Pagal
Žyma: Haruki Murakami

898(68) Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

898(68) Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  su rytojumi baigsis ir mano skaitymo metai. Kol kas esu įveikusi 71 knygą, bet jau nesitikiu perskaityti dar kažką. Ar yra kas laukia metinės statistikos?

Prieš tai aprašyta Murakami’o knyga man nei patiko, nei nepatiko. Na tokia labai labai pirma, su užuomazga į tolesnę kūrybą. Labiau pratarmė įsiminė, kuri, beje yra ir šiame romane. „1973-iųjų kiniškas biliardas“ man  jau pasirodė kur kas artimesnis tam Murakamiui, kurį mes pažįstame. Lėtas, keistas, su žaviais personažais, kaip antai dvynės, kurios gyvena su pagrindiniu veikėju, bet nepasako savo vardo. Apskritai vardų mažai. Bendradarbis vadinamas partneriu, kolegė – mergina, draugo epizotinė moteris – tiesiog Moterimi. Dvynės yra dvynės… Bet tų vardų ir nereikia, asmeniškai aš tai perskaičiusi knygą retai prisimenu bent vieną vardą, ypač jei jis buvo epizodinis.

Radau autoriaus dvasios, tuo ir esu patenkinta.

Oficialiai: Pagrindinis romano veikėjas Tokijuje įkuria vertimų biurą ir apsigyvena su vieną rytą paslaptingai jo bute atsiradusiomis identiškomis dvynėmis. Jį persekioja neišsipildžiusios meilės Naoko prisiminimai ir… trumpalaikė kiniško biliardo manija. Todėl išsiruošia į keistas trijų svirčių biliardo automato modelio „Erdvėlaivis“ – būtent tokio, koks stovėjo jo gimtojo miesto Džei bare, – paieškas.
1973-iųjų kinišką biliardą Murakami parašė kaip Išgirsk vėjo dainą tęsinį, o jį užbaigęs nusprendė tapti profesionaliu rašytoju. 

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Murakami yra mano mylimiausias rašytojas ir todėl atsiliepimus rašyti yra beprasmiška. Man viskas patinka, manęs niekas nenuvilia, esu akla fanatikė, isterikė gerbėja. Tiesa, gal ne visai tikra, nes kas kartą apsidžiaugiu, kai jis negauna Nobelio premijos, nes noriu, kad už tą sakinį „Nobelio premijos laureatas“ ant viršelio, leidyklos luptų 5 eurais daugiau.

Čia pirma Murakami knyga ir tas jaučiasi. Labiau už pačią istoriją man patiko pratarmė, kurioje autorius rašo apie savo pirmų dviejų virtuvinių romanų gimimą. Man patinka kaip jis rašo apie save, todėl mielai suskaičiau ir knygą apie maratoną. Ir ji mane paveikė. Dabar kai rašau savo kitą blogą į kurį žiūriu šiek tiek kaip į darbo ir hobio mišinį ar visada primenu sau, kad įkvėpimo nebūna. Jei nori (ar reikia), tai sėdi ir rašai. Ir parašai. O jei pradedi ten visokių įkvėpimų ieškoti, tai reiškiasi tiesiog nenori/nereikia.

Ai, tai va, ta įžanga tokia romantizuota, ak, sėdėjo jis, žiūrėjo beisbolo rungtynes ir tik žaidėjas taukšt per kamuoliuką, o Haruki ir pagalvojo – parašysiu knygą. Ir parašė. Dar labiau patiko kaip jis atrado ir išgrynino savo rašymo stilių. O knyga? Kaip pirmam kartui neblogai, bet aš gi jau skaičiau visus kitus kartus.

Oficialiai: Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.
Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.
Išgirsk vėjo dainą – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. Gundzo, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. Išgirsk vėjo dainą kartu su antruoju Murakami romanu 1973-iųjų kiniškas biliardas angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame Išgirsk vėjo dainą leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

Žymos sau: KPS: 144 Kn 2017 10 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

754(11) Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

754(11) Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

9789955238690Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Dosnusis Kalėdų senelis atnešė mylimiausio autoriaus knygą. Labai jos norėjau. Ir čia nepaisant to, kad nelabai mėgstu aš apsakymus, net ir Murakamio. Esu storų knygų mylėtoja. Bet jei jau nerašo storų knygų, tai ką jau čia dabar. Imsim ką duoda.

Skaitydama autoriaus trumpas istorijas, aš visada jaučiuosi tarsi tęsčiau tą pačią knygą. Ir visai nesvarbu kokiu laikotarpiu jos rašytos ar leistos. Nelabai kas keičiasi. Tai yra minusas autoriui. Norisi smūgio, wow efekto, kad būtų geriau, o ne taip pat kaip visada.

Vienos istorijos man buvo nuobodokos, kitos gi patiko labiau. Su malonumu skaičiau apie vyrą įkalintą namie ir jį aptarnaujančią moterį, kuri seka įdomias istorijas. Man labai patiko apsakymas apie vyrą, kuris atidarė barą, o bare lankėsi katė. Tada katę pakeitė gyvatės, o vyrui teko išvykti. Taip, man patiko ši knyga, taip, šis autorius vis dar mylimiausias, bet aš svajoju, kad dar būčiau neskaičiusi „Avies medžioklės“, „Kafkos pakrantėje“ ar „Pasaulio galo“.

OficialiaiNaujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:
„Drive my Car“. Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.
„Yesterday“. Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų…
„Nepriklausomas organas“. Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.
„Šecherezada“. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“.
„Kino“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.
„Vyrai be moterų“. Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Žymos sau: KPS: 220, Kn, 2015 12 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

685(18) Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

685(18) Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Murakami_dramblys_Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Haruki yra mylimiausias mano rašytojas, bet visos tos trumpų istorijų knygos tai tikrai ne mėgstamiausios. Skaičiau ilgai, nes perskaitai vieną apsakymą ir norisi sustoti, tik sustojus jis sukrenta galvoje ir jau ateina laikas mėgautis nauju. Stoti aš nemėgstu. Aš mėgstu skaityti. Tad tai man ir nepatiko.

Pradėjus, apėmė keistas jausmas. Gi pasirodė, kad šitai aš skaičiau. Nes ir skaičiau. Pirmas apsakymas tai tip top „Prisukamo paukščio kronikų“ romano pradžia. O gal ir ne pradžia, nepamenu jau, bet vistiek viskas taip pat. Dar vieną apsakymą jau buvau skaičiusi kitoje Murakami knygoje, tad irgi neapsidžiaugiau čia radusi.

Na, o visumoje patiko. Taip, man labai patiko dramblių gamykla ir šokantis nykštukas. Labai patiko moteris, kuri nustojo miegoti. Patiko pora, kuri apiplėšė makdonaldą ir pagrobė maišą mėsainių. Patiko pašiūrių degintojas. Bet dar labiau patiktų jei visa tai būtų storos knygos. O kad tai gali būti, gi matosi iš to paties prisukamo paukščio. Visada nusišypsodavau, kai veikėjas pasakydavo, kad dirba elektronikos prekių marketingo skyriuje. Tarsi visi jie būtų tas pats žmogus :).

Oficialiai: Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald\’s“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta. 

Žymos sau: KPS: 350, kn, 2014 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

611(31) Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

611(31) Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nepaslaptis, kad Murakami yra mano mylimiausias rašytojas, tačiau, kai parašai porą metrų knygų, tai kažkurie centimetrai būna geresni, kažkurie blogesni. Šią knygą aš padėčiau prastesnių trečdalyje. Ir tai šiek tiek nuvilia, nes ši knyga yra nauja, visai šviežia, ką tik parašyta. Juk mes visada tikimės tobulėjimo.

Mane trikdė knygos gylis. Jei dauguma geriausių Murakami romanų yra kaip gilūs ir klastingi ežerai, su savomis undinėmis, painiais vijokliais ir netikėtomis duobėmis, tai „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ man pasirodė kažkoks seklokas. Paslaptis gi banaloka, aš tikrai tikėjausi kažko labiau mistiškesnio. Fantazijos bei sapnai su aiškia riba. Čia sapnuoju, čia jau nebe. Ir nors lyg ir buvo kažkokių vilčių, kad veikėjas padarė kažką sapne, kas persikėlė į realybę (būdinga šiam rašytojui), šioje knygoje nebuvo tokio stipraus jausmo, kur imi ir patiki paraleliniais pasauliais.

Tačiau ši knyga turi tinkamą nuotaiką, tą murakamišką: melancholija, vienatvė, džiazas, trumpi ir keisti dialogai. Jokiu būdu nesakyčiau, kad ji prasta, bet vistiek aš dar svajoju apie ką nors tokio kaip „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.

O čia mano mylimoji lentynėlė:

Oficialiai: Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Puslapių skaičius: 312
Knyga nuosava.
Perskaityta 2014 03 13

551(75) Haruki Murakami „Visi dievo vaikai šoka“

551(75) Haruki Murakami „Visi dievo vaikai šoka“

Haruki Murakami „Visi dievo vaikai šoka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: trejeto knyga negauna nes per trumpa. Nesąžininga taip! Aš visus metus laukiu kol „Baltos lankos“ teiksis išleisti naują Murakamio knygą, o perskaitau per valandą. Labai taupydama ir valandą dalindama per tris dienas! Norisi pargriūti ir trypti kojomis, ir garsiai bliauti, kad noriu dar, noriu dar, DAR!

Ir šiaip man trumpos istorijos nepatinka. Šioje knygoje jų šešios. Ir visos mane įtraukė, jau užplūdo tasmurakamioskaitymojausmas ir bac. Pabaiga. Kiekvienas pasakojimas galėtų virsti knyga. O gal ir virto, nes kaip visada, kažkas lyg girdėto, kažkas lyg skaityto. Ponas Varlius, kuris susikovė su slieku ir išgelbėjo Tokiją nuo žemės drebėjimo, šiek tiek priminė žmogų Avį. O paskutinė istorija turi kažkokių sąskambių su „Norvegų Giria“. Dievo vaikas priminė Naomę.

Aš esu M. gerbėja, todėl šališka :).

Oficialiai: Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje degant iš jūros išplukdytų rąstų laužui, Tokijuje, kur požemiuose Varlius susikauna su Slieku.  Kas nutinka šešiems visiškai vienas su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje ir nė vienas iš jų neapsilanko stichijos suniokotame mieste. Žemės drebėjimas išgyvenamas ne tiesiogiai, o per košmarus, patiriamas haliucinacijas, reakciją į žinias.

Puslapių skaičius: 160
Knyga nuosava.
Perskaityta 2013 06 11

[table id=63 /]

1Kainos surinktos 2012 06 11
2Siuntimo kaina = kaina už vienos knygos pristatymą Lietuvoje/į Lietuvą, renkantis pigiausią siūlomą siuntimo būdą.
3Bendra knygos ir pristatymo kaina perkant tik vieną šią knygą.
4Kaina versta į litus pagal valiutos.lt nurodomą kursą.

432(106) Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“

432(106) Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“

Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tai nėra mano pati mėgstamiausia Murakamio knyga. Nepatenka ko gero ir į penketuką. Bet tikrai privertė pamąstyti. Kai kurie mano epizodiniai skaitytojau jau vien dėl to, (kad privertė pamąstyti) ją laikytų gera. Gal ir man dar nevėlu :). Pradėti sportuoti. Parašyti knygą :) Nustoti nervintis dėl to, kad nemėgstu žmonių ar gėdytis baimės važiuoti dviračiu gatvėmis :)

Ir koks mielas tas žvaigždės pamaiviškumas :)

Oficialiai: Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema – kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?

Puslapių skaičius: 192
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 08 04

341(14) Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

341(14) Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jė! Pagaliau įveikiau rusišką knygą, tegus ir plonytę. Nors trumpų pasakų rinkinių nemėgstu, gi Murakamis šiuo atveju puikiai susiskaitė. Yra kur stabtelėti pavargus kirilicos šifravime. O ką galiu pasakyti apie tas istorijas? Geros. Nuostabios. Murakamiškos. MU RA KA MIŠ KOS! Gi pirmoji istorija, autorius dievagojasi, kad ji tikrai tikrai neišgalvota, o aš tikiu tikiu, pasakoja apie vaiduoklius naktį surengusius vakarėlį ir klausančius džiazo. O šiaip jau beveik visose istorijose herojai klauso plokštelių ir skaito knygas. Vienišumas – būdingiausias vaizdas. Išleiskit lietuviškai, a?

Oficialiai: «Призраки Лексингтона» (1996) – один из самых известных сборников рассказов классика современной японской литературы Харуки Мураками (р. 1949). Автор популярных во всем мире романов «Охота на овец», «Дэнс, Дэнс, Дэнс» и «Хроники заводной птицы» предстает в нем как мастер короткой прозы. 

Puslapių skaičius: 142
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 12 07

299(83) Haruki Murakami “1Q84. Trečia knyga”

299(83) Haruki Murakami “1Q84. Trečia knyga”

Haruki Murakami “1Q84. Trečia knyga”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Na jei skaidyti vieną knygą į dalis, tai šita buvo prasčiausia. Jei vertinti visą 1Q84, kaip vientisą, koks jis ir yra, tai man labai patiko. Palyginusi su kitomis Murakamio knygomis, šią nukiščiau kur nors tarp Kafkos ir Avies. Šis rašytojas savo knygomis man kelia jausmus, o jausmus aprašinėti sudėtinga. Beje, ar trečia dalis išleista dviem viršeliais? Nes manoji žydra, o internetuose daug kur mačiau ir violetinę. Pavydžiu vienos iš herojų užsispyrimo.

Oficialiai: Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai pradėję pintis veikėjų gyvenimai antroje vis labiau raizgėsi vienas aplink kitą, mistika tapo tikroviškesnė. Trilogijos pabaigoje tvyro baimė ir sumišimas, pakimba begalė klausimų… Kas iš tiesų yra seklys, o kas sekamasis? Ką pranašauja danguje kybantys du mėnuliai? Ar Aomamės ir Tengo keliai susikirs?..

Puslapių skaičius: 416
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 08 23

298(82) Haruki Murakami “1Q84. Antra knyga”

298(82) Haruki Murakami “1Q84. Antra knyga”

Haruki Murakami “1Q84. Antra knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Na sunku vieną knygą padalinti į tris dalis ir kalbėti, kaip apie tris skirtingas. Tai pasakysiu tik tiek, kad 1Q84 vidurys dar geresnis už pradžią. Čia jau prasideda tie visi dalykėliai už kuriuos esu įsimylėjusi autorių. Bet šiaip tai man knygoje labiausiai patinka Fukaeri. Mergiote graži, nedaugžodžiauja, žino daug… Bet tai žiūriu masturbacija, erekcija, seksas sapnuose yra neatsiejama mistinių vietų dalis. Labiausiai atpalaiduoja :). Turbūt.

Vienu sakiniu: o aš vakar mačiau pusę mėnulio.

Oficialiai: Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai pradėję pintis veikėjų gyvenimai vis labiau raizgosi vienas aplink kitą, mistika tampa vis tikroviškesnė, o naują knygos puslapį verti dar labiau nekantraudamas. Ar oro lėliukė iš tikrųjų egzistuoja? Kas ją sukūrė? Kas toks yra Lyderis ir kokios jo galios? Ar egzistuoja vienareikšmis teisingumas? 

Puslapių skaičius: 350
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 08 17