Pagal
Žyma: Andrea Camilleri

763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

763 (20) Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

tindarisvirselis-230Andrea Camilleri „Kelionė į Tindarį“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir baigėsi daina. Tai yra lietuviškai išleistos Camilleri knygos. Žiauriai gaila, kažkaip man visada norėtųsi bent kokio skurdaus spaudos pranešimo: niekas neskaitė, todėl mes nebeleisime… Neuždirbom milijono, todėl… Tyliai ir ramiai numarintos serijos erzina. Bandysiu tęsti angliškai, bet įtariu, kad pusę malonumo jau prarasiu, nes vertinį ar verstis sau…

O knyga tai ką. Gera. Nėra jau ką penktą kartą ir besakyti. Labai norėčiau, kad Salvas pagaliau susirastų normalią moterį :). Normalią, tai ta prasme ne namų šeimininkę, nes tokią jau turi, o tiesiog, lygiavertę partnerę.

Oficialiai: Šįsyk keliaudami į Tindarį dingsta du senukai – užsisklendę, nekalbūs, atžarūs. Regis, jiems
pradanginti nėra jokių motyvų. Ir kone tuo pat metu nužudomas jų kaimynas Nenė Sanfilipas. Ar šie įvykiai susiję? Kur galėjo prapulti senukai? Su kuo bendravo? Ką veikdavo? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį. Viena po kitos ant nusikaltimų tyrimo gijos veriamos detalės nuveda prie žymių ir iš pažiūros garbingų piliečių, kuriuos  tamsios aistros privertė išduoti žmoniškumą ir savo pašaukimą.

Žymos sau: KPS: 296, Ke, 2016 01 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

762 (19) Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

smuikovirselis-230 (1)Andrea Camilleri „Smuiko balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: sunkoka kelis kartus iš eilės rašyti apie tą pačią seriją. Nes regis gi knyga ta pati, tik skyrius kitas. „Smuiko balse“ buvo šiek tiek pokyčių. Čia jau Montalbanas nebeturi „stogo“ – jam palankaus policijos vado, kuris vis grasina paaukštinimu. Tas išėjo į pensiją ir atėjo visai komisaro nemėgstanti persona, todėl istorijoje buvo nemažai vidinių policijos intrigėlų.

Visa kita liko taip pat. Ūmus kaip degtukas Montalbanas su šauniais savo kolegomis išnarplioja keistą bylą. Man net truputį liūdna, kad liko tik viena lietuviškai išleista knyga ir jau ryt reikės ieškotis naujo skaitalo.

Oficialiai: „Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos. 

Žymos sau: KPS: 239, Ke, 2016 01 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

761 (18) Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

uzkand-iuvirselis-230Andrea Camilleri „Užkandžių vagis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ir toliau esu panirusi į Montalbano gyvenimą. Patinka man jis ir knygos, nes labai linksmos. Aš ten praprukščiu pusę vakaro, nes autorius gi įdėjo tokių linksmų personažų, kaip „kvailelis“ Katarela.

Salvo Montalbano personažas irgi ne mažiau žavus. Ūmus ir nesivaldantis, absoliutus pietietis, kuris lengvai gali mesti ką nors į jį suerzinusi žmogų, lengvai gali suspardyti užknisusį agentą ar nusiųst bobutes į areštinę, nes šios pasirodo per bjaurios. O kur dar baimė įsipareigoti ir užmegzti normalius santykius. Bet šioje knygoje jis buvo man itin artimas ir mielas. Aš lygiai taip pat tragiškai jausčiausi jei mano antroji pusė parsitemptų vaiką ir apskritai pradėtų kalbėti, kad reikia vaikų.

Po truputį pradedu nebeskirti knygų, visos man susilieja į vieną žavią Sicilijos policijos nuovadą.

OficialiaiDėl dviejų žmogžudysčių – žvejybos laive nušauto tunisiečio ir daugiaaukščio namo lifte nužudyto senyvo vyro, atrodo, reikia pradėti atskirus tyrimus. Tačiau jas netikėtai susieja trečias nusikaltimas – moksleivių užkandžių vagystė, žiniasklaidoje sulaukusi vien pajuokos. Komisarui Montalbanui šis įvykis tampa ta trūkstama dėlionės detale, kuri į vientisą paveikslą sujungia žmogaus aistrų ir slaptųjų tarnybų dangstomą tiesą. Užkandžių vagis įsibraus ir į asmeninį komisaro gyvenimą. Bet ne tam, kad pasikėsintų į Montalbano pomėgį skaniai užkąsti… 

Žymos sau: KPS: 272, Ke, 2016 01 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

759(16) Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

Andrea Camilleri „Terakotinis šuo“

virselis-230Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi, „Vandes formoje“ susipažinau su naujais veikėjais, o „Terakotiniame šunyje“ įsibėgėja susižavėjimas. Padedu perprasti žmonių ryšius bei santykius.

Komisaras Montalbanas yra labai įdomus personažas. Truputį trenktas, truputį galvotas. Toks, kuris viduryje nakties gali priversti miegantį kolegą atvežti knygą (ai, bet čia jau iš sekančios dalies), toks, kuris išeina į paplūdimį pavaikščioti vienas ir pasikalba su savo vyrišku „draugeliu“. Truputį kerštingas, šiek tiek pašaipus, bet visai nepiktybinis. Be to turi namų šeimininkę, kuri jam kas dieną palieka valgio, o aš kartu su komisaru vis spėlioju, kokio gėrio ras šį kartą šaldytuve. Alkani šios knygos neskaitykite. Nes kaip jaustis? Stengiuosi maitintis sveikiau, o prieš miegą užeina nesveikas makaronų poreikis, ar baklažanų apkepo, ar menkės svieste… Ech.

Kaip supratot, aš jau neblogai įsibėgėjau ir per trečią knygą. Kaip gaila, kad jų pas mus nebeverčia ir greitai teks sustoti.

Oficialiai: Mafija, su kuria glaudžiai siejama Sicilijos žemė, vis nerimsta. Komisaras Montalbanas, Vigatos miestelio teisingumo akys ir protas, tiria bylas ir randa nusikaltėlius, sakytume, dėl savo tapatumo su aplinka, vadovaudamasis tobulai sicilietiška logika. Bet šį kartą mafijos nusikaltimas dengia kitą nusikaltimą: oloje surandami prieš penkiasdešimt metų nužudytų dviejų jaunuolių – merginos ir vaikino – kūnai, nuogi, apsikabinę lyg meilės guolyje. Kokią paslaptį saugo terakotinio šuns skulptūrą, rasta prie mylimųjų guolio?.. 

Žymos sau: KPS: 286, Kn, 2016 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

758(15) Andrea Camilleri „Vandens forma“

758(15) Andrea Camilleri „Vandens forma“

virselis-230Andrea Camilleri „Vandens forma“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man visada smagu atrasti dar neskaitytų detektyvinių serijų. Camilleri „Terakotinį šunį“ man šiukšlynėlio gimtadienio proga atsiuntė skaitytoja. Ačiū! Neskaičiau dar jos, bet skaitė brangusis, jam labai patiko, taip pas mus atsirado visos lietuviškos autoriaus knygos. Na ir aš ėmiausi pirmos.

Nėra taip, kad wow wow kaip gerai, bet visumoje man patiko. Smagūs personažai, tikrai sukurta gana įdomi bei jauki aplinka, nepalyginsi su kokio Frosto nuovada, kurioje visada chaosas. Bet ir anas autoriaus kuriamas pasaulis man patiko. Pats nusikaltimas ir jo tyrimas didelio įspūdžio nepaliko, bet susiskaitė greitai ir maloniai, tikiu, kad praleisiu dar daug gero laiko su autoriaus knygomis.

Oficialiai: Žmogžudystės forma – kaip vandens. Vanduo įgauna tokią formą, į kokį indą yra supilamas. Inžinieriaus Luparelo mirtis nuvilnija ratilais per, atrodytų, ramų Vitagos miestelį, kurio valdančioji viršūnėlė tvirtai susaistyta nesutraukomais verslo, politikos ir mafijos saitais. Tokia yra nusikaltimo forma. O ją užpildanti medžiaga sena kaip pasaulis: netikėtai išryškėjantis motyvas, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, visa gama žmogiškųjų silpnybių. Knygos autorius švelniai ironizuodamas kuria smagią kriminalinę istoriją, kurios atomazga atsiskleis tik paskutiniuose knygos puslapiuose.

Žymos sau: KPS: 135, Ke, 2016 01 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook