624(44) Jussi Adler-Olsen „Moteris narve“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-29, 19:53

Gairės : , ,

Jussi Adler-Olsen „Moteris narve“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Grįžau po kelionės, pabaigiau skaityti knygą. Kiek keistoka buvo palikti tą trečdaliuką, bet gi nesiveši. Kita vertus tas paliktasis trečdaliukas šį tą sako. Jei knyga būtų, kaip tos anos Keplerių, tai turbūt skaityčiau miego, valgio, prausimosi sąskaita ir dviems savaitėms neatidėčiau.

Tad ko gi trūko? Sakyčiau, kad intrigos. Dabar gi, kaip jau iš pavadinimo ir anotacijos supratote, sėdi moteris narve ir laukia mirties arba išvadavimo. Nuobodžiaujantis detektyvas stumia dienas ir depresuoja, ir truputį patiria byla. Čia kažkaip jau iš anksto tampa aišku, kad greičiausiai jis tą moterį ras ir net labai nepersistengs. Tad lyg ir pagrindinė intriga lieka klausime už ką ta moteris ten uždaryta. Bet kažkaip kai pagalvoji, tai o koks skirtumas, na uždarė kažkoks psichas, labai jau čia svarbu kodėl? Matyt aš per daug jau gerų detektyvų perskaičiau.

O visgi tai tik pirma serijos knyga, kurioje mes susipažįstame su veikėjais. Man tos pirmos dalys visada atrodo prasčiausios, po to kažkaip jau yra pagrindas, praeitis ir viskas gerokai įsivažiuoja. Nors atsiliepimai apie antrą dalį nėra labai jau geri. Turbūt teks pačiai įsitikint.

Oficialiai: Iš pradžių ji dras ko sienas, kol susikruvina pirštus. Aklina tamsa, nė vieno daikto. Iš kambario nėra vilties pasprukti. Nėra pagal ką skaičiuoti laiką, dienas, savaites, metus. Bet ji prisiekia sau neišprotėti. Ji nesuteiks pagrobėjams pasitenkinimo anksčiau, nei ją užklups mirtis. Kolegoms iš žmogžudysčių skyriaus įsipykęs Kopenhagos detektyvas Karlas Mjorkas perkeliamas į naujai sukurtą „Q“ skyrių neišspręstoms byloms tirti. Pirma į rankas patekusi beviltiška byla – politikės Meretės Liungor, kuri dingo prieš penkerius metus. Visi sako, kad moteris seniai mirusi. Visi tvirtina, kad tai tik laiko gaišimas. Bet Karlui neatrodo, kad jie teisūs… Balsas tamsoje niūrus, iškraipytas ir negailestingas. Jis sako, kad moters kančios baigsis, kai ji atsakys į vieną paprastą klausimą. Tą, kurį pati sau uždavė milijoną kartų: UŽ KĄ VISA TAI?

Žymos sau:
KPS: 464
KB
Perskaityta 2014 05 28

623(43) Justin Cronin „Dvylika“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-12, 18:10

Gairės : , ,

Justin Cronin „Dvylika“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip aš mėgstu skaityti geras serijas vienu ypu, ir kaip nekenčiu to, kad tokią prabangą retai galime sau leisti. Juk paskutinė dalis dar net neparašyta, o pirmą dalį skaičiau 2012 metų pabaigoje. Natūralu, kad nors ir pamenu esmę, bet daugelis detalių pasimiršo. Kai kurie įvykiai nelabai ir beatsigamino.

Visgi tai nuostabi vampyriška serija. Tik čia tie vampyrai truputį ne tokie, kokius mes įpratę matyti kitose knygose, čia jie labiau zombiai, pusiau aklai veikiantys viruso paveikti lavonėliai. Pusiau aklai, tai todėl, kad visgi jie turi savo kūrėją ir vos vos praeito gyvenimo prisiminimų. Knyga nėra vien tik šaudo gaudo trileris. Tai ir psichologija ir filosofija, šiek tiek utopijos, paveikslas kaip viskas pasikeičia ir prasideda iš naujo, nepasimokant… Čia gi visi elektroniniai 700psl.

Tęsinys puikus! Liūdnai žiūrėjau, kaip puslapių skaitliukas vis augo augo ir baigėsi knyga.

OficialiaiPo šimtmečio Eimė ir kiti kovoja dėl žmonijos išgelbėjimo… nežinodami, kad taisyklės pasikeitė. Priešas evoliucionavo, ir užgimė nauja, slegianti santvarka, kurios ateities vizija neapsakomai baisesnė negu žmonių išnykimas. Siekiant, kad Dvylika žlugtų, vienam iš susivienijusios, prieš juos kovojančios grupės reikės sumokėti didžiausią kainą.

Žymos sau:
KPS: 544
KE.
Perskaityta 2014 05 11

 

 

622(42) Susanna Kubelka „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-04, 20:33

Gairės : , ,

Susanna Kubelka „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Reikėjo ko nors lengvo, greito ir skanaus kelionei, tad sumaniau – skaitysiu pačią paprasčiausią, kvailiausią knygą, kurią rasiu savo skaityklėje (kadaise prisirašiau įvairių, ir gerų, ir šlamštų). Panaršiusi sąrašą nusprendžiau, kad tokia yra Kubelka :). Ir smagiai surijau, tuo visi geri žodžiai ir baigiasi.

Esu skaičiusi tą „Madam pareis vėliau“ ir tą kartą man visai patiko, bet „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ per prastai parašyta. Kubelka lyg ir įdomiau rašė, o čia taip… Vaikiškai. O siužetas man įtiko. Nors ir atrodo neįtikinamai tas meilės tampymasis, bet iš patirties žinau, kad realybėje taip būna. Funkciją „vietoje žurnalo“ romanas atliko.

Oficialiai: aučiausi tarsi patekusi į pasakų šalį. Nuostabus viešbutis, greta – mano gyvenimo meilė, gimininga siela. Mes jautėmės tarsi būtume vienas kūnas, ir ne tik lovoje – mudviem patiko tos pačios knygos, mėgome tą pačią muziką. Tik vienas juodas debesėlis klajojo toli, prie pat horizonto – namuose likusi jo žmona. Viena. Paryžius. Tai miestai, kur ore sklando džiugesys ir meilė. Jauna atkakli studentė Kitė Valentin paklūsta širdžiai ir stačia galva neria į didįjį gyvenimo nuotykį. Palikusi jaukų butuką Vienos senamiestyje, ji išvyksta į Paryžių pas svajonių vyrą. Klifordas atrodo tarsi nužengęs iš žurnalo: aukštas, žilaplaukis, nepaprastai pasitikintis savimi, garsus žurnalistas. Tik viena bėda – jis vedęs. Šis amerikietis žaibiškai užkariauja Kitės širdį ir pakloja merginai pasaulį po kojomis. Tačiau neilgai trukus padangę aptemdo nemalonūs šešėliai – alkoholis, pykčio priepuoliai ir pavydas. Kitei tenka sukaupti visą drąsą, apsiginkluoti optimizmu ir pasitelkus talentą pamėginti išsivaduoti iš pražūtingos aistros pinklių. 

KPS: 344
KE.
Perskaityta 2014 05 03

621(41) Rodney David Wingfield „Frosto Kalėdos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-05-04, 20:21

Gairės : , ,

Rodney David Wingfield „Frosto Kalėdos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Žinau tvirtai – man patinka detektyvai. Retas nurašomas į šlamštą. Frostą priskiriu prie įdomesnių ir džiaugiuosi, kad nesu mačiusi serialo. Kodėl?  Ieškodama knygos viršelio šiam įrašui, google pamačiau, kaip seriale atrodo Frostas. Tada sugretinau su aprašymu ir supratau, kad serialas man visai nepatiktų. Nemėgstu nevalų, lepšių, kvailų juokelių. Filmuose, bet štai gi knygose viskas tinka ir patinka. Turbūt mano fantazija skaitant veikia visai kitaip, nei tiesmukas žiūrėjimas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Frostui sekasi visai atsitiktinai. Tai ta detalė išaiškėja, tai ana, ir tik dėl kažkokių aplinkybių sutapimų, tačiau pažvelgę giliau, pamatysime, kad gudrus tas diedulis ir to atsitiktinumo visai nedaug. Kelis kartus garsiai kikenau. Tikiuosi bus daugiau serijos knygų.

Ir noriu padėkoti leidyklai „Briedis“, ne tik už padovanotą knygą, bet ir už jos formatą. Tai paprasta, neįpareigojanti knygiūkštė, kurią mielai skaičiau miesto parkuose viena akimi stebėdama praeivius. Jei detektyvas būtų tradicinės Lietuvoje formos (storas viršelis, arklinės raidės, metras baltų paraščių), tai knygą turėčiau laikyti tik garbingoje vietoje prie lovos ir apie smagų pavasarojimą lauke tik svajočiau. O juk detektyvais reikia mėgautis, o ne naudoti auginant raumenis.

Oficialiai: Likus kiek daugiau nei savaitei iki Kalėdų, aštuonmetė Treisė Aphil po Sekmadienio mokyklos negrįžta namo. Dukterį visada pasitikdavo mama, pragyvenimui užsidirbanti iš prostitucijos. Bet šiai užtrukus su klientu, mergaitė turi grįžti viena… Bylos imasi detektyvas Džekas Frostas, jam padeda naujokas Klaivas Barnardas, neseniai atvykęs į Dentoną. Įtariamųjų vis daugėja: tai ir mamos klientas, turintis melagingą alibi, ir vikaras, kurio namuose randama pornografinių mergaičių nuotraukų, ir vietos mediumė, sakanti, kad žino, kur yra mergaitės kūnas. Kas iš tiesų kaltas? Negana to, Frostui tenka aiškintis ir kitą praeityje neišspręstą bylą, dėl kurios detektyvo karjera ir net gyvybė pakimba ant plauko…

KPS: 336
KN.
Perskaityta 2014 05 02

620(40) Salvador Dali „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-27, 16:31

Gairės : , ,

Salvador Dali „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Dar viena knyga, kurią skaičiau ilgai ilgai, lygiagrečiai su visomis kitomis. Tik dėl to, kad vienu ypu buvo sunkoka įveikti daugiau nei puslapį-du. O bet vistiek nesigailiu, dabar gerokai lengviau bus suprasti autoriaus darbus, kurie man visada labai patiko.

Pradžia, kur Dali rašo apie savo vaikystę, man buvo nuobodi, bet kai priėjo studijų laikus, pasidarė įdomiau. Žavėjausi laikysena, mąstysena ir šiaip autoriumi. Reikia nepamiršti į Dali parodą nueiti. Pati knyga kažkodėl priminė Gombrowicz’iaus stiliuką,.

Oficialiai: Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ – tai paminklas, kurį menininkas pastatė pats sau. Knygoje, išverstoje į daugybę kalbų, visiškai nėra kuklumo, užtat ji kupina įtaigiausio nuoširdumo. Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knyga atskleidžia aistringo menininko, pasirengusio užkariauti pasaulį, kovojančio su tamsuoliškumu, pilkumu ir nihilizmu, didybę.Čia rasite Dali minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Genijus, kaip jis mėgo save vadinti, pasakoja savo gyvenimą nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės pasiturinčių tėvų namuose, mokymosi Madrido dailės mokykloje iki Niujorko užkariavimo ir šlovės akimirkų; prisimena siautulingas naktis su Luisu Buñueliu ir Federico García Lorca, kuriems slapta pavydėjo, draugystę su Coco Chanel ir meilę savo mūzai – žmonai Galai.

KPS: 347
KN.
Perskaityta 2014 04 27

619(39) Sofi Oksanen „Kai dingo balandžiai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-27, 16:19

Gairės : , ,

Sofi Oksanen „Kai dingo balandžiai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nors ir buvau nusiteikus tam ką gavau, bet labai pavargau skaitydama šią knygą. Ji neturi nieko teigiamo, po jos nesijausite džiugiai, negalvosit apie gražų rytojų, skaitydami nenusišypsosit, nes nerasit net juodo humoro būdingo skaudžiai literatūrai. Tai tokia fu knyga. Emocijų prasme. O kaip gi kitaip jei kalbos sukasi apie karą, partizanus, vokiečių okupacijos laikus ir sovietų „išvadavimą“, kgb blūdijimus ir tarybinio žmogaus idealus.

Pagrindinis veikėjas – slidus ungurys. Jis sugebėjo prisiplakti prie vokiečių, o situacijai pasikeitus įsitrinti į kgb. Būdamas visiška vidutinybė darė viską, kad tik šiek tiek pakiltų karjeros laipteliais. O tai reiškia, kad skundė, griovė, kenkė, žudė. Jau sakiau – nieko gero. Veiksmas vyksta Estijoje, bet šią šalį laisvai galima keisti Lietuva. Esmė ta pati.

O bet puikus laikas dabar paskaityti tokias knygas ir prisiminti okupacijų bei karo „gėrį“. Kaip jau minėjau – pavargau. Skaitau aš mažai – vos 0.5-1 val prieš miegą, tad visą savaitę kankinti tokią niūrią temą visai ne kažką.

Oficialiai:„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys. 

KPS: 336
KN.
Perskaityta 2014 04 26

618(38) Jael McHenry „Dvasių virtuvė“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-17, 17:51

Gairės : , ,

Jael McHenry „Dvasių virtuvė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai viena iš tų knygų, kurios nupirko mane viršeliu, nors visi ženklai spinduliuoja priešingai. Virtuvė? Dvasių? Prieskoniai? Ne man. O bet ta raudonai oranžinė spalva traukė, aprašymas truputį viliojo prisiminti Harris knygas ir aš pasidaviau. Gal ir gerai, nors anotacija žadėjo paslapčių, kurių nebuvo.

Nors knygoje ir buvo dvasių, niekaip negalėčiau šios pavadinti magiška, turinčia stebuklų aurą ir pan. bla bla. Tai labai paprasta istorija apie Aspergerio sindromą turinčią merginą. Nieko neišmanau apie sindromą, jo pavadinimas dažnai ir nekartojamas.

– Aš turiu Asmenybę, – sako Džinė kai pasisuka kalba apie jos keistumą. Ji nežiūri į akis, ji slepiasi spintoje, o kai sutrinka, mintyse kepa svogūnus.

Ši knyga be intrigos, ji nieko per daug nepapasakoja. Sutrikusi mergina, jos būdai išsilaikyti pasaulyje, kiti žmonės, kurie nori normalumo ir pastangos. Tik tiek. Turbūt tuo man ir patiko.

Oficialiai: Netekus tėvų, Aspergerio sindromą turinčios Džinės sielvartą pakeičia netikėtas atradimas – ji gali iškviesti mirusių artimųjų dvasias gamindama pagal jų pačių rašytus receptus. Senelės perspėjimas „Neleisk jai“ ir paslaptingas laiškas, kuriame merginos tėvas prašo jos motinos atleidimo, sukelia Džinei daugybę klausimų: ko ji turinti saugotis, kas vyko tarp jos tėvų ir kaip susitaikyti su tais, kurių jau niekad nebeišvysi. Receptas po recepto – ir visi atsakymai Džinės rankose.

KPS: 320
KN.
Perskaityta 2014 04 17

617(37) Karen Winter „Rygos ilgesys“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-14, 21:11

Gairės : , ,

Karen Winter „Rygos ilgesys“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais aš susirandu negirdėtą knygą. Neliaupsintą, pirmą kartą matomą. Ši patraukė pavadinimu ir anotacija, tačiau truputį nuvylė. Lyg ir įdomu, bet per banalu, per greitai šokinėja metai, per paprastai bėgama įvykiais.

Iš knygos tikėjausi daugiau dramos. Ar bent romantikos. Čia gi visko per mažai. Net kaimiečių revoliucija išsprendžiama vienu sakiniu. Kaip ir visi kiti įvykiai. Apibendrinant galiu pasakyti, kad jokių jausmų nekelinati knyga, manau po mėnesio nebeprisiminsiu, kad iš vis tokią skaičiau.

Oficialiai: Žinoma vokiečių rašytoja Karen Winter sugrąžina skaitytoją į 1894 metus – į nuošalų Latvijos dvarą. Būtent čia prasideda keista ir paslapčių gaubiama šeimos istorija. Vokiečio dvarininko dukters Malu gyvenimas nuo pat vaikystės paženklintas nelaimės. Motina ją apkaltina žmogžudyste. Atstumta mergaitė iš mažų dienų mokosi siūti ir domisi mada. Ji susidraugauja su pastoriaus dukra Konstance. Tarp šios brolio ir Malu užsimezga šilti jausmai. Tačiau užgriūva Pirmasis pasaulinis karas su nelaimėmis ir praradimais.
Po karo nuošaliame dvare draugėms tampa ankšta. Jos ryžtasi keliauti į Berlyną. Ambicingoji Malu nori kurti madingus, puošnius drabužius. Pastoriaus dukters Konstancės svajonės visai paprastutės – jai reikia vyro, už kurio pečių jaustųsi saugi. Kaip joms seksis kupiname šurmulio, prieštaravimų ir pagundų didmiestyje? O kaipgi didžioji meilė, kuri liko ten, nuošaliame Latvijos kampelyje?..

Knygos puslapių skaičius: 384
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 04 14

616(36) Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-13, 19:57

Gairės : , ,

Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tik „milijoną metų“ pakabojo knygos pavadinimas mano geidaraščiuose, ir žiū, radau bibliotekoje. Gi žinojau, kad jos nepirksiu. Nes tai trumpos istorijos. Nes trumpos istorijos mane liūdina. Jei jos geros – greitai baigiasi, o aš noriu dar. Jei jos blogos, arba dauguma blogų – jautiesi apgautas, tarsi autorius iškišo šlamštelio puslapiams užpildyti. Šitos istorijos iš tų pirmų. Tų, kurios baigiasi per greitai ir norisi dar. Skaityčiau kiekvieną su malonumu, net jei tai būtų ilgiausi romanai. Na beveik kiekvieną. Istorija apie nostalgijos apimtą žydą gal mažiausiai sužavėjo.

Trumpi pasakojimai, trumpas ir mano įrašas. Čia lyg ir turėčiau paliaupsinti Vilnių, bet gi visi ir taip žino, kad jis nuostabus miestas.

OficialiaiŠioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais.. 
Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – veikėjai tarsi iš šiandieninės mūsų aplinkos. Pasakojimas jungia ironiškas istorines patirtis, žmogaus ydų, iliuzijų sudužimo, meninės kūrybos principų apmąstymus. 

Knygos puslapių skaičius: 208
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 04 13

615(35) Marina Stepnova „Lazario moterys“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-11, 11:19

Gairės : , ,

Marina Stepnova „Lazario moterys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Į šią knygą atkreipiau dėmesį skaitinėdama kitus blogerius. Atsiliepimai rodėsi vienas po kito. Ir tik teigiami. Šitai mane ir išgąsdino. Galvojau, kad ne man, oi ne man, kad čia bus kažkokia labai ten premijų nusipelniusi „geros“ literatūros knyga, kas 8 iš 10 kartų reiškia, kad užmigsiu dar penkto puslapio nepasiekusi. Ką gi. Klydau. Čia tie du kartai iš 10 :). Puiki knyga. Parašyta taip, kad net tie visi intelektualai neturėtų prie ko prikibt, bet einasi taip lengvai, taip sklandžiai…

Knyga truputį artima, nes veiksmas vyksta Rusijoje, o jos istoriją mes turbūt išmanom daug geriau, nei kokią ispanišką, turkišką ar norvegišką. Lazaris, tai mokslininkas, genijus, kuris buvo itin vertinamas sovietinės valdžios, nes buvo tas, kuris prisideda prie atominių bombų ir kitų karinių inovacijų kūrimo. Taigi šis žmogus buvo saugus, garbinamas, turtingas, neliečiamas. Bet knyga ne apie jį, o apie jo moteris. Pirmoji – globėja Marusia, keliais dešimtmečiais vyresnė. Antroji – žmona Galia, kuri negali jo pakęsti. Trečioji – anūkė Lara. Knygoje papasakojama apie jas visas, taip įdomiai, taip įtaigiai… Nesunku įsivaizduoti visus istorinius kontekstus ir aplinką.

Taigi, esu dar viena blogerė, kuri liaupsina šią knygą.

Oficialiai: „Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.

Popierinės knygos puslapių skaičius: 392
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 04 10

 

counter for wordpress