Pagal
Žyma: Alessandro Baricco

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėnuo baigiasi, o aš tesu perskaičiusi tik vieną knygą. Ir ta pati knyga gal net vadintis negali, vos keli puslapėliai. Bet buvo patogu skaityti palapinėje. Truko vieną įkvėpimą.

Štai toks ir apibūdinimas – vienas įkvėpimas. Lyriškas, svajingas, keistas, kaip ir visos Baricco knygos. Idėja paprasta: „Titaniko“ brolyje, kuriuo praeito amžiaus pirmoje pusėje didelė dalis europiečių traukė į Ameriką, rastas berniukas, kuris visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas – taip jis vadinosi – paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė. Va tiek tos istorijos. Bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja.

OficialiaiXX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa – Amerika. Keleiviai – nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 08 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Baricco knygos man nepatinka tik dėl vieno dalyko: jos yra labai plonos. Pvz., šią aš nusipirkau Druskininkų knygyne (nors turėjau piratinę skaityklėje, tačiau geras knygas mėgstu pirkti ir skaityti, o visas kitas tik skaityti), tada pusę perskaičiau kol užtruko išgerti didžiausią Latte eilinėje popierinių puodelių kavinėje, o kitą pusę dar net neįpusėjus vakarui, tad teko pažiūrėti, ko gi negero turiu minėtoje skaityklėje. Negero, tai todėl, kad nemėgstu po gerų ir patikusių istorijų skaityti kitas geras. Tarsi kažkokia išdavystė.

Baricco man primena Murakami. Kažkokios keistos ir nerealistinės istorijos, kurios atrodo ir realistinės ir visai nekeistos. Supratot ką pasakiau? Nes aš tai supratau :).

Skaitydama šią knygą aš daug juokiausi. Man patiko visi personažai, kurie priminė savotišką Adamsų šeimynėlę. Vienintelis trikdęs dalykas buvo pasakojimas. Tas peršokimas į pirmą asmenį ir iššokimas iš jo, vietomis trikdė. Na, bet gi čia jau mano bėdos. Trumpoje knygoje yra stiprūs veikėjai, intriga ir paslaptys. Super!

Oficialiai: Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti… Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

Žymos sau: KPS: 176 Kn 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

689(22) Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

689(22) Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

triskart-ausroje-1Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: keistos man tos knygos, kurios pasibaigia per valandą. Atrodo jei tiek laiko skaitei, tai ką čia galima pasakyti? Netyčia ir įrašas ilgesnis gali gautis.

Patiko. Baricco mano naujasis atradimas. Norėčiau perskaityti kokią storą, bent 500psl. jo istoriją.

„Triskart aušroje“ – trys susitikimai. Žodžių tik tiek kiek reikia, bet ištroškusiam visada jų per mažai.

Oficialiai: Misteris Gvynas sukūrė dešimt rašytinių portretų. Romane „Triskart aušroje“ Alessandro Baricco leidžia mums paskaityti trejetą jų. Tris istorijas, vykstančias tuo pačiu metu toje pačioje vietoje – viešbučio vestibiulyje, vietoje, kuri niekam iš tiesų nepriklauso, kur gali įvykti bet kas. Auštant, keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik prabunda. Keistu metu, kai žmogus – labiausiai pažeidžiamas ir drauge labiausiai atviras netikėtiems susitikimams. Viešbutyje susitinka vienas jo gyventojų ir atsitiktinė moteris, durininkas ir jauna mergina, berniukas ir policininkė, o iš tiesų tai – tie patys žmonės. Tik skirtingais savo amžiaus tarpsniais.

Žymos sau: KPS: 96, kb, 2014 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

640(60) Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

640(60) Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

misteris gvynasAlessandro Baricco „Misteris Gvynas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais man atrodo, kad tokie rašytojai kaip Baricco egzistuoja vien tam, kad žmonės turėtų po ranka pavardę, kurią ištartų paklausti, o koks gi jų mėgiamiausias rašytojas. Dažniausiai pataikysi, o net jei ir neskaitei, tai knygos tokios plonos, kad valanda ir jau nebeapsimelavęs. Neturiu omenyje kažko blogo, nes negi sakysi, kad tavo mylimiausia yra Aleksandra Marinina ar Jodi Picoul, net jei tai būtų tiesa. Kažkaip nerimta, ir darbo pokalbyje gali būti nesuprastas :).

Man Baricco regis labai patinka, nors tai tik antra skaityta knyga. Skaitysiu viską viską, bet jis niekada netaps mano mylimiausiu.

„Misteris Gvynas“, kažkas stulbinamai nerealaus. Tą patį sakau po kiekvienos Murakamio knygos :). Mane labai labai žavėjo visi personažai, tiek pagrindiniai, tiek lempučių kūrėjas, kompozitorius ar epizodinė mergina knygos pradžioje. Kai Gvynas pasakė, kad bus kopijuotoju, tai labai priminė mano pačios pareiškimą, kad būsiu apvedžiotoja. :). Skaitykit jei ieškot ramybės.

OficialiaiTylus ir kuklus Džasperis Gvynas – rašytojas vienišius, kurio vienintelis draugas – jo literatūrinis agentas. Tačiau vieną dieną jis staiga supranta, kad jo literatūrinė karjera baigta, ir laikraštyje paskelbia pažadą niekuomet daugiau neberašyti. Tačiau juk rašymas – jo būdas patirti ir pekelti tikrovę, ir nerašyti, pasirodo, neįmanoma. Galiausiai misteris Gvynas randa išeitį: portretai. Jis rašys žmonių portetus. Kaip tai įmanoma?
Tai žino tik misteris Gvynas, pradėdamas ruoštis naujam gyvenimui: preciziškai įsirengia studiją, pakabina ypatingas lemputes, pavadintas karalienės vardu, ir ima rašyti. Taip prasideda viską iš lėto pakeisianti istorija, pasibaigusi paslaptimi.
Šiame romane rasite išmintingą senutę, sugebančią įkvėpti drąsos net iš ano pasaulio, unikalų lempučių meistrą, galintį sukurti vaikišką šviesą, kompozitorių, kuriantį muziką, panašesnę į šnaresį. Vienatvę, atsargius prisilietimus, tylą. Merginas, vieną piktą, kitą švelnią ir įžvalgią. Dešimt rašytinių portretų. Ir rašytoją, sugebantį pamatyti žmogaus viduje slypinčias ir tylinčias istorijas. Sugebantį suprasti, kokios istorijos dalis kiekvienas yra, ir sukurti portretą iš žodžių – subtilų ir tikslų, poetišką ir paslaptingą.  

Žymos sau: KPS: 159, KB, 2014 07 12

 

598(18) Alessandro Baricco „City“

598(18) Alessandro Baricco „City“

Alessandro Baricco „City“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kažkaip vengiau aprašinėti šią knygą, nes reiktų kalbėti apie kažką „oho“ ir „wow“, o aš šiek tiek pritingiu tai daryti. Numoti ranka, pasakyti, kad labai patiko, irgi kažkaip būtų negerai. „City“ man buvo atradimas, kurio galėjo ir nebūti. Aš buvau įsitikinusi, kad ši knyga man nepatiks. Gal kažkada bandžiau skaityti „šilką“, kuris kažkuo susigrojo su Coelho protkrušimo knygomis (na pasirodė panašu) ir tuo viskas baigėsi. Neprisimenu, bet žinau, kad prie Baricco nė nesiartinau, o ir šiaip sąmoningai nesirenku knygų iš visokių ten „aukso fondų“, kol mielasis žmogus nepradėjo krizenti skaitydamas. Juokėsi, krizeno, citavo ir vis paminėdavo, kad yra panašumu su mano mylimu Murakamiu. Yra. Džiaugiuosi, kad laikas atėjo, knygą perskaičiau ir mėgavausi.

Berniukas genijus turi du nematomus draugus ir sėdėdamas tualete kuria boksininko istoriją. Berniuko auklė pasakoja vesterną (o vesternas man buvo pats pats įdomiausias, daug vertas tas kaimelis, kuriame niekas nežino kiek valandų). Esu sužavėta. Nepaisant kelių intarpų, kuriuos prasnaudžiau :). Man patiko ne viena mintis. Nemažai dalykų jau seniau esu girdėjusi, tik nežinojau, kad tai citatos iš šios knygos.

OficialiaiŠiuolaikinio italų rašytojo, „Šilko“ romano autoriaus, naujausias romanas – kelionė po šių dienų miestą. Tai pasakojimas apie du City kvartalus, išsprūdusius iš laiko, apie jų įdomius gyventojus,savotiškus ir besiblaškančius. Kaip sakė pats rašytojas, – „šios knygos istorijos – miesto kvartalai, o personažai gatvės. Visa kita – bėgantis laikas, klajonių ilgesys ir noras viską stebėti“.

Puslapių skaičius: 280
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 01 25