Mika Waltari “Sinuhė egiptietis”
Puslapių skaičius: 576
Mano įvertinimas: 70/100
Oficialiai: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete – karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Paprasta, tačiau vaizdinga ir šiek tiek senoviška kalba Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė. Sinuhės akimis regime apeigas, uodžiame tolimos šalies kvapus, gėrimės spalvomis ir vaizdais, pažįstame papročius – ne veltui „Sinuhė egiptietis“ dėl istorinių žinių gausybės, įtaigumo ir spalvingumo palieka neišdildomą įspūdį vis naujoms Lietuvos ir viso pasaulio skaitytojų kartoms.
Aš sakau: kai draugo paklausiau apie ką tas populiarusis Sinuhė, tas man atsakė, kad tai tokio lūzerio istorija. Turiu sutikt. Pradedant kilme, baigiant santykiais su žmonėmis ir moterimis (chi chi chi) – lūzeris. Knyga kaip knyga, per stora, kad būtų super, nes tikrai nuobodu skaityt, kad ir kaip gerai nuostabiai parašyta. Skaitosi greitai – max trys dienos. Bet kiek gi galima, kai intrigos jokios. Tiesiog istorijos vadovėlis, nes ir nuo mirties gelbėjamas draugas ir deganti moteris ir alaus kaušas – aprašyti ta pačia sausa emocija. Nereikia net Nefernefernefere būt, kad Sinuhe pasinaudotum. Tai tiek tos tiesos. Knygą vertinu gerai, bet daugiau Waltario greitu laiku nesiimsiu.
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 09 28
87 Mika Waltari "Sinuhė egiptietis"
gerbiama autore- gal galetuteugrupuoti perskaitytas knygas- skaitot kaip isprotejus, tad tad iki smagumo butu tobuka kad dar isdeliotute i i kategorijas savo ispudzius
pvz autobiografija, detektyvas ir panasiai.
Gerbiamas komentatoriau, neskaitau aš kaip išprotėjus – kaip visi normalūs žmonės – vakare prisedu, dekiuku užsikloju, prieš miegelį paskaitinėju…Nieko nesveiko, viskas labai padoriai, net užuolaida užtraukiu (na kad jei nesveikumas tik man svetimas, tai nors kaimynų nešiurpinsiu). O įspūdis “detektyvas” arba įspūdis “autobiografija”, tai man keistokokai skamba. Aš knygos žanrų nekeičiu, jie nuo mano įspūdžio nepriklauso, o apie ką knyga galima paskaityti anotacijoje, kurią paslaugiau nukopijuoju:).
Ši knyga mano sąrašuose yra tarp “nori, nenori, bet perskaityti privaloma” 🙂 Dar jos neskaičiau, iš bibliotekose nenoriu imti, laukiu, kol turėsiu nuosavą 🙂
knyga nuostabi:) ir labai buvo gaila, kad ji baigėsi. Perskaičiau visas šio autoriaus knygas ir kitiems patariu:) Visi, kas skaitė tiesiog pamilo ir Sinuhę ir autorių:)
Labai pritariu, kad knyga parašyta sausa emocija. Skaitau tarsi pasaką. Kol kas nesu sužavėta (esu 200-ąjame psl), nors negaliu sakyti, kad knyga neįdomi.