar ne?

Oficialiai: Du broliai pabunda tamsioje pašiūrėje. Jų burnos užklijuotos, rankos surakintos grandinėmis, iš kurių neįmanoma išsilaisvinti. Netikėtai švystelėjęs saulės spindulys sužadina menkutę viltį, kad galbūt pavyks prisišaukti pagalbos…
Po daugelio metų Kopenhagos senų bylų skyrių pasiekia jūroje švedų sužvejotas butelis. Jame senas ir suiręs dviejų vaikų raštelis, rašytas krauju. Tai ne skautų pokštas?
Kodėl niekas nepranešė apie brolių dingimą? Gal jie dar gyvi? Kodėl itin religingi, daugiavaikių šeimų tėvai užtrenkia prieš nosį duris ir atsisako ką nors pasakoti?
Nors tyrimas atrodo beviltiškas, inspektorius Karlas Mjorkas ir jo komanda atseka ne tik tuos du dingusius berniukus… bet ir kitus vaikus. Berniukus ir mergaites, apie kuriuos daugiau nieko nežinoma. O šaltakraujis žudikas nė neketina sustoti…

Žymos sau: KPS: 560  Ke, 2016 04 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

782(39) Leif G. W. Persson “ Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

782(39) Leif G. W. Persson “ Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

7403733Leif G. W. Persson “ Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kol perskaičiau šį detektyvą gi suspėjau dar 4 knygas tarpuose įveikti. Nes pasidarydavo nuobodu ir nekabino. Tačiau ne tiek, kad mesčiau skaityti (o patikėkite, aš metu lengva ranka, jei pajaučiu, kad taip ir neužkabins).

Įpusėjus gi pasidarė įdomiau, smalsumas prabudo ir tada jau variau iki galo.

Šiaip jau, kad nepatiko pagrindinis tyrėjas, tai nieko nuostabaus, nes ko gero pagal autoriaus sumanymą jis ir neturėtų patikti. Tačiau mane dar erzino keisti intarpai. Kito tyrėjo sapnai, kažkokios beprasmybės su žmonomis ant lieptelių, į veidrodį šaudančiais policijos vadais, na ir kitos su siužetu nesusijusios detalės, kurios taip ir nesulipo į normalią visumą. Žinot, kaip kartais būna, kai foniniai įvykiai daug įdomesni už pagrindinius. Ne čia.

Na ir pagrindinė istorija taip pat nesuintrigavo, atomazga pasirodė nuobodoka. Visgi aš perskaičiau, susidomėjimas buvo atgijęs ir įvertinti vienetu nekyla ranka.

Oficialiai: Neįtikimai karštos švediškos vasaros viduryje randama nužudyta jauna Vekšės policijos akademijos studentė. Ką jauna atsargi moteris galėjo laisva valia įsileisti į butą vėlų vakarą? Įtarimas krinta ant savų, kolegų. Paspartinti tyrimo iš Stokholmo be didelio noro atvyksta policijos inspektorius Evertas Bekstromas. Egoistiškas, tuščiagarbis ir viskam išankstines nuostatas paruošęs Bekstromas neturi nei pareigos, nei atsakomybės jausmo; visus, išskyrus save, laiko kvailiais, o bent kiek šiltesnius jausmus jaučia tik savo auksinei žuvelei ir alkoholio buteliui. Kad išpainiotų nusikaltimą, visko mačiusiai jo komandai teks sekti menkomis užuominomis, kurios liko bekompromisiškam vadovui „atšaldžius“ pėdsakus.
Kupina juodojo humoro, prikaustanti ir brutaliai realistiška knyga Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės yra detektyvų žanro fenomenas. Po jo Ellroy’aus, Lehane’o ir McBaino kūriniai atrodo kaip pasakaitės vaikams. Negana to, kad vietoj teigiamo herojaus „gauni“ antipatišką tipą, o policijos tyrimo aprašymas verčia gailėtis Švedijos piliečių, Everto paveikslas kelia juoką ir… simpatiją.

Žymos sau: KPS: 540  Kn, 2016 03 31

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

781(38) Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

781(38) Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

9789955238607Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įdomiai aš skaitau. Pradėjau vieną detektyvą. Nusibodo, bet ne tiek, kad mesčiau. Perskaičiau porą knygų. Tada vėl tą detektyvą, dar porą kitų knygų ir vėl tęsiu. „Kraujas ant sniego“ buvo vienas iš tų trumpų intarpų.

Prisimenu, kaip bibliotekininkė vienai mergaitei sakė, kad neverta šios knygos skaityti. Nesutikčiau. Man ji nebuvo bloga. Esminis minusas tas, kad tai Nesbo knyga ir joje nėra Hūlės. Dėl tam tikrų priežasčių yra dvi pabaigos, todėl lieki truputį apgautas.

Tai melancholiška knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra samdomas žudikas. Jis per dažnai įsimyli. Iš to ir kyla problemos. Knyga labai trumpa. Čia jos stiprioji pusė.

Oficialiai: Ulavo meilė gali būti tokia pat stipri, kaip ir gebėjimas žudyti. Vis dėlto jis visada vienišas, nes jo profesija – baudėjas. Kai gyvenimui užsidirbi bausdamas, sunku su kuo nors užmegzti artimą ryšį. Tačiau, regis, pagaliau jis sutiko savo svajonių moterį. Tik yra dvi problemos: ji – jo boso žmona, o Ulavą ką tik nusamdė ją nužudyti. Naujausias pasauliniu mastu pripažinto Hario Hūlės knygų ciklo autoriaus Jo Nesbø darbas – greito veiksmo, glaustas ir lyriškai tamsus trileris, kurio centre – rankas susitepęs, bet nuoširdus antiherojus, samdomas žudikas, ramiai besileidžiantis į meditacinius apmąstymus apie meilę ir mirtį.

Žymos sau: KPS: 168  Ke, 2016 03 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

780(37) Andy Weir „Marsietis“

780(37) Andy Weir „Marsietis“

marsietis971_z1Andy Weir „Marsietis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Malonumą skaityti šiek tiek gadino tai, kad buvau mačiusi filmą, kuris beje tikrai labai geras. Kita vertus, aš esu iš tų žmonių, kurie kartais atsiverčia pabaigą ir pašnipinėja. Tad nieko tokio.

Istoriją turbūt jau girdėjot. Vienas kosmonautas netyčia paliekamas Marse. Ten gi jis bando išgyventi, o tą padaryti reikia ilgai. Kalbama ne apie kelias dienas, o apie kelis metus. Tuo tarpu maisto tėra mėnesiams.

Šioje knygoje mane žavėjo veikėjo charakteris, humoro jausmas ir optimizmas. Dažnai juokiausi, dažnai džiaugiausi dėl sveiko požiūrio į situaciją, gebėjimo valdytis.

Truputį net gaila, kad tai tėra sugalvota istorija, nes labai norėtųsi, kad tokių žmonių, kaip tas kosmonautas, būtų ir iš tikrųjų.

OficialiaiPrieš šešias dienas NASA astronautas Markas Votnis tapo vienu iš pirmųjų žmonių, nužengusių ant Marso paviršiaus. Dabar, atrodo, tikrai taps pirmuoju, čia sulaukusiu galo. Po jo vos nepražudžiusios dulkių audros, kuri privertė jo įgulą evakuotis įsitikinus, kad jis miręs, Markas supranta likęs vienas tolimoje planetoje. Jis netgi negali duoti ženklo, kad yra gyvas, o jeigu ir galėtų, išteklių likę per mažai, kad išgyventų iki atvyks pagalba. Jam netgi neteks mirti badu, nes sugadinta technika, negailestinga aplinka ir sena gera „žmogiška klaida“ pražudys jį greičiau. Vis dėlto Markas neketina pasiduoti. Pasitelkęs savo išmintį, įgūdžius ir – svarbiausia – nepalaužiamą dvasią, jis vieną po kitos įveikia iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas kliūtis. Ar išradingumo užteks kita linkme pakreipti neišvengiamai lemčiai?

Žymos sau: KPS: 557 Ke, 2016 03 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

779(36) Guillaume Musso „Centrinis parkas“

779(36) Guillaume Musso „Centrinis parkas“

mussocentrinisparkas72maxGuillaume Musso „Centrinis parkas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nesuprantu, kodėl aš vis skaitau tą Musso. Lyg neturėčiau ką daugiau. Suintriguoja pavadinimas. Lengvas rašymo stilius ir kartkartėmis įdomios istorijos. Tik ne šį kartą.

Viskas buvo gerai, kol nepriartėjau prie pabaigos. Ir jei pabaiga būtų priderinta prie visos knygos, tai sakyčiau, kad gal ir nieko. Nes prabudo du surakinti žmonės JAV, nieko neatsimena, jaučiasi persekiojami.. Tačiau gi buvau visiškai nuvilta, nes detektyvinis greito bėgimo trileris, tapo kažkokia psichozine manipuliacija žmogumi. Gal autorius ir meistras susukti intrigėlę, bet galėjo ką nors kitą sugalvoti. Eksperimentinę treniruočių programą, kompiuterinį žaidimą, kai galvoji, kad jis vyksta iš tiesų, bele ką, tik ne tai ką sugalvojo. Esu nusivylusi ta fantastine atomazga, tai daugiau nieko ir nebesakysiu.

OficialiaiAlisa ir Gabrielius visiškai neatsimena, kas įvyko praėjusią naktį. Tačiau jai lemta apversti jų gyvenimą aukštyn kojom. Niujorkas, 8 valanda ryto. Alisa, jauna Paryžiaus policininkė, ir Gabrielius, amerikietis pianistas, nubunda ant suolelio Centriniame parke prikaustyti vienas prie kito antrankiais. Jiedu nepažįsta vienas kito ir nepamena, kad kada nors anksčiau būtų susitikę. Vakar vakare Alisa dalyvavo vakarėly su draugėmis Eliziejaus Laukuose, o Gabrielius koncertavo Dubline. Neįmanoma? Ir vis dėlto… Kaip jie čia atsidūrė? Kieno krauju ištepta Alisos palaidinė? Kodėl jos pistolete trūksta vienos kulkos?

Žymos sau: KPS: 312 Ke, 2016 03 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook