763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

tindarisvirselis-230Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir baigėsi daina. Tai yra lietuviškai išleistos Camilleri knygos. Žiauriai gaila, kažkaip man visada norėtųsi bent kokio skurdaus spaudos pranešimo: niekas neskaitė, todėl mes nebeleisime… Neuždirbom milijono, todėl… Tyliai ir ramiai numarintos serijos erzina. Bandysiu tęsti angliškai, bet įtariu, kad pusę malonumo jau prarasiu, nes vertinį ar verstis sau…

O knyga tai ką. Gera. Nėra jau ką penktą kartą ir besakyti. Labai norėčiau, kad Salvas pagaliau susirastų normalią moterį :). Normalią, tai ta prasme ne namų šeimininkę, nes tokią jau turi, o tiesiog, lygiavertę partnerę.

Oficialiai: Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, jiems
pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos  tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą.

Žymos sau: KPS: 296, Ke, 2016 01 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

smuikovirselis-230 (1)Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: sunkoka kelis kartus iš eilės rašyti apie tą pačią seriją. Nes regis gi knyga ta pati, tik skyrius kitas. „Smuiko balse“ buvo šiek tiek pokyčių. Čia jau Montalbanas nebeturi „stogo“ – jam palankaus policijos vado, kuris vis grasina paaukštinimu. Tas išėjo į pensiją ir atėjo visai komisaro nemėgstanti persona, todėl istorijoje buvo nemažai vidinių policijos intrigėlų.

Visa kita liko taip pat. Ūmus kaip degtukas Montalbanas su šauniais savo kolegomis išnarplioja keistą bylą. Man net truputį liūdna, kad liko tik viena lietuviškai išleista knyga ir jau ryt reikės ieškotis naujo skaitalo.

Oficialiai: „Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos. 

Žymos sau: KPS: 239, Ke, 2016 01 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

uzkand-iuvirselis-230Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ir toliau esu panirusi į Montalbano gyvenimą. Patinka man jis ir knygos, nes labai linksmos. Aš ten praprukščiu pusę vakaro, nes autorius gi įdėjo tokių linksmų personažų, kaip „kvailelis“ Katarela.

Salvo Montalbano personažas irgi ne mažiau žavus. Ūmus ir nesivaldantis, absoliutus pietietis, kuris lengvai gali mesti ką nors į jį suerzinusi žmogų, lengvai gali suspardyti užknisusį agentą ar nusiųst bobutes į areštinę, nes šios pasirodo per bjaurios. O kur dar baimė įsipareigoti ir užmegzti normalius santykius. Bet šioje knygoje jis buvo man itin artimas ir mielas. Aš lygiai taip pat tragiškai jausčiausi jei mano antroji pusė parsitemptų vaiką ir apskritai pradėtų kalbėti, kad reikia vaikų.

Po truputį pradedu nebeskirti knygų, visos man susilieja į vieną žavią Sicilijos policijos nuovadą.

OficialiaiDėl dviejų žmogžudysčių – žvejybos laive nušauto tunisiečio ir daugiaaukščio namo lifte nužudyto senyvo vyro, atrodo, reikia pradėti atskirus tyrimus. Tačiau jas netikėtai susieja trečias nusikaltimas – moksleivių užkandžių vagystė, žiniasklaidoje sulaukusi vien pajuokos. Komisarui Montalbanui šis įvykis tampa ta trūkstama dėlionės detale, kuri į vientisą paveikslą sujungia žmogaus aistrų ir slaptųjų tarnybų dangstomą tiesą. Užkandžių vagis įsibraus ir į asmeninį komisaro gyvenimą. Bet ne tam, kad pasikėsintų į Montalbano pomėgį skaniai užkąsti… 

Žymos sau: KPS: 272, Ke, 2016 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

760 (17) E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

760 (17) E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

cdb_Grejus_p1E L James „Grėjus: „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Kristiano akimis“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi, regis jau šimtas metų praėjo nuo tada kai vienos svaigo dėl „50 pilkų atspalvių“, o kitos keiksnojo ir raudonavo. Man, pamenu, pirma knyga patiko. Vėliau kažkaip neliko kas ją išskirtų iš kitų.

Praėjo tas šimtas metų ir dabar leidykla inirtingai reklamuoja „Grėjų“. Ir dar daugiau nei 15 eurų už jį plešia! Sako, kad ši istorija bus papasakota Kristiano akimis, kad sužinosime slapčiausias ir tamsiausias tokio vyro mintis.  Šiandien išgirdau, kad yra susintrigavusių skaitytojų, kurios gi nori sužinoti ką galvoja kita lytis. Bet, ei, mielos moterys, nepamirškite, kad knygą parašė moteris, ir kad joje bus papasakota ne kaip ir ką galvoja vyrai, bet kaip ir ką mes norėtume, kad jie galvotų!

Iš esmės tai ta pati „moteriškosios“ versijos istorija, todėl buvo šiek tiek nuobodu. Net elektroniniai susirašinėjimai tie patys, tad viskas bus skaityta. Ir tų tamsių Grėjaus minčių čia per daug nerasite. Jei anose knygose jis dialoguose kažką pasipasakodavo, tai šioje knygoje tą patį kalba pirmu pasakotojo asmeniu. Ir tiek. Nėra ką daug skaityti. Aš atsiverčiau šiandien kompiuteryje gal 10val ir priešokiais paskaitydavau tarp kitų veiksmų. Tai ir padirbau, ir pabloginau, ir į parduotuves bei paštą ėjau, o po pietų jau buvau perskaičiusi.

Oficialiai: Kristianas Grėjus kontroliuoja viską. Jo pasaulis tvarkingas, drausmingas ir visiškai tuščias, – iki tos dienos, kai į jo kabinetą įvirsta Anastazija Stil su besiplaikstančių plaukų kupeta. Kristianas mėgina ją pamiršti, bet jį nelyginant audra užklumpa jausmai, kurių jis nesuvokia ir kuriems negali atsispirti. Kitaip nei anksčiau pažinotos moterys, drovi ir nepatyrusi Ana, rodos, mato Kristianą kiaurai, ir ne tik kaip verslo genijų ir prabangiuose apartamentuose įsikūrusį turtuolį, bet ir kaip žmogų, kurio širdis šalta ir skaudžiai sužeista.

Žymos sau: KPS: 560, Ke, 2016 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

virselis-230Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi, „Vandes formoje“ susipažinau su naujais veikėjais, o „Terakotiniame šunyje“ įsibėgėja susižavėjimas. Padedu perprasti žmonių ryšius bei santykius.

Komisaras Montalbanas yra labai įdomus personažas. Truputį trenktas, truputį galvotas. Toks, kuris viduryje nakties gali priversti miegantį kolegą atvežti knygą (ai, bet čia jau iš sekančios dalies), toks, kuris išeina į paplūdimį pavaikščioti vienas ir pasikalba su savo vyrišku „draugeliu“. Truputį kerštingas, šiek tiek pašaipus, bet visai nepiktybinis. Be to turi namų šeimininkę, kuri jam kas dieną palieka valgio, o aš kartu su komisaru vis spėlioju, kokio gėrio ras šį kartą šaldytuve. Alkani šios knygos neskaitykite. Nes kaip jaustis? Stengiuosi maitintis sveikiau, o prieš miegą užeina nesveikas makaronų poreikis, ar baklažanų apkepo, ar menkės svieste… Ech.

Kaip supratot, aš jau neblogai įsibėgėjau ir per trečią knygą. Kaip gaila, kad jų pas mus nebeverčia ir greitai teks sustoti.

Oficialiai: Mafija, su kuria glaudžiai siejama Sicilijos žemė, vis nerimsta. Komisaras Montalbanas, Vigatos miestelio teisingumo akys ir protas, tiria bylas ir randa nusikaltėlius, sakytume, dėl savo tapatumo su aplinka, vadovaudamasis tobulai sicilietiška logika. Bet šį kartą mafijos nusikaltimas dengia kitą nusikaltimą: oloje surandami prieš penkiasdešimt metų nužudytų dviejų jaunuolių – merginos ir vaikino – kūnai, nuogi, apsikabinę lyg meilės guolyje. Kokią paslaptį saugo terakotinio šuns skulptūrą, rasta prie mylimųjų guolio?.. 

Žymos sau: KPS: 286, Kn, 2016 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

758(15) Andrea Camilleri „Vandens forma“

758(15) Andrea Camilleri „Vandens forma“

virselis-230Andrea Camilleri „Vandens forma“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man visada smagu atrasti dar neskaitytų detektyvinių serijų. Camilleri „Terakotinį šunį“ man šiukšlynėlio gimtadienio proga atsiuntė skaitytoja. Ačiū! Neskaičiau dar jos, bet skaitė brangusis, jam labai patiko, taip pas mus atsirado visos lietuviškos autoriaus knygos. Na ir aš ėmiausi pirmos.

Nėra taip, kad wow wow kaip gerai, bet visumoje man patiko. Smagūs personažai, tikrai sukurta gana įdomi bei jauki aplinka, nepalyginsi su kokio Frosto nuovada, kurioje visada chaosas. Bet ir anas autoriaus kuriamas pasaulis man patiko. Pats nusikaltimas ir jo tyrimas didelio įspūdžio nepaliko, bet susiskaitė greitai ir maloniai, tikiu, kad praleisiu dar daug gero laiko su autoriaus knygomis.

Oficialiai: Žmogžudystės forma – kaip vandens. Vanduo įgauna tokią formą, į kokį indą yra supilamas. Inžinieriaus Luparelo mirtis nuvilnija ratilais per, atrodytų, ramų Vitagos miestelį, kurio valdančioji viršūnėlė tvirtai susaistyta nesutraukomais verslo, politikos ir mafijos saitais. Tokia yra nusikaltimo forma. O ją užpildanti medžiaga sena kaip pasaulis: netikėtai išryškėjantis motyvas, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, visa gama žmogiškųjų silpnybių. Knygos autorius švelniai ironizuodamas kuria smagią kriminalinę istoriją, kurios atomazga atsiskleis tik paskutiniuose knygos puslapiuose.

Žymos sau: KPS: 135, Ke, 2016 01 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

757(14) Christina Henry „Alice“

757(14) Christina Henry „Alice“

9780425266793Christina Henry „Alice“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: pirma angliška knyga šiais metais, tikiuosi ir nepaskutinė :). Kaip žinia aš originalios Alisos negaliu pakęst. Nemylėjau jos būdama ketvirtokė, o tada kažkodėl pirmūnystės proga ją dovanojo auklėtoja. Nebėgau ir suaugusi, kai pamėginau perskaityti kitomis akimis. Tačiau man patinka visi perdirbiniai. Ypač mene. Ir kuo piktesni, tuo geriau.

Į mano rankas aptekusi ši „Alisa“ iš karto sudomino, nes autorė ją vadina juodu fantazy suaugusiems. Argi ne viliojančiai skamba? Knygos veiksmas vyksta išgalvotame mieste, kuris padalintas į senamiestį (čia gyvena visokie padugnės, o kvartalų bosai kariauja tarpusavyje bei verčiasi pardavinėdami merginas) bei naujamiestį (ten gyvena švarūs turtingieji). Alisa kilusi iš naujamiesčio jau 10 metų sėdi psichiatrinėje ir per pelės urvo skylutę pasišneka tik su Hatcher’iu. Kaip suprantu tai galbūt Skryblius? Ligoninėje ji atsidūrė po to kai nuklydo į senamiestį, ten ja užpuolė ir išprievartavo Triušis, bet ji kažkaip pabėgo bei prarado atmintį. Po gaisro šie du bičiuliai pabėga iš ligoninės, atranda, kad kažkoks pabaisa Jabberwock yra laisvas ir tik jei kažkodėl gali nugalėti. Tai va, bus daug nuotykių, susitikimų su žinomais personažais, gaaaaauuuuusu skerdynių bei kraujo. Visai fun.

Kas man užkliuvo, tai tik kad gana lengvai ten veikėjams einasi. Blogiečiai nupiešiami baisūs baisūs, bet įveikiami kažkaip viens du.

Buvo smagu, turbūt skaitysiu ir antrą dalį „Red Quin“, kai tik ją išleis.

Oficialiai: A mind-bending new novel inspired by the twisted and wondrous works of Lewis Carroll… In a warren of crumbling buildings and desperate people called the Old City, there stands a hospital with cinderblock walls which echo the screams of the poor souls inside. In the hospital, there is a woman. Her hair, once blond, hangs in tangles down her back. She doesn t remember why she s in such a terrible place. Just a tea party long ago, and long ears, and blood Then, one night, a fire at the hospital gives the woman a chance to escape, tumbling out of the hole that imprisoned her, leaving her free to uncover the truth about what happened to her all those years ago. Only something else has escaped with her. Something dark. Something powerful. And to find the truth, she will have to track this beast to the very heart of the Old City, where the rabbit waits for his Alice.“

Žymos sau: KPS: 294, Kn, 2016 01 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

756(13) Liza Klaussmann „Tigrai raudoname ore“

756(13) Liza Klaussmann „Tigrai raudoname ore“

9789955165347-Tigrai-raudoname-ore-317x471Liza Klaussmann „Tigrai raudoname ore“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiaip nesu tikra apie ką knyga buvo. Lyg ir supratau autorės mintį, bet nesusilipdė man visuma į vieną gerą romaną.

Romanas pasakoja apie pokarį ir to meto žmonių santykius. Dvi pusseserės išsiskiria: viena važiuoja ištekėti į vieną JAV galą, kita gyventi kartu su sutuoktiniu grįžusiu iš karo. Abi nepatyrusios, abiejų gyvenimai klostosi skirtingai ir bendrai jungiantis dalykas yra vaikystės namas, kur susirenkama per vasaros atostogas.

Pasakotojų yra ne vienas. Dauguma taria žodį. Tik štai paprastai būna kažkokia istorija, ar objektas, o visi pasakotojai šneka iš savo varpinės. Čia gi kažkaip lyg ir numestas lavonas, bet neesminis. Lyg ir nėra apie ką viskas sukasi, todėl labai silpnai limpa.

Suskaičiau tik dėl įdomaus laikotarpio. Į žadėtą trilerį net nepanašu.

OficialiaiNikė ir jos pusseserė Helena užaugo idiliškuose savo tėvų namuose, įpratusios prie saulės išbalintų laivų denių, lauko teniso aprangos ir vidurnakčio džino vakarėlių. Pasibaigus Antrajam pasauliui karui Helena išvyksta į Holyvudą pradėti naujo gyvenimo su charizmatiškuoju Eiveriu Luisu. Nikė nekantrauja sutikti iš karo grįžtantį vyrą Hjuzą Deringerį. Pasaulis atrodo pilnas galimybių. Tačiau po mažu ima aiškėti, jog Eiveris visai ne toks žmogus, koks pasirodė. Po karo atsigauti bandantis Hjuzas taip pat ne toks, koks buvo. Auksu tviskantis gyvenimas pradeda byrėti. 1960-aisiais Nikės ir Helenos vaikai Deizė ir Edas netikėtai atranda šį tą siaubinga. Ilgai saugotos paslaptys ir melagystės, kurias šeimos nariai manė esantys seniai palaidoję, išnyra į paviršių. Elegancijos perpildyta istorija greitai tampa psichologiniu trileriu.

Žymos sau: KPS: 368, Kb, 2016 01 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

755(12) Lars Kepler „Persekiotojas“

755(12) Lars Kepler „Persekiotojas“

persekiotojas3d2Lars Kepler „Persekiotojas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Paskutinę darbo dieną prieš šventes gi pasirodė ši knyga, pričiupau ir net išsižiojau kai jau Kūčių rytą ji atsidūrė paštomate. Ir nors aš knygų top rašau lapkričio 1 dieną, bet jei reiktų rinkti 2015 geriausią knygą tai sakyčiau – Persekiotojas! Taip, aš esu žanro gerbėja, autorių gerbėja, subjektyvi ir neadekvati. Kai kalba eina apie Joną Liną.

Ir šiaip perskaičius šią knygą apima depresija. Čia tas pats kas įsimylėti staigiai, tada dvi dienas būti eurofijoje, o tada tik pyst ir tave palieka. Nuostabu tiesiog, ane? Kaip galima rašyti taip retai ir tokias plonas knygas? M? Kada kada kada kita?

Na, o pasakojime tai daug visokių spragelių, man visada reikia loginių paaiškinimų, man nesuprantama kaip nusibadavęs ir sužalotas žmogus per kelias dienas taip atsistoja ant kojų. Man neįtikinama, kad piršto savininko tikrai nebėra bei jo radimo istorija. Bet velniop bet kokią spragą – neatsimenu knygos, kuri taip įtrauktų. Šis ir tik šis kriterijus man yra svarbiausias. Na tai kas, kad aš kaip visada paskaičiau galą ir žinojau kas yra blogietis. Vistiek skaičiau sulaikiusi kvapą.

Oficialiai: Policija gauna trumpą filmuką. Žmogus su kamera iš sodo slapta filmuoja moterį už lango. Kitą dieną ji randama žiauriai subadyta peiliu. Policija gauna antrą filmuką, bet nustatyti, kokia moteris nufilmuota jame, kol neįvyko nelaimė, nėra jokių galimybių. Aišku tik, kad veikia serijinis žudikas. Nelaimingos nužudytosios moters vyrą taip sukrečia žmogžudystė, kad jis ištiktas šoko sutvarko visus namus ir paguldo žmoną į lovą. Galbūt jis rado ką nors labai svarbaus, bet nelaimėlio būklė kliudo policijai jį apklausti. Pagelbėti kviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, tačiau tai, ką vyras papasakoja, verčia gydytoją meluoti policijai…

Žymos sau: KPS: 608, Kn, 2015 12 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

754(11) Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

754(11) Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

9789955238690Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Dosnusis Kalėdų senelis atnešė mylimiausio autoriaus knygą. Labai jos norėjau. Ir čia nepaisant to, kad nelabai mėgstu aš apsakymus, net ir Murakamio. Esu storų knygų mylėtoja. Bet jei jau nerašo storų knygų, tai ką jau čia dabar. Imsim ką duoda.

Skaitydama autoriaus trumpas istorijas, aš visada jaučiuosi tarsi tęsčiau tą pačią knygą. Ir visai nesvarbu kokiu laikotarpiu jos rašytos ar leistos. Nelabai kas keičiasi. Tai yra minusas autoriui. Norisi smūgio, wow efekto, kad būtų geriau, o ne taip pat kaip visada.

Vienos istorijos man buvo nuobodokos, kitos gi patiko labiau. Su malonumu skaičiau apie vyrą įkalintą namie ir jį aptarnaujančią moterį, kuri seka įdomias istorijas. Man labai patiko apsakymas apie vyrą, kuris atidarė barą, o bare lankėsi katė. Tada katę pakeitė gyvatės, o vyrui teko išvykti. Taip, man patiko ši knyga, taip, šis autorius vis dar mylimiausias, bet aš svajoju, kad dar būčiau neskaičiusi „Avies medžioklės“, „Kafkos pakrantėje“ ar „Pasaulio galo“.

OficialiaiNaujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:
„Drive my Car“. Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.
„Yesterday“. Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų…
„Nepriklausomas organas“. Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.
„Šecherezada“. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“.
„Kino“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.
„Vyrai be moterų“. Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Žymos sau: KPS: 220, Kn, 2015 12 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook