768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

cdbprisirpusios-senmerges-ispazintisz1Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip smagu, kaip smagu, kad lietuviškoje literatūroje pagaliau atsirado ir rožinės spalvos. Ir šiaip spalvų. Nes ta pilka-juoda-ruda elegancija jau užknisusi juodai. Taip juodai, kad atrodo tie rašytojai pasaulio nematę, o tik į kapines palaistyti tujų nuvažiuoja.

Taigi, senmergės išpažintis nėra visai naujas reikalas. Autorė tokio stiliaus rašinėlius rašė „Panelėje“, o dabar tęsia „Happy365“ žurnale. Prisipažinsiu, kad Zosės nuotykius žurnale praleisdavau. Na, neįdomu buvo, kol kartą nepamačiau realių nuotraukų šalia straipsnio. Tą kartą man regis personažas Zosė keliavo į diskoteką kam per 30. Šie epizodai, beje, yra ir knygoje. Kažkaip tada perskaičiau, o po to jau nebepraleisdavau nuotykių. Na nebent labai jau jie ten šamaniški būdavo. O dar įdomiau skaityti pasidarė pabendravus su autore. Na buvau aš kažkada epizodiškai gavusi visą žurnalo puslapį, cha cha, o intervavo mane Agnė. Atsiranda gi kažkoks artumas :D.

Taigi knyga. Knyga yra puiki mūsų visuomenės parodija. Visgi mes vis dar gyvename tokioje visuomenėje, kuri baksnoja į laikrodį ir bridžitiškai sako tik tak tik tak, reikia ženytis. O jei jau žili plaukai lenda, tai vajė vajė, reikia skubiai ženytis. Iš čia ir Zosės nuotykiai. Ypač patiko šalutiniai personažai. Graikas su mamyte, draugė barakuda, klasiokės su lialiais. Nors aš nemėgstu visokių būrėjų ir skaityti apie jas, tad tos vietos erzino, bet knyga trykšta sveiku sarkazmu, savišaipa ir tiesiog yra linksma. Keliose vietose pakikenau, o užverčiau su šypsena.

Oficialiai: Zosę Ilganosę gražia mergaite vadino tik bobutės bažnyčioje, bet niekam ne paslaptis, kad jos mato prastai. Gal todėl, užaugus Zosei, užaugo ir nepilnavertiškumo jausmas, o nesėkmės meilės sferoje tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Tačiau vieną dieną senmergė nusprendė – pakaks laukti, kol svajonių vyras susivoks, kad ji prisirpo santuokai, ir nuraškys didele gauruota letena. Atkišusi savo nosį lyg špagą, dėl to vienintelio ji kovos ypatingais būdais: nuo patyrusių burtininkų, paslaptingų kursų lankymo iki bandymo medžioti vyrus užsienyje, gyvybei pavojinguose vakarėliuose ar ant teatro scenos! Kad sudarytų teisingą senmergystės išvarymo strategiją, Zosė net kreipėsi į garsų psichologą, o šis nejučia tapo ir jos tragikomiškų nuotykių metraštininku.

Žymos sau: KPS: 240 Kb, 2016 02 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

tisajHerbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Wassmo mane yra nuvylusi tik vieną kartą. Visos kitos knygos, įskaitant ir šią, patiko. Žinoma, jos turi ir bendrą bruožą – stiprias, bet likimo smarkiai pamėtytas moteris.

Šiaip dažnokai ant knygos nugarėlių būna parašyta per mažai, arba netiksliai, tačiau šį kartą knyga apibūdinta labai teisingai. Nedaug galiu pridurti.

Skaitydama kelis kartus ėjau į Google. Norėjau Wassmo biografijos faktus paskaityti. Ši knyga yra apie ją. Vis galvojau, kad sunku turėtų būti gyventi tokiame pasaulyje su tokiu jo matymu. Patiko. Žinoma. Kaip jau sakiau, viskas anotacijoje.

OficialiaiKnygos autorė žengė išties drąsų žingsnį: ji prisipažino, kad rašydama Tas akimirkas nepabijojo atskleisti savo gyvenimo detalių.
Romano Tos akimirkos veikėja, vadinama tiesiog Ja, atkartoja panašius bruožus kaip ankstesnių knygų herojų Toros ir Dinos. Ji pažeidžiama ir kartu be galo stipri, nuožmi ir gaivalinga, tačiau nuskriausta. Ji priklauso kartai, kuri patyrė daug sunkumų. Anksti tapusi motina, romano veikėja nebaigia mokyklos, vargais negalais įstoja mokytis toliau. Ji augina sūnų, mėgina jaukintis nepažinią vyrišką meilę. Atšiaurūs santykiai, atsakomybė už vaiką, žema savivertė ir rūškana kasdienybė. Jai tenka rinktis – žengti lemiamą žingsnį ir susigrumti su kasdienybe ar prisitaikyti.
Herbjørg Wassmo romane pasakojama apie svyruojantį pasitikėjimą ir norą išsikovoti vietą pasaulyje, apie svajones ir nepalaužiamą valią eiti pirmyn. Apie meilės ilgesį ir išdavystę. Apie pažeidžiamumą ir giliai slepiamą atkaklumą.
Tos akimirkos – tai istorija apie moters gyvenimą Norvegijoje nesenoje praeityje, apie mokslus ir profesinę veiklą, apie vyrą ir vaikus, apie pastangas išsikovoti dalelę laiko sau, apie pagaulumą įspūdžiams ir ūmų pyktį, atvirumą pasauliui ir užsklęstą ryžtą. Tai istorija, kupina sodraus ir atšiauraus šiaurės Norvegijos gamtovaizdžio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri išdrįso sulaužyti didžiausius tabu ir tapo viena žymiausių ir mėgstamiausių Norvegijos rašytojų.

Žymos sau: KPS: 320 Ke, 2016 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

766 (23) John Katzenbach „Trys raudonos“

766 (23) John Katzenbach „Trys raudonos“

trys-raudonos-1John Katzenbach „Trys raudonos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai jau ketvirta mano skaityta autoriaus knyga, bet tikrai negaliu jo įsirašyti į mėgstamiausių sąrašus. Kažko man pritrūksta.

Kad ir ši knyga. Pasirinkta banali tema – Raudonkepuraitė (jėtau, tas vilkas pilkas atrodo kas antroje knygoje, nors negalėčiau dabar „ant smugio“ jų įvardinti). Blogasis Vilkas yra senstelėjęs ir pamirštas rašytojas, kuris praeityje rašė ir žudė. Dabar sumano parašyti paskutinę knygą, išgarsėti žudynėmis. Aukas pasirenka net tris. Skirtingo amžiaus raudonplaukes.

Pusę knygos aš žiauriai nuobodžiavau, nes savimi per daug pasitikintis diedas trynė rankutes ir rašė visokius parengiamuosius savo knygos skyrius. Kaip parinkti auką, kaip planuoti, koks jis fainas. Neskaitė turbūt skandinavų detektyvų, nes jis nuobodus žudikas, o ne baisus :D.

Trims raudonoms praneša, kad jas nužudys. Šios pasiblaško, suranda viena kitą ir tada prasideda įdomumas. Tiesa, pabaiga mane nuvylė. Aš tikėjausi, kad bus kaip nors užsukta, kad pateiks kokią nors staigmena, kad galėsiu sakyti, kad va čia tai geras, dėl viso šio skyriaus buvo verta skaityti. Tačiau taip nebuvo. Viskas baigėsi nuobodžiai.

Kažkur skaičiau atsiliepimą, kad autorius sukūrė įdomius charakterius… Hm, na gal pikto vilko žmona bent kiek įdomesnė. Ar man knyga nepatiko? Negaliu taip teigti. Sakyčiau, kad visai nieko. Tačiau esu išlepinta. Man reikia įtampos. Ar šiaip kažkokių jausmų.

Oficialiai: Vienuoliktoji J. Katzenbacho knyga „Trys Raudonos“ – dar vienas įtampos kupinas trileris. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš… pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę. Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos… Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.

Žymos sau: KPS: 406, Ke, 2016 02 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

765 (22) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

765 (22) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

pirmykstemoterisispiestuurvukrastas3d1Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po šios knygos vos valdau riešą. Atpratau nuo tokių sunkiatomių, kurių neįmanoma sukišti į skaityklę :D.

Ailos nuotykiai baigėsi. Turiu pasakyti, kad visa serija, bendrai paėmus man patiko. Su sąlyga, kad į ją žiūri kaip į Harį Poterį, o ne kaip į istorinį romaną. Neabejotina, kad autorė daug ruošėsi ir skaitė, ir keliavo, ir bendravo. Tačiau visos evoliucijos savybes sukišti į vieną moterį vis tik yra jau prie fantastikos. O ir nors aplinka kuriama reali, visi dirbinių aprašymai, raštų skirtumai, puodai ir ginklai, viskas ok, bet su socialinėmis problemomis autorė kiek paskubėjo ir labai jau norėjo sukišti visas dabartines problemas į pirmykščių žmonių bendravimą. Rasizmas, akholizmas, palikti vaikai, kekšės, linčo teismas, apsimetėliai šamanai ir visa kita… O jė, sakiau, kad jei į knygą žiūri, kaip į HP, tai viskas gerai.

Tiesa, paskutinė dalis buvo nuobodžiausia. Per daug kartojimų. Sutiko pirmą žmogų, papasakojo apie savo gyvenimą. Sutiko antrą žmogų, papasakojo apie savo gyvenimą. Sutiko trečią žmogų, papasakojo… na suprantate, kai sutinka ketvirtą tai jau norisi perversti puslapį :).

Oficialiai: Devintojo urvo gyventojai geranoriški, bet ne be trūkumų. Gyvendama su neandertaliečiais ir kitokių kultūrų žmonėmis Aila užaugo jautri asmenybė, tačiau jai dar daug ko teks išmokti. Juolab, kad vyriausioji žynė pasirenka ją savo įpėdine. Jaunai moteriai, visai kaip ir šiandien, tenka sunki užduotis derinti šeimą ir darbą. Kad ir su kokiais iššūkiais susiduria Aila, ji suranda išradingų būdų palengvinti savo ir genties žmonių gyvenimą. Jos kaip medžiotojos ir gydytojos žinios ir įgūdžiai vis gilėja, tačiau vis dažniau tenka rinktis tarp motinos ir Jondalaro partnerės pareigų. Gelbėja tik tai, kad kol ji semiasi žynių išminties, prie baltapūkės dukrelės auginimo mielai prisijungia visas klanas. Daug išmėginimų patyrusi moteris tampa genties galva ir atskleidžia vieno didžiausių gyvenimo slėpinių paslaptį.

Žymos sau: KPS: 780, Kn, 2016 02 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

764 (21) Jo Nesbø „Policija“

764 (21) Jo Nesbø „Policija“

cdb_Nesbo_policija_72max_p1Jo Nesbø „Policija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ak, šiek tiek net graudu, kad baigėsi knygos apie Hari Hūlę. Smagu, kad vis dar esu neskaičiusi Tarakonų ir Nemezidės.

Šiaip jei kas paklaustų kokie yra mano mėgstamiausi personažai tai išpyškinčiau: Haris Hūlė ir Jonas Linas. Jei reiktų tarp jų rinktis tai ilgai svarstyčiau. Protas sakytų, kad Linas, jo vaiduokliai ne tokie baisūs, jis jaunesnis, gražesnis ir nealkoholikas. Tačiau, Haris… Link Hario linksta širdis. Su juo lengva susitapatinti ir lengva mylėti.

Priešpaskutinė knyga užminė mįslę. Ar Haris gyvas? Ir aš negaliu išduoti, tad pasakysiu, kad šioje knygoje jis tikrai yra, bet kokia forma, tai jau teks patiems perskaityti. Autorius į galą visai „išnaglėjo“, meistriškai vedžioja už nosies dviprasmybėmis. Pagrindinį blogietį aš lyg ir nuspėjau. Ne todėl, kad esu labai gudri, tik todėl, kad Nesbo knygose šiek tiek kartojasi blaškymosi tarp įtariamųjų struktūra.

Bet tai kai pilna psichų pasaulyje!

Oficialiai: Serijinis žudikas mėgaujasi keršto skoniu. Jis renkasi, kankina ir žudo Oslo policijos pareigūnus ankstesnių, jų tirtų, bet taip ir neišgvildentų, nusikaltimų vietose. Suburtai tyrėjų grupei Hario Hūlės įžvalgos ir nestandartinis mąstymas nepamaišytų, deja, jis negali padėti.

Žymos sau: KPS: 536, Ke, 2016 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

tindarisvirselis-230Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir baigėsi daina. Tai yra lietuviškai išleistos Camilleri knygos. Žiauriai gaila, kažkaip man visada norėtųsi bent kokio skurdaus spaudos pranešimo: niekas neskaitė, todėl mes nebeleisime… Neuždirbom milijono, todėl… Tyliai ir ramiai numarintos serijos erzina. Bandysiu tęsti angliškai, bet įtariu, kad pusę malonumo jau prarasiu, nes vertinį ar verstis sau…

O knyga tai ką. Gera. Nėra jau ką penktą kartą ir besakyti. Labai norėčiau, kad Salvas pagaliau susirastų normalią moterį :). Normalią, tai ta prasme ne namų šeimininkę, nes tokią jau turi, o tiesiog, lygiavertę partnerę.

Oficialiai: Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, jiems
pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos  tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą.

Žymos sau: KPS: 296, Ke, 2016 01 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

smuikovirselis-230 (1)Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: sunkoka kelis kartus iš eilės rašyti apie tą pačią seriją. Nes regis gi knyga ta pati, tik skyrius kitas. „Smuiko balse“ buvo šiek tiek pokyčių. Čia jau Montalbanas nebeturi „stogo“ – jam palankaus policijos vado, kuris vis grasina paaukštinimu. Tas išėjo į pensiją ir atėjo visai komisaro nemėgstanti persona, todėl istorijoje buvo nemažai vidinių policijos intrigėlų.

Visa kita liko taip pat. Ūmus kaip degtukas Montalbanas su šauniais savo kolegomis išnarplioja keistą bylą. Man net truputį liūdna, kad liko tik viena lietuviškai išleista knyga ir jau ryt reikės ieškotis naujo skaitalo.

Oficialiai: „Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos. 

Žymos sau: KPS: 239, Ke, 2016 01 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

uzkand-iuvirselis-230Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ir toliau esu panirusi į Montalbano gyvenimą. Patinka man jis ir knygos, nes labai linksmos. Aš ten praprukščiu pusę vakaro, nes autorius gi įdėjo tokių linksmų personažų, kaip „kvailelis“ Katarela.

Salvo Montalbano personažas irgi ne mažiau žavus. Ūmus ir nesivaldantis, absoliutus pietietis, kuris lengvai gali mesti ką nors į jį suerzinusi žmogų, lengvai gali suspardyti užknisusį agentą ar nusiųst bobutes į areštinę, nes šios pasirodo per bjaurios. O kur dar baimė įsipareigoti ir užmegzti normalius santykius. Bet šioje knygoje jis buvo man itin artimas ir mielas. Aš lygiai taip pat tragiškai jausčiausi jei mano antroji pusė parsitemptų vaiką ir apskritai pradėtų kalbėti, kad reikia vaikų.

Po truputį pradedu nebeskirti knygų, visos man susilieja į vieną žavią Sicilijos policijos nuovadą.

OficialiaiDėl dviejų žmogžudysčių – žvejybos laive nušauto tunisiečio ir daugiaaukščio namo lifte nužudyto senyvo vyro, atrodo, reikia pradėti atskirus tyrimus. Tačiau jas netikėtai susieja trečias nusikaltimas – moksleivių užkandžių vagystė, žiniasklaidoje sulaukusi vien pajuokos. Komisarui Montalbanui šis įvykis tampa ta trūkstama dėlionės detale, kuri į vientisą paveikslą sujungia žmogaus aistrų ir slaptųjų tarnybų dangstomą tiesą. Užkandžių vagis įsibraus ir į asmeninį komisaro gyvenimą. Bet ne tam, kad pasikėsintų į Montalbano pomėgį skaniai užkąsti… 

Žymos sau: KPS: 272, Ke, 2016 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

760 (17) E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

760 (17) E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

cdb_Grejus_p1E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi, regis jau šimtas metų praėjo nuo tada kai vienos svaigo dėl „50 pilkų atspalvių“, o kitos keiksnojo ir raudonavo. Man, pamenu, pirma knyga patiko. Vėliau kažkaip neliko kas ją išskirtų iš kitų.

Praėjo tas šimtas metų ir dabar leidykla inirtingai reklamuoja „Grėjų“. Ir dar daugiau nei 15 eurų už jį plešia! Sako, kad ši istorija bus papasakota Kristiano akimis, kad sužinosime slapčiausias ir tamsiausias tokio vyro mintis.  Šiandien išgirdau, kad yra susintrigavusių skaitytojų, kurios gi nori sužinoti ką galvoja kita lytis. Bet, ei, mielos moterys, nepamirškite, kad knygą parašė moteris, ir kad joje bus papasakota ne kaip ir ką galvoja vyrai, bet kaip ir ką mes norėtume, kad jie galvotų!

Iš esmės tai ta pati „moteriškosios“ versijos istorija, todėl buvo šiek tiek nuobodu. Net elektroniniai susirašinėjimai tie patys, tad viskas bus skaityta. Ir tų tamsių Grėjaus minčių čia per daug nerasite. Jei anose knygose jis dialoguose kažką pasipasakodavo, tai šioje knygoje tą patį kalba pirmu pasakotojo asmeniu. Ir tiek. Nėra ką daug skaityti. Aš atsiverčiau šiandien kompiuteryje gal 10val ir priešokiais paskaitydavau tarp kitų veiksmų. Tai ir padirbau, ir pabloginau, ir į parduotuves bei paštą ėjau, o po pietų jau buvau perskaičiusi.

Oficialiai: Kristianas Grėjus kontroliuoja viską. Jo pasaulis tvarkingas, drausmingas ir visiškai tuščias, – iki tos dienos, kai į jo kabinetą įvirsta Anastazija Stil su besiplaikstančių plaukų kupeta. Kristianas mėgina ją pamiršti, bet jį nelyginant audra užklumpa jausmai, kurių jis nesuvokia ir kuriems negali atsispirti. Kitaip nei anksčiau pažinotos moterys, drovi ir nepatyrusi Ana, rodos, mato Kristianą kiaurai, ir ne tik kaip verslo genijų ir prabangiuose apartamentuose įsikūrusį turtuolį, bet ir kaip žmogų, kurio širdis šalta ir skaudžiai sužeista.

Žymos sau: KPS: 560, Ke, 2016 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

virselis-230Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi, „Vandes formoje“ susipažinau su naujais veikėjais, o „Terakotiniame šunyje“ įsibėgėja susižavėjimas. Padedu perprasti žmonių ryšius bei santykius.

Komisaras Montalbanas yra labai įdomus personažas. Truputį trenktas, truputį galvotas. Toks, kuris viduryje nakties gali priversti miegantį kolegą atvežti knygą (ai, bet čia jau iš sekančios dalies), toks, kuris išeina į paplūdimį pavaikščioti vienas ir pasikalba su savo vyrišku „draugeliu“. Truputį kerštingas, šiek tiek pašaipus, bet visai nepiktybinis. Be to turi namų šeimininkę, kuri jam kas dieną palieka valgio, o aš kartu su komisaru vis spėlioju, kokio gėrio ras šį kartą šaldytuve. Alkani šios knygos neskaitykite. Nes kaip jaustis? Stengiuosi maitintis sveikiau, o prieš miegą užeina nesveikas makaronų poreikis, ar baklažanų apkepo, ar menkės svieste… Ech.

Kaip supratot, aš jau neblogai įsibėgėjau ir per trečią knygą. Kaip gaila, kad jų pas mus nebeverčia ir greitai teks sustoti.

Oficialiai: Mafija, su kuria glaudžiai siejama Sicilijos žemė, vis nerimsta. Komisaras Montalbanas, Vigatos miestelio teisingumo akys ir protas, tiria bylas ir randa nusikaltėlius, sakytume, dėl savo tapatumo su aplinka, vadovaudamasis tobulai sicilietiška logika. Bet šį kartą mafijos nusikaltimas dengia kitą nusikaltimą: oloje surandami prieš penkiasdešimt metų nužudytų dviejų jaunuolių – merginos ir vaikino – kūnai, nuogi, apsikabinę lyg meilės guolyje. Kokią paslaptį saugo terakotinio šuns skulptūrą, rasta prie mylimųjų guolio?.. 

Žymos sau: KPS: 286, Kn, 2016 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook