Pagal
Žyma: Arto Paasilinna

292(76) Arto Paasilinna „Zuikio metai“

292(76) Arto Paasilinna „Zuikio metai“

Arto Paasilinna „Zuikio metai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: šita knyga turbūt mažiausiai patiko iš visų Paasilinnos knygų. O tas regis jau visas lietuviškai išleistas perskaičiau. Vis dėl to gera. Labai jau man patinka autoriaus jumoro jausmas, o ir pati idėja verta pagarbos. Žurnalistą užkniso gyvenimas, darbas, žmona, tai jis pasispaudęs po pažastimi sužeistą zuikį zuja po Suomiją. Gyvena bele kur, dirba bele ką, ir visai nesiilgi seno gyvenimo. Akivaizdu, kad daugelis sutiktų personažų bei pergyventų situacijų tikrai juokingi :). Ir nors aš nemėgstu plonų knygų – ši subalansuota puikiai. Storesnė gerokai prailgtų.

Oficialiai: Žurnalistas Vatanenas, kelyje paliktas nekantraus fotografo, atsiduria miške. Vienas su mažučiu sužeistu zuikiu. Išsiveržęs iš miesto rutinos ir pajutęs gamtos teikiamą laisvę, Vatanenas nebenori grįžti į savo ankstesnį gyvenimą ir pasineria į keisčiausius nuotykius, pats pakliūna ir kitus įtraukia į juokingas situacijas.

Puslapių skaičius: 138
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 08 10

289(73) Arto Paasilinna „Gudrioji nuodų virėja“

289(73) Arto Paasilinna „Gudrioji nuodų virėja“

Arto Paasilinna „Gudrioji nuodų virėja“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Paasilinna aš vadinu suomiškuoju Vonegutu. Kodėl? Nes man kažkoks panašus juodasis humoras jų istorijose. Panašios įžvalgos apie savo tautiečius. Šiek tiek sveiko sarkazmo.  Virėja tai toks trumputis pasakojimas apie bobutę ir ją terorizuojančius jaunuolius. Na ir kaip ten viskas išsisprendžia. Žiaurūs dalykai, o tonas ir atmosfera smagūs. Va tuo man ir patinka rašytojas.

Oficialiai: Linėja Ravaska – pulkininkienė, vieniša inteligentiška senutė, turinti namuką užmiestyje. Pamiršusi amžių ji džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais ir neturėtų kuo skųstis, jei ne įžūlus tolimas giminaitis Kaukas Niūsionenas. Nedorėlis kartą per mėnesį aplanko senutę ne vienas, – vaikinai visada atvyksta trise, – lėbauja, siautėja, taikosi atimti ne tik pensiją, bet ir kitas senutės santaupas. Visai suniekšėję vyriškiai ima regzti planą, kaip nudaigoti pulkininkienę, tačiau paslaptingai vienas po kito pasimiršta. Ar tai likimo atpildas, ar dėl to kalta garbioji aštuoniasdešimtmetė?

Puslapių skaičius: 168
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 08 05

 

233(17) Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“

233(17) Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“

Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Pradėjau skaityti knygą manydama, kad ji bus juokinga. Nebuvo. Labai ironiška – taip. Juokinga – ne. Bet nieko blogo. Kaip ir šio rašytojo kitoje knygoje „Grupinės savižudybės magija“ taip ir šioje, mane sužavėjo sugebėjimas niūrią situaciją paversti spalvinga, o ne juoda. O situacija paprasta, įsikuria kaime naujas gyventojas, malūnininkas. Nagingas, visai nieko žmogus, tik kiek nesveikas. Kaukia naktimis, priepuoliams užėjus – kvailioja. Nusibeldžia pas ką nors pakalbėt ketvirtą ryto, ar panardina parduotuvės svarstykles į šulinį. Su tokiais bepročiais tik gyvenk ir gyvenk, ale kaimiečiams taip neatrodo ir prasideda medžioklė. Vežimas į beprotnamius ir t.t. Visas smagumas tame, kaip pats malūnininkas pergyvena situaciją, kaip parodomi protingieji kaimiečiai, kokie siaurapročiai yra žmonės. Ar visi? Kodėl patys tolerantiškiausi yra tik tam tikrą (ne pačią geriausią) vietą visuomenėje turintys?  Skaityti verta.

Vienu sakiniu: ar kitoks žmogus turi vietos pasaulyje?

Oficialiai: Pagrindinis romano veikėjas Gunaras Hutunenas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Žemdirbystės būrelio patarėjos – mylimosios – padedamas užveisia daržovių, mala avižinius miltus, tetervino sparnu apsišluoja namus, tad, regis, gyventų kaip „normalus“ žmogus… Jei ne keistas Gunaro būdas, išskiriantis jį iš tenykščių: vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių…

Puslapių skaičius: 230
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 01 26

196(87) Arto Paasilinna „Grupinės savižudybės magija“

196(87) Arto Paasilinna „Grupinės savižudybės magija“

Arto Paasilinna „Grupinės savižudybės magija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kadaise atradau Vonegutą ir sukrimtau visas jo lietuviškai išleistas knygas. Daugiau nieko panašaus neteko skaityti. Tačiau ši knyga kažkuo primena man tą rašytoja. Nors rašo suomis, tad stilius kitoks, žinoma. Vis tik labai jau panašus sarkazmas ir idėjos pateikimas. Linksma knyga, apie nelinksmus dalykus. Apie grupelę suomių, kurie nusprendė nusižudyti. Kartu. Kad būtų smagiau(?).  Skaitydama aš nespėliojau kokia bus pabaiga. Mirs nemirs? Bet juokiausi iš situacijų, pompastiškų kalbų, sprendimų. Verta dėmesio.

Oficialiai: Čia tai šmaikščiai, tai graudžiai piešiami skirtingų socialinių sluoksnių ir amžiaus veikėjai dėl visokių priežasčių priėję gyvenimo krizę. Susibūrę jie taria išsipinkliosią drauge nusižudydami. Pagavus pasakojimas žavi lakoniškai įtaigiais gamtos vaizdais, pažindina su papročiais, kulinarija, viskuo, kas džiugina ir prieštarauja herojų ketinimui. Meilės, šilto humoro nuskaidrintas kūrinys, kaip ir visos Paasilinnos knygos, parašytas taip, jog mokinukui jis nuotykių apysaka, depresuojančiai namų šeimininkei guodžiantis romanas, o psichologijos mokslų daktarui medžiaga rimtiems pamąstymams. Reikia tik atversti knygą ir mėgautis pasakoriaus talentu.

Puslapių skaičius: 237
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 07 14