616(36) Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-13, 19:57

Gairės : , ,

Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tik „milijoną metų“ pakabojo knygos pavadinimas mano geidaraščiuose, ir žiū, radau bibliotekoje. Gi žinojau, kad jos nepirksiu. Nes tai trumpos istorijos. Nes trumpos istorijos mane liūdina. Jei jos geros – greitai baigiasi, o aš noriu dar. Jei jos blogos, arba dauguma blogų – jautiesi apgautas, tarsi autorius iškišo šlamštelio puslapiams užpildyti. Šitos istorijos iš tų pirmų. Tų, kurios baigiasi per greitai ir norisi dar. Skaityčiau kiekvieną su malonumu, net jei tai būtų ilgiausi romanai. Na beveik kiekvieną. Istorija apie nostalgijos apimtą žydą gal mažiausiai sužavėjo.

Trumpi pasakojimai, trumpas ir mano įrašas. Čia lyg ir turėčiau paliaupsinti Vilnių, bet gi visi ir taip žino, kad jis nuostabus miestas.

OficialiaiŠioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais.. 
Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – veikėjai tarsi iš šiandieninės mūsų aplinkos. Pasakojimas jungia ironiškas istorines patirtis, žmogaus ydų, iliuzijų sudužimo, meninės kūrybos principų apmąstymus. 

Knygos puslapių skaičius: 208
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 04 13

615(35) Marina Stepnova „Lazario moterys“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-11, 11:19

Gairės : , ,

Marina Stepnova „Lazario moterys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Į šią knygą atkreipiau dėmesį skaitinėdama kitus blogerius. Atsiliepimai rodėsi vienas po kito. Ir tik teigiami. Šitai mane ir išgąsdino. Galvojau, kad ne man, oi ne man, kad čia bus kažkokia labai ten premijų nusipelniusi „geros“ literatūros knyga, kas 8 iš 10 kartų reiškia, kad užmigsiu dar penkto puslapio nepasiekusi. Ką gi. Klydau. Čia tie du kartai iš 10 :). Puiki knyga. Parašyta taip, kad net tie visi intelektualai neturėtų prie ko prikibt, bet einasi taip lengvai, taip sklandžiai…

Knyga truputį artima, nes veiksmas vyksta Rusijoje, o jos istoriją mes turbūt išmanom daug geriau, nei kokią ispanišką, turkišką ar norvegišką. Lazaris, tai mokslininkas, genijus, kuris buvo itin vertinamas sovietinės valdžios, nes buvo tas, kuris prisideda prie atominių bombų ir kitų karinių inovacijų kūrimo. Taigi šis žmogus buvo saugus, garbinamas, turtingas, neliečiamas. Bet knyga ne apie jį, o apie jo moteris. Pirmoji – globėja Marusia, keliais dešimtmečiais vyresnė. Antroji – žmona Galia, kuri negali jo pakęsti. Trečioji – anūkė Lara. Knygoje papasakojama apie jas visas, taip įdomiai, taip įtaigiai… Nesunku įsivaizduoti visus istorinius kontekstus ir aplinką.

Taigi, esu dar viena blogerė, kuri liaupsina šią knygą.

Oficialiai: „Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.

Popierinės knygos puslapių skaičius: 392
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 04 10

 

614(34) George R. R. Martin „Kardų audra. Ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ 3 knyga“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-04-01, 21:00

Gairės : , , ,

George R. R. Martin „Kardų audra. Ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ 3 knyga“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Perskaičius šią knygą, mane apėmė bejėgiškumo jausmas. Skaitai skaitai, skaitai skaitai, šimtas, du šimtai, penki šimtai, tūkstantis puslapių. Jau ir veikėjai tampa tavo šeimos nariais, nesvarbu, kad jų nekenti. O tada bac, baigiasi. Pabaigos nėra. Ištrenkė tave tavo šeima už durų, išmetė lagaminėlį ir toliau sau pėdink vienas, o jie už tų durų gyvens, tik nieko tu nežinosi.

Taip, yra dar dvi knygos angliškai, bet prisipažinsiu, kad aš tingiu tokius epus skaityti kita kalba. Per lėtai, per ilgai.

Ši dalis man nelabai kuo skyrėsi nuo kitų. Didumą žinojau iš serialo (na tik ne tai, kas seriale buvo kitaip), tad veikėjų susikurti galvoje jau nereikėjo. Visai nesvarbu, kad pvz., Robo žmona seriale ir knygoje nėra ta pati. T.y., vardas tas pats, bet kilmė kitokia. Šį kartą jau net nesikabinėju prie to, kad visi ten labai jauni: 8, 13, 16 metų.

Neįdomiausia man skaityti buvo apie Stanį, Braną, o šioje knygoje ir apie Daneiris.

Oficialiai: Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.
Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.
Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?

Popierinės knygos puslapių skaičius: 992
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 04 01

613(33) Abraham Verghese „Vienuolės paslaptis“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-24, 17:19

Gairės : , ,

Abraham Verghese „Vienuolės paslaptis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip gerai, kad mačiau kelias geras rekomendacijas žmonių, kurie šią knygą skaitė angliškai. Manau, kad jei tokių nebūtų, tai niekas ir nesužinotų, kad gera knyga. Pagal pavadinimą ją gi pirktų tik „svajonių romaniukų“ mėgėjai, kuriems ji neturėtų patikti, tad šie sakytų, kad „ne kažką“.

Tai nėra knyga apie kokią nors didelę vienuolės paslaptį. Ne davinčio kodai ir ne meilė seilė tra lia lia. Šį romaną jau turbūt reikia priskirti prie tų geresnių, tų, kurios visokias premijas laimi :).

Buvo labai sunku įsivažiuoti. Didelė dalis veiksmo vyksta Etiopijoje. Veikėjai margaspalviai: indai, amerikiečiai, britai, afrikiečiai. Vienų daugiau, kitų tik vos vos. Pasakotojas tai vienas iš dvynių. Jis papasakoja savo tėvų istoriją, savo gimimo istoriją, paauglystę, studijas ir galiausiai knyga baigiasi, kai šiam virš 50 metų. Tai pasakojimas apie vargingą Afrikos ligoninę, apie dvynių ryšius, draugystę, kaip ir priklauso – išdavystę. Spalvinga, intriguojanti, tiesiog paprasčiausiai įdomi knyga.

Oficialiai: Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje. Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga… Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Knygos puslapių skaičius: 560

Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 03 22

612(32) Patrick Rothfuss “Išminčiaus baimė. Antra dalis”

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-16, 13:06

Gairės : , ,

Patrick Rothfuss “Išminčiaus baimė. Antra dalis”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nelabai turiu ką ir kartotis. Apie šios knygos pirmus kelis šimtus puslapių jau pasisakiau čia, tai ką rašyt apie kitus puslapius? Juk tai ta pati knyga. Ne, tai ne antra dalis, tai tikrai ta pati vientisa knyga. Prasidėjo be jokios įžangos, nes tai tiesiog kitas skyrius. Šioje atkarpoje Kvoutas buvo pas meilės deivę, mokėsi kovos menų, grįžo į mokyklą ir viskas buvo labai įdomu.

Visoje šitoje sagoje man visgi įdomiausia yra tai, ko mažiausiai ten – dabartis. Kaip, kodėl? Kas bus dabartiniam smuklininkui?

Oficialiai: Kvouto klajonės ir nuotykiai tęsiasi. Išmokęs Haerte iš ademų paslaptingojo letani kovos meno ir įgijęs stebuklingą kardą Cezūrą, tačiau privalėjęs juos palikti, Kvoutas vėl leidžiasi į kelionę. Kelionė sudėtinga: tenka susitepti rankas krauju, pasitelkti ir drąsą, ir kilnumą, už kuriuos atsilyginama panieka ir naujais pavojais. Patyręs nusivylimų ir įgijęs išminties, grįžta į maerio Alverono dvarą, tačiau neilgam: užsitraukęs nemalonę palieka Severeną. Ir kelionė baigiasi ten, kur ir prasidėjo: Kvouto vėl laukia Arkanumas, magijos universitetas. Nes vėjo vardas vis dar neatskleistas. Tik šįkart viskas kitaip – Kvoutas nebe beturtis berniūkštis, o turtingas studentas, nors vis toks pat įžūlus, talentingas ir nesuvaldomas. Merginos, muzika, studijos dabar užpildo Kvouto gyvenimą, kuriame atsiranda vietos paslaptims ir meilei.

Knygos puslapių skaičius: 495
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 03 16

611(31) Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-14, 12:23

Gairės : , ,

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nepaslaptis, kad Murakami yra mano mylimiausias rašytojas, tačiau, kai parašai porą metrų knygų, tai kažkurie centimetrai būna geresni, kažkurie blogesni. Šią knygą aš padėčiau prastesnių trečdalyje. Ir tai šiek tiek nuvilia, nes ši knyga yra nauja, visai šviežia, ką tik parašyta. Juk mes visada tikimės tobulėjimo.

Mane trikdė knygos gylis. Jei dauguma geriausių Murakami romanų yra kaip gilūs ir klastingi ežerai, su savomis undinėmis, painiais vijokliais ir netikėtomis duobėmis, tai „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ man pasirodė kažkoks seklokas. Paslaptis gi banaloka, aš tikrai tikėjausi kažko labiau mistiškesnio. Fantazijos bei sapnai su aiškia riba. Čia sapnuoju, čia jau nebe. Ir nors lyg ir buvo kažkokių vilčių, kad veikėjas padarė kažką sapne, kas persikėlė į realybę (būdinga šiam rašytojui), šioje knygoje nebuvo tokio stipraus jausmo, kur imi ir patiki paraleliniais pasauliais.

Tačiau ši knyga turi tinkamą nuotaiką, tą murakamišką: melancholija, vienatvė, džiazas, trumpi ir keisti dialogai. Jokiu būdu nesakyčiau, kad ji prasta, bet vistiek aš dar svajoju apie ką nors tokio kaip „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.

O čia mano mylimoji lentynėlė:

Oficialiai: Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Puslapių skaičius: 312
Knyga nuosava.
Perskaityta 2014 03 13

610(30) Simon Beckett „Kapo šauksmas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-10, 15:12

Gairės :

Simon Beckett „Kapo šauksmas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirma ir ketvirta knygos, sakyčiau, prasčiausios. Pirma jau pasimiršo, o ketvirtą baigiau vakar. Pagrindinis veikėjas – gydytojas, teismo medicinos ekspertas Deividas Hanteris, tikrai nėra toks vyras, kuris man patinka. Silpnas, mėgstantis paverkšlenti ir vos tik randa proga, visada užsiima savipisa. Aha, taip daro daugumos detektyvų veikėjai. Sutinku, tačiau šie kažkaip sugeba stilingai inkšti bei bambėtis, ar kapstytis po savo vidų.

Visps Simon Becketto knygos nuspėjamos. Pirmoje, pamenu, žudiką atspėjau greitai. Antroje taip pat turėjau savo įtarimų, trečioji gal kiek labiau intrigavo, o štai ketvirtoji tokia lyg ant delno. Vienas po kito sufleriai, net neužmaskuoti. Galvojau gal pabaigoje mane kaip nors apgaus? Na jei apgaulė yra tai, kad vienas žmogus kažką žinojo, bet niekam nesakė – tai tada taip, apgavo, bet kad aš ir pati žinojau, tai ką tas veikėjas slėpė, na išskyrus detales :)

OficialiaiGrįžtame į praeitį, kai teismo medicinos ekspertas Deividas Hanteris dar džiaugėsi laimingu gyvenimu su savo šeima. Trys merginos dingsta be žinios. Bute žiauriai nužudoma ketvirtoji – nebylė – mergina. Krauju pasruvęs nusikaltėlis kvatodamas pasprunka. Jis – ne bet kas, o Džonatanas Monkas, žagintojas ir žudikas maniakas, sėjantis siaubą visame Dartmure. Sulaikytas jis atsisako nurodyti, kur užkasė kūnus. Deivido Hanterio pastangos taip pat lieka bevaisės. Atrodo, viskas taip ir nugrims į užmarštį. Tačiau po aštuonerių metų viskas netikėtai prasideda iš naujo, tik kur kas siaubingiau: Monkui pavyksta pasprukti iš kalėjimo, ir visus apima neaprašoma panika. Nužudytų merginų lavonai ima byloti iš po žemės, Deividas Hanteris pabando sustabdyti žudiką, bet pasirodo, kad rūke paskendusiame Dartmure žiaurusis Monkas jaučiasi tarsi žuvis vandeny…

Puslapių skaičius: 375
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 03 09

609(29) Jeffrey Archer „Garbės reikalas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-05, 22:44

Gairės : , ,

Jeffrey Archer „Garbės reikalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tokias knygas aš vadinu Da Vinčio kodais. Greitas tempas, daug įvykių per kelias dienas, trumpi skyriai – čia yra panašumai. Kaip žinia tokie veikalai gerokai įtraukia, net tada kai nebūna labai geri. Šitaip nutiko ir čia. Nors aš visai nebuvau sužavėta pagrindiniu veikėju, nors man labiau patiko KGB agentas, nors logika atrodė labai trapi, vistiek godžiai verčiau vieną puslapį po kito.

Įdomiausias man šioje knygoje pasirodė laikmetis – 1966-tieji metai. Tas laikotarpis man apskritai įdomus.

Ar po rimtų kankinimų žmonės atsigauna pamiegoję vieną naktį?

OficialiaiMirdamas pulkininkas Skotas sūnui Adamui įteikia raktą į nutylėtą paslaptį, kuri nuplėšė II Pasaulinio karo didvyriui garbę ir paliko sugniuždytą visam gyvenimui. Adamo valia rinktis, ar atplėšti pageltusį voką, ar palikti taip, kaip yra. Geriau jis būtų neatplėšęs…
Voko turinys nuveda Adamą Skotą į itin saugomą Šveicarijos banką, kuriame guli neįkainojama rusiška ikona, paskutinio caro slapčia išgabenta iš Rusijos ir atsitiktinai pakliuvusi į nacių rankas. Siekdamas sugrąžinti tėvui gerą vardą, Adamas susiduria su tokiu netikėtu, neįkainojamu ir šokiruojančiu atradimu, kad šis gali pakeisti pasaulio jėgų pusiausvyrą. Staiga Adamas tampa labiausiai medžiojamu taikiniu ir įsitikina, jog negali pasitikėti net geriausiais draugais – tik savimi. 
Nelaukti siužeto vingiai, zvimbianti įtampa ir abejonės nepalieka iki paskutinio momento, kai banko seifas atrakinamas paskutinį kartą.

Puslapių skaičius: 432
Knyga nuosava.
Perskaityta 2014 03 05

608(28) Téa Obreht „Tigro žmona“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-03-01, 10:48

Gairės : , ,

Téa Obreht „Tigro žmona“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi ilgai geidaraščiuose kabojusi knyga pagaliau atsirado mano lentynose, o tada jose truputėlį pagyveno ir buvo perskaityta. Valio. Sudėtinga taip paprastai pasakyti ar man ta knyga patiko. Vietomis labai labai, o štai kituose puslapiuose snaudžiau. Istoriją pasakoja mergina, kurios senelis mirė keistomis aplinkybėmis. Veiksmas vyksta Balkanuose. Dabartyje ir senelio jaunystėje.

Vietos apie Tigro žmoną ir Myrio sūnėną, kuris už bausmę negali numirti, man buvo labai įdomios. Gal ir gerai, kad jų buvo daug. Taip pat buvo įdomu paskaityti ir apie karo nuotaikas, nes jos kitokios nei, kad kitose mano skaitytose knygose. Tik todėl, kad ir karas kitas. Priskirčiau šią knygą prie tos „gerosios“ literatūros.

OficialiaiRomano veiksmas vyksta neįvardytoje, po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis, su kuriuo nuo mažens ją siejo ypatingi santykiai. Prisiminusi jo pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš mirtį senelis ieškojo paslaptingojo „bemirčio“ – nemirtingo žmogaus ir nesenstančio klajūno. Mėgindama suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakomis netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, Natalija sužino neįtikėtiną „tigro žmonos“ istoriją: vieną žiemą Antrojo pasaulinio karo metais jo vaikystės kaime, užverstame sniegu ir neprieinamame net vokiečiams, įjunksta lankytis tigras, pabėgęs iš subombarduoto zoologijos sodo, o jį globoti imasi kurčnebylė mergina.

Puslapių skaičius: 368
Knyga nuosava.
Perskaityta 2014 02 28

 

607(27) Jo Nesbø „Gelbėtojas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-02-23, 19:12

Gairės : , ,

Jo Nesbø „Gelbėtojas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ta proga, kad jau įsijungiau šį rašymo langą, tai visų skaitančių truputį ir skaitančių daug, paklausiu, o kaip jūs išsirenkate knygą iš jau turimų? Na norite perskaityti 15 knygų. Visas jas turite lentynoje. Kurią imate? Mano prioritetas yra bibliotekinės ir skolintos knygos, bet su nuosavomis ar elektroninėmis aš nesusitvarkau :). Rimtai pradedu galvoti apie kažkokį randomizatorių, kuris automatiškai man parinks iš sąrašo. Na labiau norimas skaityti knygas gi galima randomizatoriui sušerti daugiau kartų, panašiai kaip su tais burtų lapeliais „Bado žaidynėse“.

O „Gelbėtojas“? Kaip visada Jo yra puikus. Nors mano favoritas dabar Kepler, bet Nesbo nė kiek nenusileidžia įtampos ir smagumų kūrime. Žaidžia, manipuliuoja, ne visada suvoki, apie kurį veikėją pradedi skaityti skyrių. Skaitysiu visas Hario Hūlės knygas, kokios tik man pateks į rankas :).

Oficialiai: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.
O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…
Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.
Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos… Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.
Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Puslapių skaičius: 496
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 02 22

counter for wordpress