635(55) Sergej Lukjanenko „Genomas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-30, 15:33

Gairės : , ,

genomasSergej Lukjanenko „Genomas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labai keista, aš dar neskaičiau fantastinės knygos, kuri man nepatiktų, tačiau prie jų kažkodėl nesiveržiu. Taip netyčia truputį paskaitau, pvz., dabar užsimaniau po saldžių meilės romanėlių. Ko nors labiau ciniško ir pagalvojau, kad gal ponas Lukjanenko šioje vietoje nepaves. Pasitikėjimo neapvylė.

Lukjanenko knygos būna geresnės ir blogesnės, įdomesnės ir nuobodesnės, bet veikėjai visada man patinka, truputį savipisos, šiek tiek cinizmo ir avantiūrizmo. Kas man nepatiko? Gal tas seksas su paaugliuke. Kažkoks nereikalingas. O be to, tai puiki, lengva knyga. Ne per stora, įvykių beveik nėra, visą cinkelį sudaro veikėjai, pvz., klonuotas ir modifikuotas Šerlokas Holmsas :), genų inžinieriaus sąmonė uždaryta kristale, Caigos, dar pasaulio idėja ir smulkmenos (vaniliniai spirgai!).

OficialiaiKeistas tolimos ateities pasaulis, kuriame žmonės dar prieš gimimą užprogramuojami būti ypatingais “profais”. Keistas kontraktas, pasiūlytas jaunam kapitonui profui; pernelyg keistas, kad nebūtų įtartinas. Keistas žvaigždėlaivio ekipažas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo surinktas atsitiktinai, bet, pažvelgus atidžiau, galima pastebėti tam tikrą paslaptingą sistemą. Kažkas turi atsitikti. Ir atsitinka. Kažkas baisaus. Bet ne tai, ko visi laukė…

Žymos sau: KPS: 317, KE, 2014 06 29

634(54) Sarah Jio „Pajūrio trobelė“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-25, 15:59

Gairės : , ,

pajurio trobele72maxSarah Jio „Pajūrio trobelė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Čia tokia knyga, apie kurias sakoma, kad nei gera, nei bloga. Iš tiesų stiliumi primena neseniai skaitytą Jojo Moyes, tik gerokai paprasčiau.

Graži meilės istorija vykusi karo metais tarp slaugės ir kareivio. Istoriją jau šiais laikais papasakoja senutėlė slaugė savo anūkei. Šios knygos didžiausias trūkumas tai nemokšiškas sąsajų prikaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia. Na čia tarsi išeitumėte pieno, kurio reikia katytei ir jus partrenktų gatvėje buvęs katytės šeimininkas, o ligoninėje pasirodytų, kad gydytojas yra jūsų pirmoji meilė… Na supratot apie ką… Dauguma tų „atsitiktinumų“ nutiko pabaigoje, tai bent negadino knygos.

Visgi šiuo gyvenimo periodu man patinka gražios meilės istorijos su laimę žadančia pabaiga :). Skaitysiu ir kitas autorės knygas.

Oficialiai1942-ųjų vasara. Abejodama dėl savo sprendimo tekėti Ana Kelovėj pasiryžta su drauge Kite išvykti į Bora Boros salą Ramiajame vandenyne dirbti karo slauge. Sujaudinta didžiausio gyvenime nuotykio ir atitolusi nuo sužadėtinio, ji netikėtai pajunta trauką paslaptingam kareiviui Vestriui. Ilgainiui jų draugystė išsiskleidžia lyg kinrožės žiedas, kurių taip gausu saloje. Kartu tvarkydami apleistą pajūrio trobelę, kuri, vietinių įsitikinimu, yra užkeikta, jie netikėtai tampa siaubingo nusikaltimo liudytojais… Netrukus Vestris perkeliamas tarnauti kitur. Ar jiedu dar susitiks? Ar bus išnarpliotas nusikaltimas? 

Žymos sau: KPS: 368, KE, 2014 06 24

633(53) Sandra Brown „Prancūziškas šilkas“

Tema: Savos šiukšlės, Laikas: 2014-06-24, 14:50

Gairės : , ,

Prancuziskas-silkas_p1Sandra Brown „Prancūziškas šilkas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jau pradėdama skaityti knygą, žinojau, kad vargu ar įvertinsiu daugiau nei vienetu. Tad kodėl ėmiausi? Čia tas pats, kas žiūrėt kokį kvailą serialą – laiko stūmimui be įsipareigojimų. Jau pažįstu Sandrą, žinau, kad ji rašys lengvai, nuspėjamai, bet nenuobodžiai. Tai va ir perskaičiau.

Nelabai yra ką pasakyti apie „Prancūzišką šilką“, gal tai, kad jau vidury knygos atspėjau kas žudikas ir ne tik, dar atspėjau kaip rutuliosis įvykiai. Na žinote, visada būna klaidinantis detektyvų manevras, kai tave nori priversti manyti, kad kaltininkas visai kitas. Tai va ir tai nuspėjau. Žodžiu nieko ypatingo, bet tingiam vakarui gerai.

Kuo daugia skaitau, tuo labiau nenormalūs man atrodo amerikiečiai :). Dar labai aiškūs geriečiai ir blogiečiai, ir visi gauna ko nusipelnę.

Oficialiai: Paslaptinga gražuolė Klerė Loran daug ir sunkiai dirbo, kol jos išskirtinio apatinio trikotažo bendrovė „Prancūziškas šilkas“ išgarsėjo. Tačiau moters džiaugsmą temdo nuolatiniai fanatiško televizijos pamokslininko Džeksono Vaildo, paskelbusio karą pornografijai, išpuoliai. Kai Džeksonas Vaildas nužudomas, Klerė tampa pagrindine įtariamąja. Ji gali prarasti viską – net gyvybę. Padėtį dar labiau komplikuoja jos elgesys per tyrimą. Vis dėlto net matydamas, kad Klerė atkakliai meluoja ir save klampina, prokuroro pavaduotojas Robertas Kasidis nejučia pasiduoda šios nuostabios moters pasaulio kerams ir nusprendžia žūtbūt ją išgelbėti. Bet nei Kasidžio atsidavimas, nei Klerės tikinimai, kad ne ji nužudė visiems įgrisusį pamokslininką, jos negelbsti. Lieka vienintelis kelias – atskleisti sukrečiančią tiesą, kurią Klerė buvo prisiekusi nusinešti į kapą…  

Žymos sau: KPS: 464, KE, 2014 06 23

632(52) S. J. Watson „Kol nenuėjau miegot“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-18, 21:44

Gairės : , ,

kol-nenuejau-miegot-1S. J. Watson „Kol nenuėjau miegot“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šis siužetas, kai žmogus kas rytą prabudęs neprisimena kas jis, jau ne pirmą kartą naudojamas, ar ne? Nes aš lyg ir mačiau filmą, bet filmas tikrai buvo ne tas, kuris pagal šią knygą.

Šiaip jau man patiko, buvo šiokios tokios intrigos, nors ir sunkiai iki jos įsivažiavome. Iš pradžių truputį panuobodžiavau, kol ta moteriškė pasiblaškė neprisimindama kas ji tokia. Tada atsirado dienoraštis ir pasidarė įdomu, galiausiai nepatingėjau atsiversti galo, nes labai jau smalsu buvo kaip ten kas :).

Šį kartą pagrindinis kliuvinys buvo moteriškės šeima. Kodėl gi, negaliu pasakyti neatskleisdama per daug detalių. Jų sprendimą gal ir galima pateisinti, bet visiškai net iš tolo nustoti domėtis sau brangiu žmogumi? Keista.

OficialiaiRyte moteris nubunda svetimame miegamajame, greta nepažįstamo vyro. Pažvelgusi į veidrodį nustėrsta, nes jos atspindys atrodo pasenęs dviem dešimtmečiais. Veidrodžio pakraštyje priklijuota nuotrauka žmogaus, šalia kurio ji pakirdo, su prierašu: „Benas, tavo vyras.“
Po patirtos, kaip pati mano, automobilio avarijos, Kristina suserga tam tikra amnezijos forma, todėl geba prisiminti tik pastarąsias 24 gyvenimo valandas. Kasryt atsibunda užmiršusi savo biografiją ir privalo ją sužinoti iš naujo: kas toks yra sutuoktinis Benas, kas tokia ji pati, kur jie gyvena, ar turi vaikų. Romano pagrindą sudaro dienoraštis, kurį rašyti paskatina daktaras Nešas, be jos vyro Beno žinios tiriantis Kristinos negalią. Užrašai tampa vieninteliu į praeitį vedančiu keliu; kiekvieną rytą jai, suprantama, tenka priminti apie dienoraštį; antraip Kristina nė nežinotų, kad ji egzistuoja.
Rašymas padeda atskleisti pamirštus dalykus – tarkim, kad ji buvo išleidusi romaną. Benas nuslėpė tiek šį, tiek kitus reikšmingus jos gyvenimo faktus. Kodėl elgiasi kaip rūpestingas globėjas, pasakojantis iškarpytą žmonos gyvenimo versiją, kad jos neįskaudintų? Ar manipuliuoja jos pasaulio suvokimu – pasaulio, kurio perprasti neleidžia atminties stoka ir kuris, regis, slepia aibę apgaulių.

Žymos sau: KPS: 400, KE, 2014 06 18

631(51) Colleen Hoover „Slemas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-16, 14:42

Gairės : , ,

slemasColleen Hoover „Slemas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nežinau, gal mano gyvenime trūksta romantikos, nes sriūbavau pusę nakties, ir tik todėl, kad žmonės myli vienas kitą :). Aprašymas mane nuteikė saldžiai meilės istorijai. Mokinė myli mokytoją, jis ją, abu negali būti kartu todėl deklamuoja meilės eilėraščius konkursuose. Paprasta? O pasirodė kiek sudėtingiau, trukdžių daugiau ir jie visai ne paaugliški. Nes mirtys, ligos – tai ne vaikiški dalykai.

Knyga nėra labai gili, skirta jaunimui, bet vistiek man labai patiko. Gal dėl to, kad meilė viską nugalėjo? Gana įdomūs ir antraeiliai herojai, pvz., Leikės naujoji draugė. Per jos gimtadienį irgi vos nežliumbiau. Tai va. Jautrioji pilnatis.

OficialiaiLeiken dar tik aštuoniolika, bet jai tenka subręsti anksčiau nei jos bendraamžiams: po tėčio mirties ji priversta tapti ramsčiu motinai ir jaunėliui broliukui. Tik niekas neįtaria, kad ir pačiai merginai vis sunkiau kovoti su liūdesiu… Tačiau viską pakeičia mamos sprendimas išsikraustyti gyventi į kitą miestą. Pačią pirmą dieną Leiken susipažįsta su keleriais metais vyresniu vaikinu – kaimynystėje gyvenančiu Viliu, kaip ir ji, išgyvenusiu skausmingų dalykų. Jaunuolis pakviečia merginą į pasimatymą. Pakanka vienintelio susitikimo, kad jie pamiltų vienas kitą… Jaunuoliai kalbasi apie viską pasaulyje, tačiau svarbiausią dalyką apie Vilį mergina sužino tik nuėjusi į mokyklą: paaiškėja, kad jis yra… jos naujasis poezijos mokytojas. Mokytoją ir mokinę skiriančios ribos nevalia peržengti ir Leiken su Viliu privalo nutraukti santykius. Vienintele paguoda jiedviem tampa poezija. Kiekvieną ketvirtadienį susitikę kavinukėje, kur vyksta slemo poezijos konkursai, jie gali čia pat gimstančiomis eilėmis vienas kitam išsakyti viską apie savo jausmus ir gyvenimą, kuris abiem nepaliauja žarstęs išbandymų. Bet ar jaunuoliams pavyks apsiriboti vien poezija ir užgniaužti nenugalimą norą būti kartu? Ar vis dėlto meilė bus stipresnė už visuomenės normas ir nugalės nepalankias, sudėtingų pasirinkimų reikalaujančias aplinkybes?

Žymos sau: KPS: 256, KB, 2014 06 15

630(50) Richard Matheson „Aš esu legenda“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-15, 19:45

Gairės : ,

legendaRichard Matheson „Aš esu legenda“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal man kas nors galėtų pasakyti, kodėl ant knygos viršelio yra juodaodžio aktoriaus nuotrauka? Na taip, nesu kvaila, žinau, kad toks buvo to paties pavadinimo filmo plakatas. Bet štai dabar paskaičiau to filmo aprašymą ir matau, kad siužetas su knyga nelabai turi ką bendro. Na išskyrus vampyrus ir veikėjo vardą. O knygoje jis tikrai nebuvo juodaodis, ir šuo tikrai nevertas viršelio, nes užėmė tik kelis puslapius. Žodžiu kažkoks briedas tas viršelis, ne kitaip. O be to kas perka knygas, nes filmas labai patiko? Dažniausiai žmonės žiūri filmus, nes knygos labai patiko.

O knyga tai tokia šiaip sau. Gal per plona? Na tokia ji galėtų gal ir daugiau išspaust, bet viskas paviršutiniška, op op ir pabaiga nespėjus įdomybėms nė prasidėti. Sakyčiau Cronin gal kiek pasiskolino iš knygos idėjų savo „Perėjos“ trilogijai, bet sugebėjo išvystyti ir laikyt įdomumą visuose tūkstančiuose puslapių. O gal čia šiaip kaip visada, aš klasikos nesuprantu. Ai bet, apie vampyrus, tai ir gerai :).

OficialiaiRobertas Nevilis yra paskutinis žmogus Žemėje… bet jis nėra vienintelis gyventojas. Kiekvienas vyras, moteris, vaikas virto kažkuo kitu – padaru, trokštančiu bet kokia kaina sunaikinti Nevilį. Dieną jis – vienišas medžiotojas, civilizacijos griuvėsiuose persekiojantis tuos, kurie anksčiau buvo jo draugai ir kaimynai. Naktį jis užsibarikduoja savo name ir meldžiasi, kad greičiau išauštų. Tačiau labiau nei kova Nevilį vargina klausimas: kuo ypatingas žmogus, kuriam lemta būti paskutiniam iš gyvųjų?

Žymos sau: KPS: 125, KE, 2014 06 15

629(49) Jussi Adler-Olsen „Fazanų žudikai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-15, 19:32

Gairės : , ,

Fazanų-žudikai_p1Jussi Adler-Olsen „Fazanų žudikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sprendžiant iš internetinių atsiliepimų, tai aš turbūt vienintelė, kuriai antra dalis patiko labiau už „Moterį narve“. Negaliu paaiškinti kuo. Gal pripratau prie veikėjų ir Asadas nebenervina, gal šiaip tiesiog buvo įdomiau. Anoje knygoje mane erzino tas moters sėdėjimas narve ir kvaila priežastis. Šioje knygoje jau niekas manęs neerzino. Na gal šiek tiek tos pasiutusios lapės elgesys. Užtat labai patiko Karlo kelionė į Madridą ar pasimatymai su psichologe. Taip pat ir jo gudrūs manipuliaciniai veiksmai prieš atvykėlius iš Norvegijos. Truputį net krizenau.

Tad kaip ir va, apie serijinius detektyvus sunku ką ir bepasakyti, lieka tik laukti trečios dalies.

Oficialiai: Niekas nežino, kaip ant „Q“ skyriaus viršininko Karlo Mjorko stalo atsidūrė byla apie brolio ir sesers žmogžudystę vasarnamyje 1987 m. Tuomet buvo įtariami šeši internatinės mokyklos auklėtiniai, bet policija nerado įrodymų. Po devynerių metų vienas iš grupės, vienintelis mokęsis ten valstybės lėšomis, prisipažino nužudęs ir sėdo į kalėjimą. Mjorkas su keistuoliu asistentu siru Asadu ir skardžiabalse sekretore Rouze, kuri baigė policijos mokyklą geriausiais pažymiais, bet neišlaikė vairavimo egzamino, susidomi šiuo keistu atveju. Juo labiau kai vyresnybė įsako nekišti prie išspręstos bylos nagų, o viskas rodo, kad buvusioji šutvė, dabar – visuomenės grietinėlės atstovai, kraujo troškulio neprarado. Tie vyrai bijo tik vieno žmogaus – Kimės, kuri anksčiau priklausė jų rateliui, o dabar trainiojasi Kopenhagos gatvėse. Prasideda trigubos gaudynės: ar Mjorkas pirmiau prisikas prie tikrųjų žudikų, ar jie spės amžiams nutildyti pavojingą liudininkę? O gal Kimė pirma įvykdys savo planą?

Žymos sau: KPS:512, KE, 2014 06 14

628(48) Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-11, 17:29

Gairės : , ,

mašaJaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei ne vienos buvusios kolegės komentarai „Facebook“, aš šią knygą būčiau pražiopsojusi ir tikrai neskaičiusi. Nes neviliojo manęs nei autorius, nei leidykla, nei pavadinimas… Bet toji kolegė kažką ten tokio rašė, kad užkibau. Ir ką, ačiū jai! Knyga labai patiko.

Maša yra storė. O storai yra gyvūnai, kurie atrodo taip pat kaip žmonės. Šie gyvūnai yra valgomi, laikomi namie įvairiems darbams, na ir elgiamasi su jais kaip su gyvūliais: vieni žmonės gražiau ir geriau, kiti pikčiau, na žinote. Storai atsirado iš žmonių, kai Reichas prieš dešimt kartų suvarė tam tikrą visuomenės sluoksnį į konclagerius, nužmogino ir per vaikus, provaikius, išsigimė nauja rūšis. Gyvuliai, kurie tik atrodo kaip žmonės. Kertinė mintis čia ir yra ta, kad kada žmogus yra žmogus, o kada jau nebe žmogus? Ar tas sąvokas skiria tik mokėjimas skaityti, ar drabužiai?

Na situacija nupasakojau, tai galima įsivaizduoti knygoje keliamas problemas. Žinoma, atsiranda saujelė atskalūnų, kurie teigia, kad storai ir yra žmonės, kad jų negalima valgyti, juos reikia išlaisvinti ir pan. Na, pažįstama situacija, ar ne? Kuo viskas baigsis Mašai ir jos šeimininkui, perskaitysite patys. O man labai pritrūko stiprios pabaigos. Dabar taip paliko, su šviesa tunelio gale, nors ta šviesa tai labai jau abejotina.

Oficialiai: Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms… Maša, apie kurią sukasi romano veiksmas, nėra žmogus, bet meilė padarys ją žmogumi, o plaukiantį pasroviui žurnalistą privers stoti į kovą su nusistovėjusia sistema. Jie pabėga iš siaubo pasaulio į kalnus, bet ten jų laukia dramatiški išbandymai ir… laimė. Jaroslavas Melnikas – paslaptingas ir nenuspėjamas rašytojas. Po netikėto „Paryžiaus dienoraščio“, tapusio bestseleriu Lietuvoje, jis grįžo prie rimtos, bet galinčios šokiruoti prozos. Jo naujas aštraus siužeto romanas užgniauš kvapą kiekvienam, paėmusiam knygą į rankas.

Žymos sau: KPS: 248, KB, 2014 06 10

627(47) Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-08, 12:51

Gairės : , ,

Silva Rerum 3_72maxKristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nagi nagi, spėkit kiek kartų norėjau mesti šią knygą ir imtis ko nors kito? Kokius tris. Ir vis mane sulaikydavo mintis, kad pirmos dvi dalys labai patiko, kaip aš jomis gardžiavausi, kaip lengvai skaičiau tuos ilgus sakinius, kaip žavėjausi ir dūsavau, kad būna gerų rašytojų ir pas mus.

Vien iš pagarbos tam jausmui aš vis stūmiausi, stūmiausi, nešiausi knygą į tas aprašytas Vilniaus gatves, skaičiau ant suoliukų, skaičiau namie, pro langą žvelgdama į dažnai minimos Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus. Skaičiau skaičiau, ir visgi… Trūko man pirmų knygų siurbtuko. Gal todėl, kad pagrindinis herojus nebuvo įdomus, gal dėl to, kad čia nebuvo kažkokios įdomios istorijos, ar intrigos, tik gražūs vaizdai ir įspūdingi sakiniai.

Perskaičiusi supratau, kad knyga man patiko, tačiau nors lyg ir norėčiau dar kartą paskaityti pirmą dalį, šios trečios kartoti vargu ar kada užsimanysiu.

Oficialiai: Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Žymos sau:
KPS: 320
KE.
Perskaityta 2014 06 07

626(46) Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2014-06-01, 19:00

Gairės : , ,

Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: štai ir vėl gera knyga, pasijusiu išlepinta. Čia jau tokia klasikinė romantika. Jokiu intrigų, jokių staigmenų, tiesiog šiek tiek graudinanti istorija. Tiksliau dvi. Knyga prasideda pasakojimu iš praeities. Pirmasis pasaulinis karas Prancūzijoje. Mažas miestelis, kuriame likę beveik vien moterys ir vokiečių okupantai. Ten Sofi su savo šeima kovoja už išlikimą ir svajoja kada nors susitikti su savo vyru, dailininku išėjusi į frontą. Vyro palikimas – paveikslas – tampa pagrindine knygos detale. Paveikslu sumokama pirmoje istorijoje ir dėl paveikslo kovojama antroje.

Antras pasakojimas jau apie šiuos laikus. Jauna našlė Livė teisiasi dėl to paties paveikslo, kurį kaip karo grobį nori susigrąžinti Sofi šeima. Livei šis paveikslas labai svarbus. Kaip ir svarbus yra atstovas iš kitos teismo barikadų pusės. Meilės bus. Liūdesio bus. Graži pabaiga irgi bus. Ir nekaltinkite manęs tuo, kad išdaviau, nes kiekvienas gražumą suprantam savaip.

Kažkaip ta Jojo sugeba pateikti banalias istorijas taip, kad jos skamba nepaprastai įdomiai ir neišeina skirti mažiau nei maksimalų balą.

Oficialiai: 1916 m. prancūzų dailininkas Eduaras Lefevras išvyksta į frontą. Kai Prancūzijos miestelį, kuriame lieka gyventi jo žmona Sofi, užima vokiečiai. Eduaro tapytas žmonos portretas priverčia smarkiau plakti vokiečių Kommandant širdį, o moters galvoje ima bręsti pavojingas planas. Troškimas pasimatyti su vyru galiausiai paskatina Sofi rizikuoti viskuo – šeima, reputacija ir net gyvybe. Praėjus beveik šimtui metų Sofi portretas atsiduria Livės Halston namuose kaip jos vyro vestuvinė dovana, kurią jis įteikia prieš savo mirtį. Atsitiktinė pažintis atskleidžia, kiek iš tikrųjų vertas tas paveikslas ir kokia audringa jo istorija, netrukus aukštyn kojom apversianti Livės gyvenimą. Knygoje „Mergina, kurią palikai“ dvi jaunas moteris skiria ištisas amžius, bet vienija pasiryžimas visais įmanomais būdais kovoti už tai, kas joms brangiausia.

Žymos sau:
KPS: 432
KE
Perskaityta 2014 06 01

counter for wordpress