779(36) Guillaume Musso „Centrinis parkas“

779(36) Guillaume Musso „Centrinis parkas“

mussocentrinisparkas72maxGuillaume Musso „Centrinis parkas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nesuprantu, kodėl aš vis skaitau tą Musso. Lyg neturėčiau ką daugiau. Suintriguoja pavadinimas. Lengvas rašymo stilius ir kartkartėmis įdomios istorijos. Tik ne šį kartą.

Viskas buvo gerai, kol nepriartėjau prie pabaigos. Ir jei pabaiga būtų priderinta prie visos knygos, tai sakyčiau, kad gal ir nieko. Nes prabudo du surakinti žmonės JAV, nieko neatsimena, jaučiasi persekiojami.. Tačiau gi buvau visiškai nuvilta, nes detektyvinis greito bėgimo trileris, tapo kažkokia psichozine manipuliacija žmogumi. Gal autorius ir meistras susukti intrigėlę, bet galėjo ką nors kitą sugalvoti. Eksperimentinę treniruočių programą, kompiuterinį žaidimą, kai galvoji, kad jis vyksta iš tiesų, bele ką, tik ne tai ką sugalvojo. Esu nusivylusi ta fantastine atomazga, tai daugiau nieko ir nebesakysiu.

OficialiaiAlisa ir Gabrielius visiškai neatsimena, kas įvyko praėjusią naktį. Tačiau jai lemta apversti jų gyvenimą aukštyn kojom. Niujorkas, 8 valanda ryto. Alisa, jauna Paryžiaus policininkė, ir Gabrielius, amerikietis pianistas, nubunda ant suolelio Centriniame parke prikaustyti vienas prie kito antrankiais. Jiedu nepažįsta vienas kito ir nepamena, kad kada nors anksčiau būtų susitikę. Vakar vakare Alisa dalyvavo vakarėly su draugėmis Eliziejaus Laukuose, o Gabrielius koncertavo Dubline. Neįmanoma? Ir vis dėlto… Kaip jie čia atsidūrė? Kieno krauju ištepta Alisos palaidinė? Kodėl jos pistolete trūksta vienos kulkos?

Žymos sau: KPS: 312 Ke, 2016 03 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

778(35) Jojo Moyes „Po tavęs“

778(35) Jojo Moyes „Po tavęs“

jojo-moyes-po-taves-1Jojo Moyes „Po tavęs“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: J. Moyes  knygos paprastos kaip du kart du. Perskaitei ir pamiršai. Kadangi buvau labai pastrigusi su vienu detektyvu (jį vis dar tikuosi tęsti ir perskaityti), tai neskaitadienių grėsme ir neutralizavau šiuo skaitaliuku.

Skaitėte „Aš prieš tave“? Tai va, čia yra tęsinys, kuris pasakoja kaip gyvenimas klostėsi toliau. Jeigu reiktų pasakyti apie ką knyga, tai tiesiog apie išgyvenimą po praradimo. Mokymąsi vėl džiaugtis gyvenimu, nebijoti, neatidėlioti, siekti.

Tačiau, nepaisant to, kad knygą suskaičiau per vakarą, ji ko gero prasčiausia iš visų autorės romanų.

Oficialiai: Kai pasibaigia viena istorija, prasideda kita…
Luisai Klark ramybės neduoda begalė klausimų.
Pavyzdžiui, kaip čia atsitiko, kad dabar ji dirba oro uosto bare ir kiekvieną dieną tik stebi į naujus kraštus traukiančius žmones?
Arba kodėl savo bute, kurį įsigijo prieš metus, vis dar nesijaučia kaip namuose?
Ar po pusantrų metų artimieji jai galiausiai atleis?
Ar ji kada nors atsigaus po mylimojo netekties?
Lu neabejoja tik dėl vieno: kažkas turėtų pasikeisti.
Vieną vakarą taip ir įvyksta.
Bet štai netikėtai prie durų išdygsta nelauktas svečias. Ar jis pateiks Luisai Klark reikalingus atsakymus? O gal užvers dar didesne klausimų lavina?
Uždarysi duris, ir tavo gyvenimas tekės sena vaga: įprastai, nuspėjamai, saugiai. Atversi duris, ir tu rizikuosi viskuo. Tačiau kartą Lu davė žodį gyventi. Ir tesėdama šį pažadą ji privalo įsileisti tą nelauktą svečią vidun…

Žymos sau: KPS: 432 Ke, 2016 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

777(34) Simona Ahrnstedt „Sandėris“

777(34) Simona Ahrnstedt „Sandėris“

s-ahrnstd-sanderis-68205452Simona Ahrnstedt „Sandėris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip matote mano skonis knygoms yra visiškai eklektiškas. Skaitau skaitau detektyvus, tada čiumpu jaunimo fantazy seriją, po jos Jane Austen stiliaus meilės romaną. Va taip va. Ir viskas man įtinka bei patinka.

Kam patinka Jane Austen, Bronės ir kt. panašūs romanai, tai patiks ir šis. Klasika, luomai, suknelės, šokiai, pasivaikščiojimai, pajodinėjimai, nuraudimai, laiškeliai, pavogti bučiniai, prietarai, priverstinės vedybos ir t.t. Rasite viską ką išvardinau. Na ir žinomą tipinę pabaigą.

Oficialiai: 1880-ųjų Stokholmas. Beatrisė Liovenstriom – ugninių plaukų, maištingo būdo, atkakli ir siekianti žinių mergina. Ją, visišką našlaitę, priglaudė dėdės šeima. Jaunoji mergina nevengia paprieštarauti konservatyviam visuomenės požiūriui į moteris, o tai kelia didžiulį nerimą dėdei. Kartą operoje Beatričė sutinka skvarbių akių vyriškį, apie kurį kalba visa Stokholmo aukštuomenė, mat jis gyvena nepaklusdamas aukštuomenės taisyklėms. Setą savo ruožtu pakeri Beatričės protas ir drąsa. Ji nepanaši nė į vieną jo anksčiau sutiktą moterį. Tačiau Beatričės ranka pažadėta senam grafui. Jis už santuoką Liovenstriomams žada atverti iki šiol buvusias uždaras aukštuomenės duris… 

Žymos sau: KPS: 440 Kb, 2016 03 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

774(31)-776(33) Susan Ee „Angelų įsiveržimas“, „Pasaulis po to“, „Laikų pabaiga“

774(31)-776(33) Susan Ee „Angelų įsiveržimas“, „Pasaulis po to“, „Laikų pabaiga“

komplektas-serija-penryn-ir-laiku-pabaigaSusan Ee „Angelų įsiveržimas“, „Pasaulis po to“, „Laikų pabaiga“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ačiū, gyvenu gerai. Mažai miegojau, daug skaičiau. Senas geras jausmas, kai noras sužinoti pabaigą nustelbia miegą.

Kalbėsiu apie visą seriją iš karto, mat skaičiau knygas vieną po kitos ir nelabai net dabar pasakyčiau, kur baigėsi viena, o prasidėjo kita. Perskaičiusi pirmos knygos aprašymą pamaniau, kad čia bus kokia nors labiau meilė seilė, aka saulėlydis. Angelas myli žmogų, žmogus myli angelą, jiems tai draužiama ir iš to kyla visos bėdos. Tačiau čia labiau mano mėgiamas postapokalyptinis romanas, kai žmonėms tenka išgyventi griuvėsiuose, kai žudo ne tik priešai, čia šiuo atveju yra angelai, bet ir savi – gaujos, maitėdos ir pan. Patiks tiems, kam patiko „Divergentė“ ar „Bado žaidynės“.

Trumpa esmė: į žemę įsiveržė angelai ir sužlugdė žmonių civilizaciją. Visą laiką nėra labai aiški to priežastis, bet angelai nėra vieningi. Nužudytas pagrindinis arkangelas, kiti gi kovoja dėl valdžios rezga intrigas. Vienas toks gi dar prikuria visokių mutantų ir demonų, kad imituotų bilijoje aprašytą paskutinę teismo dieną. Istorijos pradžioje vienam arkangelui nukertami sparnai, kurių jis ieškos visas dalis, nes be šių negali grįžti pas angelus ir įsisukti į tą intrigų sūkurį.

Dar yra 17 metų mergina, kuri tą angelą išgelbėja nuo nukraujavimo po minėtos sparnų amputacijos ir tuo metu praranda neįgalią seserį, kurios taip pat ieškos visas dalis.

Kartu ir atskirai šiems dviems teks patirti daug nuotykių. Kiekviename puslapyje laukia tai intriga, tai bėgimas iš kalėjimo, tai kautynės su angelais, gaujomis, skeriais, zombiais, monstrais ir kt būtybėmis, tai susitikimai su įvairiais personažais. O personažų yra ypatingų. Vien ko verta Penryn išprotėjusi mama, ar pasipriešinimo kariai dvyniai. Kaip jau minėjau – negalėjau atsitraukti. Buvo įdomu kokią pabaigą sugalvojo autorė, o pabaiga nenuvylė.

Oficialiai: pirma dalis: Jau šešios savaitės kaip angelai nusileido į Žemę ir sunaikino šiuolaikinį pasaulį. Išliko tik nedidelė žmonių grupelė. Dieną siaučia gatvių gaujos, o naktį kausto baimė ir prietarai. Angelams pagrobus bejėgę mergaitę, jos septyniolikametė sesuo Penryn pasiryžta viskam. Net sandėriui su priešu. Rafas – karys, kurį po ištisą amžinybę trukusių nesuskaičiuojamų kovų iš beviltiškos padėties išgelbsti alkana paauglė mergaitė. Keliaudami po tamsią ir suniokotą šalį, sunkiomis akimirkomis jie gali atsiremti tik vienas į kitą ir abu rizikuoja viskuo, kas brangiausia, kad išliktų gyvi. Apokaliptinėje šviesoje užgimsta nauji jausmai. Ar jie tikri? Jaudinantis, aistringas ir kupinas stulbinamų netikėtumų pasakojimas nepaliks abejingų skaitytojų.
antra dalis: Antrojoje serijos dalyje PASAULIS PO TO žmonės buriasi ir slepiasi civilizacijos griuvėsiuose, stengdamiesi išlikti. Išsigelbėję nuo angelų antpuolio, jie trokšta keršto. Peidžė prapuola. Jos ieškodama Penryn keliauja ištuštėjusiomis ir paslaptingomis San Fransisko gatvėmis ir slapta viliasi sutikti Rafą. Kur dingo visi gyventojai? Kodėl miestas toks tuščias? Tuo tarpu Rafas rūpinasi, kaip atgauti savo sparnus, – juk be jų negali grįžti į angelų pasaulį ir vėl tapti lyderiu, arkangelu. Jis nežino, kad Penryn gyva. Ar pavyks jiems susitikti? Ką jis pasirinks: sparnus ar liesutę žmonių dukterį?
trečia dalis: Pabėgę nuo angelų, Penryn ir Rafas leidžiasi į kelią, ieškodami atsakymų. Jie trokšta rasti gydytoją, kuris padėtų sutvarkyti padarytą žalą. Stulbinami Rafo praeities įvykiai išlaisvina tamsos jėgas ir šios ima grasinti visiems aplinkiniams. Kai angelai pasiunčia į žmones apokalipsės košmarą, abi pusės stoja į karą. Kas švęs pergalę? Priversti kovoti dėl žemiškos karalystės, Rafas ir Penryn turi pasirinkti: savo giminę ar vienas kitą?

Žymos sau: KPS: 336, 376, 384 Ke, 2016 03 14

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

773 (30) Michael Katz Krefeld „Ieškomas“

773 (30) Michael Katz Krefeld „Ieškomas“

virselis-1000 (1)Michael Katz Krefeld „Ieškomas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: antras autoriaus trileris įtraukia dar labiau. Čia susitinkame su tais pačiais įdomiais veikėjais. Liūdnuoju ekspolicininku Raunu, antikvariato savininke Viktorija, mergišiumi Eduardu, barmenu Džonsonu. Na, o tiriama istorija bus visai kita.

Šį kartą mane pagavo greičiau, skaičiau iki kol nebaigiau. Ypač įdomu skaityti buvo šalutinę istoriją, tą, kuri vyko rytų Vokietijoje prieš pat sienos griuvimą. Vėl galiu prikišti silpną pabaigą. Na tiesiog taip įdomu buvo, taip įtraukė, taip intrigavo, o gale kažkoks skystalas su lakuotais nagais…

Tikrai skaitysiu ir trečią dalį.

Oficialiai: Vandenyje mirksta antkakliu ir odiniais antrankiais sukaustyta žmogysta, tvirtai prirakinta prie geležinės dėžės dugno. Virš jos pakabinta cisterna su siurbliu, nuolat pumpuojančiu vandenį į dėžę ir iš jos, skandina auką, tačiau paskęsti neleidžia. Iš greta pastatyto kasetinio grotuvo sklinda sena skautų žygio daina… Kas įrengė šį kraupų kankinimo mechanizmą? Darbą policijoje metęs inspektorius Raunas vienišas dienas leidžia senoje jachtoje. Į jį kreipiasi elegantiška moteris vardu Luizė, prašydama surasti dingusį brolį. Didelę nelegalių pinigų sumą pasigviešusio įmonės buhalterio paieškos atveda į Berlyną, į saugumo policijos STASI archyvą. Prasideda praeities šešėlių užtemdyta mirtina Rauno ir buvusio STASI agento Hauserio dvikova…

Žymos sau: KPS: 328 Kn, 2016 03 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

772 (29) Michael Katz Krefeld „Paklydęs“

772 (29) Michael Katz Krefeld „Paklydęs“

Paklydes_mediumMichael Katz Krefeld „Paklydęs“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Senokai jau nusižiūrėjau šį autorių ir pagaliau įsigijau knygų mugėje. Gerų (geriausia skandinaviškų) detektyvų troškulys yra nenumaldomas. Tad, kodėl gi nepabandžius taip intriguojančiai pristatomo dano.

Nesbo ar Keplerio toli gražu autorius nesiveja, tačiau man patiko. Šiek tiek netradicinis pasakojimo stilius. Nepamirškite atkreipti dėmesio į datą skyriaus pradžioje, mat šokinėjama laiku, o pabaigoje istorijos susieina į vieną tašką. Pagrindinis veikėjas, kaip ir daugelis jo knyginių kolegų, yra vidinių dramų turintis ir viską alkoholyje skandinantis policininkas, kuris vat sumano, ar būna priverstas kapstytis kokioje nors istorijoje.

Šioje knygoje dažnai minima ir Lietuva, mat viskas sukasi apie mūsų tautietę prostitutę. Vienintelis minusas – pabaiga. Kaip vyras sako, paskutinės nakties darbas. Kažkas ne taip su ta pabaiga, bet na… Geros knygos nesimėto.

OficialiaiJulstos sąvartyne buldozerininkas netikėtai aptinka jauną moterį, nuogą, iki kelių įkastą į metalo laužą. Griaučiai tvirtai aptempti oda, o kūnas – kalkių baltumo. Lyg marmurinis angelas, panašus į dar keturis, ten matytus anksčiau. Kas gi tai? Nesugebėjęs susekti savo mylimosios Evos žudiko, detektyvas Raunas meta darbą Kopenhagos policijoje, be perstojo geria, vienišas dienas leisdamas senoje jachtoje. Geras Rauno bičiulis paprašo pagalbos. Jo kavinės darbuotoja maldauja padėti surasti dingusią dukrą. Šis motinos pagalbos šauksmas pažadina Rauną – jis leidžiasi ieškoti į sekso vergiją parduotos lietuvės. Padėtį sunkina nepagaunamas, itin rafinuotai prostitutes žudantis serijinis žudikas…

Žymos sau: KPS: 296 Kn, 2016 03 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

771 (28) Trudi Canavan „Magų gildija. Ciklo „Juodasis magas“ 1 knyga“

771 (28) Trudi Canavan „Magų gildija. Ciklo „Juodasis magas“ 1 knyga“

juodasismagasTrudi Canavan „Magų gildija. Ciklo „Juodasis magas“ 1 knyga“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal man mesti šiukšlynėlį, ar ką, nes labai jau pradėjau tempti su užrašais apie knygas. Juk jau ne tik šią knygą perskaičiau. Po to net nebeprisiminsiu kas po ko. Na, bet juk tam čia viską ir žymiuosi.

„Juodasis magas“ mane suviliojo, bet didelio įspūdžio nepaliko. Kažkaip neįtraukė, kaip tarkime koks „vėjo vardas“, ar kitos panašios istorijos. Vienu metu galvojau, kad baigsiu ir kitų dalių nenorėsiu skaityti, bet pačioje pabaigoje pasidarė gerokai įdomiau. Paaiškėjo, kodėl knyga taip vadinasi, nes gi galėjo vadintis ir „Sonėja – lūšnynų burtininkė“. Taigi, gal kada nors, jei išvers, jei rasiu bibliotekoje. Tikrai ne tas atvejis, kai pulčiau ieškoti angliškai, nes kuo greičiau norėčiau sužinoti kaip ten bus toliau.

Oficialiai: Po penkių šimtų metų ramybės nutiko tai, ko Magų gildija bijo labiausiai – gatvėmis bastosi nemokyta magė… Šiemet, kaip ir kasmet, Imardino magai susiburia išprašyti iš miesto nepageidaujamų gyventojų. Apsigaubę apsaugine burtų skraiste, magai stovi gatvėje nė trupučio nebijodami nei valkatų, nei niekdarių, kurie savo ruožtu niekina magus ir jų darbus, kol įpykusi jauna mergina, galima sakyti, visai dar vaikas, sviedžia į nekenčiamus įsibrovėlius akmenį ir šis… lengvai pramuša magišką užtvarą. Nutinka tai, ko Magų gildija seniai bijo. Mieste radosi Gildijai nepriklausantis asmuo, turintis neįsivaizduojamai stiprių, bet nevaldomų magiškų galių, – mokslų neišėjusi magė. Ją būtina rasti ir pradėti mokyti, kol neatsargiai elgdamasi su galiomis, kurių negeba valdyti, nesunaikino savęs ir viso miesto.

Žymos sau: KPS: 440 Kb, 2016 03 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

770 (27) Jo Nesbø „Tarakonai“

770 (27) Jo Nesbø „Tarakonai“

25107167536_801998a159Jo Nesbø „Tarakonai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: daug aš čia neturiu ką pasakyti. Nesbo sukurtas H. Hūlė yra mylimiausias mano veikėjas. Taip plačiai širdį atverti galiu tik Keplerio Jonui Linui. O knygų, kaip matote perskaičiau daug. 770 per pastaruosius 7 metus, o tokiu pačiu tempu skaičiau nuo 10 metų iki kol pradėjau rašyti blogą. Ir va, nedaug tų mylimiausių veikėjų. Ypač pagrindinių, nes šalutiniai dažnai būna įdomesni.

Truputį matosi, kad dar čia pirmosios Hūlės istorijos, truputį dar klupčioja autorius. Bet aš jau per daug šališka, kad kritikuočiau ir per daug liūdna, kad liko tik „Nemezidė“ neskaityta. Įtariu kada nors, turbūt greitai, reikės perskaityti visą seriją ir vėl.

Oficialiai: Norvegijos ambasadorius Tailande randamas negyvas Bankoko viešnamy. Inspektorius Haris Hūlė išsiunčiamas iš Oslo pasirūpinti, kad skandalingo fakto aplinkybės neiškiltų aikštėn. Tačiau atvykęs į įvykio vietą jis pamato, kad tai – anaiptol ne atsitiktinė, įprasta žmogžudystė. Jos priežastys glūdi gerokai giliau, nei regi akis, ir veda kur kas toliau, nei apsilaupiusios viešnamio sienos. Kitaip tariant, Hūlė supranta, kad kiekvienam tarakonui, šmirinėjančiam viebučio kambary, tenka dar šimtai kitų, besislepiančių už pastato sienų.
Supamas niekad nenutylančio eismo triukšmo Hūlė klaidžioja Bankoko gatvėmis – mirga go-go barai, mainosi šventyklos, svaigina opiumo rūsiai – ir stengiasi iš paskirų dalelių sulipdyti ambasadoriaus gyvenimo bei mirties istoriją. Nors niekas jo neprašė ir niekas to nenori – net pats Haris.

Žymos sau: KPS: 352 Kb, 2016 02 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

769 (26) Jana Vagner „Vongo ežeras“

769 (26) Jana Vagner „Vongo ežeras“

cdb_Vongo-ezeras_p1Jana Vagner „Vongo ežeras“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jėrgau, seniausiai jau perskaičiau knygą ir vis tingiu čia sau įspūdžius pasižymėti. Jau seniai mane sudomino savo tematika. Man labai patinka viskas kas susiję su apokalipse, o tų knygų ne tiek jau ir daug teko skaityti. Vienos būna visai jau fantastinės, kitos filosofinės, trečias velnias žino kokios. Šią priskiriu prie trečių. Skaičiau skaičiau ir nors buvo labai įdomu, bet negalėjau suprasti kokia jos esmė. Spėju autorė norėjo atskleisti veikėjų mąstyseną tokiomis sąlygomis. Turtingi ir išlepę Naujieji Rusai bėga nuo neaiškios ligos, kuri išguldė visą miestą, o išgyvenusieji arba siaučia ir plėšikauja, arba patys bėga (na tipiška situacija po „pasaulio pabaigos“).

Grupė susidaro keistoka. Pasakotoja – moteris, kuri turi 16m sūnų, ištekėjusi už turtingo Seriožos. Šis gi dėl jos paliko pirmą žmoną ir mažą vaiką, tačiau gelbėsis visi penki kartu. Seriožos tėvas – alkoholikas išgyvenimo ekspertas, du kaimynai – fyfa ir storulis. Pakeliui dar sutinka senų draugų porelę. Įdomu tai, kad pasakotojai gerokai svarbiau ką apie ją galvoja vyro buvusi žmona, nei tai, kad jie gal tuojaus mirs. Labai žmogiška. Tad visą knygą jie kasasi link Karelijos, patiria paviršutiniškų nuotykių ir galiausiai nukeliauja, ir randa staigmenėlę. Skaityt buvo įdomu, bet nepasakyčiau, kad knyga stipri ir kažkam ją rekomenduosiu. Labai jau paprastai viskas ėjosi :) Net vaikai neverkšleno per daug. Tik kelis kartus mergoms isterija kilo.

OficialiaiGripas. Kasmet juo serga milijonai žmonių, tačiau mes nelaikome jo itin sunkia liga. Bet kas, jei vieną dieną virusas mutuos ir įsisiautės taip, kad ištisi miestai bus uždaryti ir aptverti karantino kordonais, o epidemija plis tolyn ir tolyn? Saujelė žmonių iš prestižinės Pamaskvio gyvenvietės nutaria gelbėtis – viską palikę bėgti, važiuoti prie Vongo ežero tolimojoje Karelijoje, kur saloje vienas iš kompanijos, Serioža, turi medžioklės namelį. Kelionė ilga ir pavojinga, kiekvienas kilometras – akistata su mirtimi, kiekviena valanda – žmogiškumo išbandymas.

Žymos sau: KPS: 392 Kb, 2016 02 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

cdbprisirpusios-senmerges-ispazintisz1Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip smagu, kaip smagu, kad lietuviškoje literatūroje pagaliau atsirado ir rožinės spalvos. Ir šiaip spalvų. Nes ta pilka-juoda-ruda elegancija jau užknisusi juodai. Taip juodai, kad atrodo tie rašytojai pasaulio nematę, o tik į kapines palaistyti tujų nuvažiuoja.

Taigi, senmergės išpažintis nėra visai naujas reikalas. Autorė tokio stiliaus rašinėlius rašė „Panelėje“, o dabar tęsia „Happy365“ žurnale. Prisipažinsiu, kad Zosės nuotykius žurnale praleisdavau. Na, neįdomu buvo, kol kartą nepamačiau realių nuotraukų šalia straipsnio. Tą kartą man regis personažas Zosė keliavo į diskoteką kam per 30. Šie epizodai, beje, yra ir knygoje. Kažkaip tada perskaičiau, o po to jau nebepraleisdavau nuotykių. Na nebent labai jau jie ten šamaniški būdavo. O dar įdomiau skaityti pasidarė pabendravus su autore. Na buvau aš kažkada epizodiškai gavusi visą žurnalo puslapį, cha cha, o intervavo mane Agnė. Atsiranda gi kažkoks artumas :D.

Taigi knyga. Knyga yra puiki mūsų visuomenės parodija. Visgi mes vis dar gyvename tokioje visuomenėje, kuri baksnoja į laikrodį ir bridžitiškai sako tik tak tik tak, reikia ženytis. O jei jau žili plaukai lenda, tai vajė vajė, reikia skubiai ženytis. Iš čia ir Zosės nuotykiai. Ypač patiko šalutiniai personažai. Graikas su mamyte, draugė barakuda, klasiokės su lialiais. Nors aš nemėgstu visokių būrėjų ir skaityti apie jas, tad tos vietos erzino, bet knyga trykšta sveiku sarkazmu, savišaipa ir tiesiog yra linksma. Keliose vietose pakikenau, o užverčiau su šypsena.

Oficialiai: Zosę Ilganosę gražia mergaite vadino tik bobutės bažnyčioje, bet niekam ne paslaptis, kad jos mato prastai. Gal todėl, užaugus Zosei, užaugo ir nepilnavertiškumo jausmas, o nesėkmės meilės sferoje tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Tačiau vieną dieną senmergė nusprendė – pakaks laukti, kol svajonių vyras susivoks, kad ji prisirpo santuokai, ir nuraškys didele gauruota letena. Atkišusi savo nosį lyg špagą, dėl to vienintelio ji kovos ypatingais būdais: nuo patyrusių burtininkų, paslaptingų kursų lankymo iki bandymo medžioti vyrus užsienyje, gyvybei pavojinguose vakarėliuose ar ant teatro scenos! Kad sudarytų teisingą senmergystės išvarymo strategiją, Zosė net kreipėsi į garsų psichologą, o šis nejučia tapo ir jos tragikomiškų nuotykių metraštininku.

Žymos sau: KPS: 240 Kb, 2016 02 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook