730(61) Liza Marklund „Nobelio testamentas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-09-05, 8:31

Gairės : , ,

nobelio-testamentasLiza Marklund „Nobelio testamentas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kokias knygas beskaityčiau, suprantu, kad nuo pat vaikystės man labiausiai patinka detektyvai. Net jei jie kažkokie prastoki, aš vistiek mielai skaitau.

Šis nei blogas, nei geras. Tiesiog labai erzina tai, kad leidykla knygas verčia nenuosekliai. Vidurys serijos, pilna užuominų apie ankstesnius įvykius, daugybė praeities vaiduoklių, bet būk mielas, skaitytojau, pasitelk nuovoką ir atspėk pats apie ką kalba. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą skaitau knygą ne nuo pradžių, bet pagirti to vistiek negaliu.

Serijos pagrindinė veikėja yra kiek keistoka ir truputį kvailoka žurnalistė. Na ne visai kokia višta, per per daug užsigraužusi gyvenime. Šį kartą jai tenka narplioti Nobelio premijos teikimo metu įvykdytą žmogžudystę, tad daug skaitysime apie mokslininkų užkulisius, politiką ir šiek tiek patį Nobelį. Nei patiko, nei nepatiko. Jei skaitote daug, ir mėgstate detektyvus tai imkite. Jei įveikiate tris knygas per metus, tada paieškokite ko vertesnio.

OficialiaiEvening Post reporterei Anikai Bengtzon teko patirti šiurpių momentų žurnalistės karjeroje, o dabar duota nuobodi užduotis aprašyti Nobelio premijos teikimo pobūvį. Vis dėlto vakaras baigiasi taip, kaip ji visai nesitikėjo: šokdama susiduria su bėgančios žudikės žvilgsniu ir po akimirkos pamato, kaip susmunka šios auka – Nobelio komiteto pirmininkė Karolina fon Bering. Pirma mintis – skambinti į redakciją, tačiau elitinio vakarėlio apsauga nesnaudžia, visi dalyviai operatyviai apklausiami ir turi pažadėti viešai neskelbti jokios informacijos. Netekusi teisės parašyti straipsnį, žurnalistė priversta imti mokamų atostogų. Prie ir taip nelengvos kasdienybės prisideda problemos šeimoje. Vienintelė viltis nepanirti į depresiją – pamėginti pačiai išsiaiškinti, kodėl buvo pasamdyta Kate vadinama amerikiečių žudikė. Visos paieškos nuveda ją pas tą patį žmogų: paslaptingai, tragiškai mirusį turtingą ir garsų pramonininką, kuris atsakingas už vieną iš geidžiamiausių pasaulio dovanų...

Žymos sau: KPS: 512, Ke, 2015 09 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

729(60) Joana Chmielevska „Romanų romanas“

Tema: Betemės šiukšlės, Laikas: 2015-08-30, 17:16

Gairės : , ,

romanuromanasJoana Chmielevska „Romanų romanas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Išvažiavau savaitgaliui nepasiėmusi jokio skaitalo. Dėl vietos stokos netilpo net skaityklė, o telefone ar planšetėje man nepatogu gi. Tai pasiknisau pas mamą lentynose ir pasiėmiau vakarojimui knygą, kurią skaičiau gal 50 kartų. Ir tik iš nostalgijos duodu 2 balus :). Man ji buvo žiauriai juokinga kai skaičiau pirmą kartą devymaštuntais metais. Buvo juokinga ir kokius 10 kartų po to. Bet dabar manęs jau kažkaip nesužavėsi truputį vištiškais bajeriukais. Užaugau. Pamėgau sarkazmą.

O šiaip tai tiesiog linksma knygiūkštė su detektyviniu prieskonių. Kaip tik vienam vakarui, kai žinau, kad tikrai suspėsiu pabaigti.

Oficialiai: aprašymo nėra.

Žymos sau: KPS: 236, Kp, 2015 08 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

728(59) Guillaume Musso „Popierinė mergina“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-08-28, 12:13

Gairės : , ,

Musso_popiernemergGuillaume Musso „Popierinė mergina“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadaise Musso įtraukiau į daug žadančių autorių sąrašiuką. Tas sąrašiukas yra mano galvoje. Tačiau va jau antra knyga, kuri tokia hm hm. Na lyg ir nieko, įvidurėjus pasidarė visai įdomu, bet pradžia buvo nuobodi.

Siužetas, kaip iš „geriausių“ penkiadienio filmų. Rašytojas palūžęs dėl nelaimingos meilės nebenori rašyti trečios bestselerio dalies, čia jam iš dangaus nukrenta mergina, kuri teigia, kad ji yra iš knygos. Ir va jei rašytojas trečios dalies neparašys, tai toji mergužėlė mirs. Kurti autorius daugiau nenori, nori susigrąžinti meilę, tai jie sudaro sandėrį, kad nukritelė padės atgauti mylimąją, o rašytojas rašys. 2 x 2 = 4. Viskas rutuliojasi taip kaip jūs ir tikitės. Visi veikėjai paviršutiniški, nors Musso lyg ir stengiasi įvesti dramos, praeities vaiduoklių ir panašių dalykų.

Nors numačiau net kelias pabaigas, įsitraukiau, spėliojau, kuri gi bus tikra :). Šį kartą paskutinių puslapių nepaskaičiau iš anksto, maniau, kad ir taip viskas aišku.

OficialiaiĮkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto… Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių?
Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kur realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį ir pražūtingą žaidimą.
Popierinė mergina yra sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, – kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos.

Žymos sau: KPS: 400, Ke, 2015 08 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

727(58) Niamh Greene „Coco paslaptis“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-08-26, 12:02

Gairės : , ,

cdb_Coco-paslaptis_z1Niamh Greene „Coco paslaptis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga mane patraukė viršeliu. Nieko ypatingo, bet kažkoks gražus derinys to žalio palto ir oranžinio lagamino. Pradėjau skaityti ir pamažu įsitraukiau. Nors istorija visai banali ir jau šimtus kartų girdėta, bet net ir šimtąjį kartą smagu skaityti.

O pasakojimas apie merginą Coco, kuri randa senovinį rankinuką, laišką ir pradeda ieškoti jų savininko taip pamažu atrasdama save bei išsivaduodama iš kompleksų. Jau sakiau, kad girdėta. Ir dar taip tradiciškai viskas sustatyta. Autorė pamano, kad ak, gi reikia čia dar kokio patrauklaus tobulo vyro ir op, tas nukrenta iš dangaus ir atlieka vaidmenį, kurio mes ir laukiame. Be intrigų. Vistiek maloniai suskaičiau.

OficialiaiKoko Svon visada jausdavosi nejaukiai prisistatydama. Mados garsenybės bendravardė turėtų būti stulbinama ir elegantiška, o ji, Koko Svon, – paprasta mergina. Koko Svon dienos vienodai slenka nedideliame Airijos miestelyje, antikvarinių daiktų krautuvėlėje. Niekas neprimena garsiosios paryžietės Coco Chanel gyvenimo…
Tačiau vieną dieną aukcione nusipirktoje dėžėje tarp menkaverčių senienų Koko aptinka dailų rankinuką. Paaiškėja, kad jis labai brangus, nes sukurtas pačios Coco Chanel. Juk tokį rankinuką merginai padovanoti svajojo ir jos mama – kodėl? Ir kaip jis atsidūrė tarp seno šlamšto? Gal jis merginai į rankas pateko neatsitiktinai? O dar tas ilgesingas laiškas rankinuko kišenėlėje.
Koko užsimoja rasti rankinuko savininkę ir išsiaiškinti laiško istoriją. Ji nė neįtaria, kad šios paieškos ją nuves net į Paryžių, o rankinuko ir laiško istorija atvers trijų kartų moterų gyvenimo paslaptis.
Svarbiausia – Coco Chanel rankinukas iš pagrindų pakeis ir pačios Koko gyvenimą

Žymos sau: KPS: 272, Kb, 2015 08 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

726(57) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Uolų prieglobstis“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-08-19, 9:08

Gairės : , , ,

pirmyksteJean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Uolų prieglobstis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Dviprasmiški jausmai kyla šiai serijai. Iš vienos pusės knygos labai nuobodžios, autorė leidžia suprasti kiek daug ji domėjosi ir kokią autentišką aplinką sukūrė, tačiau visos kitos detalės (smulkmenos, muilo operos, 50 pilkų atspalvių ir kt.) sugriauna tą autentikos dvasią ir priverčia abejoti visa likusia dalimi.

Iš antros pusės gi įdomu skaityti, nes tai puiki socialinė, tik labai ištęsta, istorija. Paimtos šių laikų problemos, sudėtos į anų laikų aplinką ir gaunasi tokia meksikietiška flinstounų serija. Nagrinėjamos įvairios bėdos: patyčios, nepilnavertiškumo kompleksai, smurtas bei prievarta, tolerancija kitokiems ir t.t. Tai visada įdomu. Bėda ta, kad visai šiai serijai būdingas ištemptumas. Labai įdomu sužinoti kaip atrodė pintinė, bet ar būtina tą pasakoti kiekvieną kartą paminėjus pintinę? Šimtus kartų pasakojama kaip ten tuos arklius prisijaukino ir visokios kitokios detalės, kurias ne tik skaitėme tuo metu kai viskas vyko, bet jau ir girdėjome šimtus kartų pasakojant kitiems. Sutrumpinus visą seriją iki kokių trijų knygų manau būtų super knyga.

Oficialiai: Aila, Jondalaras ir jų prijaukinti gyvūnai pagaliau pasiekia Jondalaro gimtinę Zelandoniją ir susitinka su jo gentimi. Ailą stebina viskas: namai, įkurti stačiose uolose, papročiai, drabužiai, elgesys. Nors mylimojo artimieji priima šiltai, kai kam atvykėlė atrodo pernelyg keista ir gąsdinanti. Kas iš tikro ta svetimšalė, kalbanti su vilku ir savo arkliais? Kodėl ji taip aistringai gina plokščiagalvius ir vadina Gentimi? Atrodo, kad laiko juos… žmonėmis! Kaip visad, jaunajai moteriai teks pasitelkti visą savo išmintį, instinktus ir talentus, kad būtų priimta ir ne tik pasirodytų verta likti su Jondalaru, bet ir pelnytų Devintojo urvo bendruomenės pagarbą.

Žymos sau: KPS: 784, Kn, 2015 08 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

725(56) Tish Jett „Visada elegantiška. Prancūzių grožio ir stiliaus paslaptys“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-08-14, 11:53

Gairės : , ,

elegantiškaTish Jett „Visada elegantiška. Prancūzių grožio ir stiliaus paslaptys“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Senokai jau į mano rankas nebuvo patekusi taip prastai parašyta knyga. Visiškas minčių kratinys. Nei rišlu, nei naudinga, nei įdomu. Tikrai nerekomenduoju. Geriau jau A. Gilytės „Spintologiją“ skaitykite, na o jei norite ko nors konkrečiai apie prancūzišką eleganciją tada jau geriau rinkitės „Madam Elegancijos paslaptis“, nes šioje knygoje tikrai kantrybės išbandymas.

Oficialiai: Knygoje patariama, kaip susidraugauti su savo amžiumi, mylėti save ir kitus. Geriausiai to galėtų pamokyti joie de vivre meistrės – prancūzės, pasižyminčios nepriekaištinga išvaizda ir orumu. Devyniuose skyriuose aptariami kiekvienai savimi besirūpinančiai moteriai aktualūs dalykai: odos ir plaukų priežiūra, makiažas, dieta, kasdieniai pratimai, apranga, aksesuarai ir galiausiai – elgesys bei manieros. Amerikietė žurnalistė dalijasi patirtimi, kurios ji pasisėmė ilgą laiką gyvendama Paryžiuje ir bendraudama su tenykštėmis draugėmis. Pagaliau juk Prancūzijoje grožis, stilius, protas ir žavesys neturi galiojimo datos!

Žymos sau: KPS: 240, Kb, 2015 08 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

724(55) Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-30, 10:32

Gairės : , ,

cdb_Pasikalbekime-apie-Kevina_p1Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga, arba filmo pavadinimas, dažnai šmėžuodavo prieš akis. Tai kas nors pakomentuoja feisbuke, tai net kelis kartus pačiupinėju knygą biblioteką. Bet ilgą laiką vengiau. Kodėl man turėtų būti įdomu skaityti apie vaiko ir mamos santykius? Ar blogus vaikus? Tačiau daug intriguojančių žinučių vistiek plūdo į galvą iš visų pakampių. Gerai! Skaitome.

Knyga parašyta laiškų stiliumi. Tai yra pagrindinė veikėja rašo laiškus savo vyrui. Laiškuose, pagrindinė tema yra Kevinas. Sūnus, kurio mama nenorėjo, susilaukė vėlyvame amžiuje vien dėl spaudimo ir noro nudžiuginti vyrą. Visą tą nėštumo laiką aš galvojau, kad va va, lygiai taip pat jausčiausi! Ir žinant kas nutiko po to, tai visai nereikia susilaukti vaikų jei jų nenori, nes meilė neateina (o žvelgiant į pasaulį, ypač per kriminalinių naujienų prizmę, tai tikrai neateina). Tikrai buvo įdomu ir gaila Evos.

Kai gimė Kevinas man buvo visai neįdomu skaityti jos kančias, bet pats vaikas jau sukėlė susidomėjimą, o kai užaugo, tai pasidarė tikrai patraukliausias knygos veikėjas. Jo mintys atrodė įdomios, požiūris unikalus, intelektas stulbinantis. O štai visi kiti veikėjai tiesiog mėmių gauja Kevinui paryškinti. Evoje mane nervino tas pats, kas nervina jos sūnų, tėvukas nuo pradžių iki galo buvo visiškas lepšis, na o mažoji Silija, juk į knygą įdėta šiaip sau, tiesiog kaip kontrastas, tai sunku kažką apie ją ir sakyti.

Nepasakyčiau, kad mane knyga sukrėtė, ar kad joje buvo koks nors netikėtas vingis. Na gal būt, gal pati pati pabaiga, paskutinis laiškas, paskutinis pasimatymas. Nesukrėtė, šiek tiek nuvylė. Štai, kadangi tiek minčių, tai sakau, kad knyga tikrai gera.

Oficialiai: Knygoje drąsiai ir be sentimentų atsigręžiama į vaiko ir motinos santykius. Kokia gali būti nemeilės kaina?
Laimingai ištekėjusi Eva Kačiadurian po ilgų dvejonių ryžtasi pastoti ir labai greitai suvokia, kad… nėra pasiruošusi motinystei. Vis dėlto gimus sūnui ji iš visų jėgų stengiasi būti gera motina, tačiau mažasis Kevinas, tarsi jausdamas vidines mamos abejones, nuo pat pirmųjų dienų atstumia visas jos pastangas.
Dėl motinystės atsisakiusi ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, nesugebėdama užmegzti ryšio su sūnumi, niekur nerasdama pagalbos ir supratimo, Eva palengva grimzta į melancholiją, o užsisklendęs, niūrus ir ciniškas Kevinas augdamas vis išradingiau ją terorizuoja.
Ilgai ir tyliai tarp motinos ir sūnaus tvinkusi įtampa prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse. Paauglys padaro tai, kas išsprogdina ne tik Evos ir Kevino gyvenimus…
Po šio įvykio niekas nebegalės likti taip, kaip buvę. Ir Eva su Kevinu tam, kad galėtų gyventi toliau, privalės nueiti ilgą kelią ir rasti atsakymus į labai daug klausimų…

Žymos sau: KPS: 472, Ke, 2015 07 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

723(54) Domnica Radulescu „Juodosios jūros sutemos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-27, 18:09

Gairės : , ,

Domnica Radulescu „Juodosios jūros sutemos“

juodosios-juros-sutemosMano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: pagaliau radau laiko užsirašyti prisiminimą apie perskaitytą ir patikusią knygą. Skaitydama aprašymą maniau, kad tai bus koks nors meilės romanas. Ne iš tų banalių, bet toks vistiek meilės. Ką gi, to jausmo knygoje netrūksta. Ir du pagrindiniai veikėjai myli vienas kita, išskiriami, bet neperskiriami, tačiau knygos įdomumas yra aplinka, kurioje istorija vyksta.

Rumunija, herojai dar spės paragauti sovietmečio griūties, bet jų jaunystėje dar to nesimato. Užtatai matosi, kaip sunku buvo gyventi tais laikais. Ką jau kalbėti apie maisto trūkumą… Gyvenimai žlunga ir todėl, kad kvailiodamas peržengi draudžiamos zonos ženklą. Represijos, tardymai, sekimai – visa tai priminimas tiems, kurie gyvena su nostalgija aniems laikams. Šūdas, o ne gyvenimas ten buvo. Tik meilė visada yra gerai :).

Dar mane labai žavėjo pagrindinės herojės siekis tapti menininke ir tai kaip viskas asocijavosi su Frida Kahlo.

Oficialiai: Rumunija, devintas dešimtmetis: Stebuklingoje Juodosios jūros pakrantėje leidžiantis saulei, jos spinduliams tįstant vandens paviršiumi, Nora Teodoru galvoja tik apie du dalykus: kaip svajonę tapti garsia menininke paversti tikrove ir apie meilę Džidžiui, vaikystės draugui iš miesto turkų kvartalo. Tačiau gyvenimas valdant diktatoriui Nikolajei Čaušesku darosi vis labiau nepakeliamas, virš galvos telkiasi tirštesni audros debesys. Slaptoji policija suka ratus aplink, nenutoldama nuo jaunosios poros durų. Nora ir Džidžis kuria planus bėgti į Turkiją. Bet tam, kas jų laukia, pasiruošti neįmanoma…

Žymos sau: KPS: 324, Kn, 2015 07 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

722(53) Joėl Dicker „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-16, 15:09

visatiesaJoėl Dicker „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – puiki knyga su vienu kitu trūkumu.

Joje pasakojama apie porą rašytojų. Jaunesnį ir vyresnį. Vyresnis kadaise buvo jaunesniojo dėstytojas ir draugas, pastarajam po šlovės nebėra įkvėpimo parašyti kitos knygos, todėl jis išvažiuoja pas pirmąjį paatostogauti į mažą miestelį. Ten nutinka/paaiškėja detektyvinė istorija. Viskas kaip ir paprasta, bet šis romanas tai nėra vien detektyvas. Dalis knygos – mįslių minimas, o kita dalis – rašytojų pasaulis, jų vidinė kova su apleistomis mūzomis, leidybinės intrigos ir t.t.

Tiek minėtas rašytojų gyvenimas, tiek visa ta detektyvinė dalis man labai patiko, bet itin kliuvo meilės istorija. Man atrodo gana normalu, kad 35 metų vyras myli 15 metų merginą, o ji jam tuo pačiu atsako. Na nesveikintina, bet realu. Mane nervino tos meilės istorijos išraiška. Nuolatinis kartojimas „aš tave myliu, aš be tavęs negaliu, oi mano mielasis Hari, Nola Nola Nola, Hari Hari Hari“. Lyg ir norisi, kad ta meilė būtų paaiškinamesnė. Ot užsimaniau, ane? Na tarkim Nola perkopusi amžių, apsiskaičiusi, įdomi, kūrybinga ir t.t.  Bet ne… Tiesiog pamatė vienas kitą ir pamilo, ir daugiau nieko nekartojo tik myliu myliu. Va ir visa aistringoji meilė. Seilė kažkokia. Nors benarpliojant mįsles pasirodo, kad mergina buvo visai įdomus charakteris, tik mylimasis mėmė nuo pradžių iki galo.

Ir dar prie trūkumų: kiekvienas skyrius prasideda patarimais kaip parašyti gerą knygą. Nieko gero. Didingos citatos, jokios naudos. Bet vistiek „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ man patiko!

Oficialiai: Laikas negailestingai senka, bet jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus:
Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum bestselerį?

Žymos sau: KPS: 594, Kn, 2015 07 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

721(52) Ursula Poznanski „Penki“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2015-07-09, 9:26

Gairės : , ,

penkiUrsula Poznanski „Penki“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Uf, godžiai suskaičiau knygą, tik skaityti vis trukdė. Pvz, tai pasiruošimas kelionei, tai kelionė. Ji tikrai ne tokia į kurią imamos knygos. Na nebent labai jau nori pasivežioti.

Tai puikus, intriguojantis detektyvas, kurio pagrindinė ašis yra geocaching.com žaidimas. Žinoma šią knygą skaityti bus įdomu visiems žanro mėgėjams, nes ten paaiškinta, kas čia per veikla, bet kadangi aš asmeniškai jau kelis metus užsiimu geoieškynėmis (baisus, baisus knygoje vartojamas žodis), tai man buvo dar įdomiau. Gi dėl to, kad aš labai puikiai įsivaizduoju, kaip atrodo visos tos dėžutės, slaptavietės ir į ką reikia kreipti dėmesį kai jų ieškai.

Mane truputį erzino redaktorių/vertėjų komandos darbas. Na tiesiog todėl, kad aš žinau daug žaidėju ir niekas pas mus nevartoja tų literatūriškai sulietuvintų terminų. Neįsivaizduoju ir policijos detektyvų, kurie taip gražiai pasakoja vienas kitam kas čia per užsiėmimas. Na šiaip, tiesiog truputį nervina, kad tai apie ką tu kalbiesi kas dieną knygoje skamba kaip iš kitos operos.

Šiaip visumoje idėja labai gera. Nesu tikra ar man patiko atomazga kai viskas paaiškėjo, bet kaip ir neturiu prie ko prikibti čia.

Baimė rasti lavono ranką lobio konteineryje neatsirado, o gero detektyvo ir vėl norisi!

Oficialiai: Zalcburgo policijos biure rytas prasideda įprastai: tyrėjų monitoriai nusagstyti lipdukais su skubiomis užduotimis, viršininkas siautėja, o rytinį kavos gėrimą nutraukia pranešimas apie naują nusikaltimą: karvių ganykloje rasta negyva moteris. Panašu, ji nužudyta. Atskubėję į įvykio vietą tyrėjai Beatrisė Kaspari ir Florinas Veningeris supranta, kad šįkart jų laukia ypatinga užduotis. Ant moters pėdų ištatuiruotos paslaptingos koordinatės. Nurodytoje vietoje Beatrisė ir Florinas aptinka šiurpų radinį ir mįslę, kurią įminę gauna naujas koordinates, o ten – naujas radinys ir nauja mįslė. Akivaizdu, kad žudikas nusiteikęs pažaisti su tyrėjais neseniai išpopuliarėjusį žaidimą – geografines ieškynes. Tik šįkart geolobių ieškotojų laukia ne malonios staigmenos, o tai, kas gali nulemti būsimos nusikaltėlio aukos likimą. Žudikas veikia žaibiškai, tyrėjų apklausti liudytojai vienas po kito dingsta. Beatrisė ir Florinas nespėja suktis, bet nutuokia, kad tik paskutinė jų įminta mįslė leis aptikti svarbiausią dėlionės dalį…

Žymos sau: KPS: 360, Ke, 2015 07 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

counter for wordpress