Šiukšlynėlis|Jūs tik vežkit man konteinerius knygų, o aš skaitysiu ir rūšiuosiu

Haruki Murakami “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tai nėra mano pati mėgstamiausia Murakamio knyga. Nepatenka ko gero ir į penketuką. Bet tikrai privertė pamąstyti. Kai kurie mano epizodiniai skaitytojau jau vien dėl to, (kad privertė pamąstyti) ją laikytų gera. Gal ir man dar nevėlu :). Pradėti sportuoti. Parašyti knygą :) Nustoti nervintis dėl to, kad nemėgstu žmonių ar gėdytis baimės važiuoti dviračiu gatvėmis :)

Ir koks mielas tas žvaigždės pamaiviškumas :)

Oficialiai: Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema – kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną “Avies medžioklė” jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?

Puslapių skaičius: 192
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 08 04

Харуки Мураками “Призраки Лексингтона”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jė! Pagaliau įveikiau rusišką knygą, tegus ir plonytę. Nors trumpų pasakų rinkinių nemėgstu, gi Murakamis šiuo atveju puikiai susiskaitė. Yra kur stabtelėti pavargus kirilicos šifravime. O ką galiu pasakyti apie tas istorijas? Geros. Nuostabios. Murakamiškos. MU RA KA MIŠ KOS! Gi pirmoji istorija, autorius dievagojasi, kad ji tikrai tikrai neišgalvota, o aš tikiu tikiu, pasakoja apie vaiduoklius naktį surengusius vakarėlį ir klausančius džiazo. O šiaip jau beveik visose istorijose herojai klauso plokštelių ir skaito knygas. Vienišumas – būdingiausias vaizdas. Išleiskit lietuviškai, a?

Oficialiai: «Призраки Лексингтона» (1996) – один из самых известных сборников рассказов классика современной японской литературы Харуки Мураками (р. 1949). Автор популярных во всем мире романов «Охота на овец», «Дэнс, Дэнс, Дэнс» и «Хроники заводной птицы» предстает в нем как мастер короткой прозы. 

Puslapių skaičius: 142
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 12 07

Haruki Murakami “1Q84. Trečia knyga”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Na jei skaidyti vieną knygą į dalis, tai šita buvo prasčiausia. Jei vertinti visą 1Q84, kaip vientisą, koks jis ir yra, tai man labai patiko. Palyginusi su kitomis Murakamio knygomis, šią nukiščiau kur nors tarp Kafkos ir Avies. Šis rašytojas savo knygomis man kelia jausmus, o jausmus aprašinėti sudėtinga. Beje, ar trečia dalis išleista dviem viršeliais? Nes manoji žydra, o internetuose daug kur mačiau ir violetinę. Pavydžiu vienos iš herojų užsispyrimo.

Oficialiai: Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai pradėję pintis veikėjų gyvenimai antroje vis labiau raizgėsi vienas aplink kitą, mistika tapo tikroviškesnė. Trilogijos pabaigoje tvyro baimė ir sumišimas, pakimba begalė klausimų… Kas iš tiesų yra seklys, o kas sekamasis? Ką pranašauja danguje kybantys du mėnuliai? Ar Aomamės ir Tengo keliai susikirs?..

Puslapių skaičius: 416
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 08 23

Haruki Murakami “1Q84. Antra knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Na sunku vieną knygą padalinti į tris dalis ir kalbėti, kaip apie tris skirtingas. Tai pasakysiu tik tiek, kad 1Q84 vidurys dar geresnis už pradžią. Čia jau prasideda tie visi dalykėliai už kuriuos esu įsimylėjusi autorių. Bet šiaip tai man knygoje labiausiai patinka Fukaeri. Mergiote graži, nedaugžodžiauja, žino daug… Bet tai žiūriu masturbacija, erekcija, seksas sapnuose yra neatsiejama mistinių vietų dalis. Labiausiai atpalaiduoja :). Turbūt.

Vienu sakiniu: o aš vakar mačiau pusę mėnulio.

Oficialiai: Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai pradėję pintis veikėjų gyvenimai vis labiau raizgosi vienas aplink kitą, mistika tampa vis tikroviškesnė, o naują knygos puslapį verti dar labiau nekantraudamas. Ar oro lėliukė iš tikrųjų egzistuoja? Kas ją sukūrė? Kas toks yra Lyderis ir kokios jo galios? Ar egzistuoja vienareikšmis teisingumas? 

Puslapių skaičius: 350
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 08 17

Haruki Murakami “1Q84. Pirma knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  nuo pačios knygų mugės šis egzempliorius gulėjo lentynoje ir laukė mano akyčių, o aš laukiau, kol bus išleistos visos trys knygos. Sulaukiau ir va jau perskaičiau pirmą dalį? Ir kaip? Taip kaip man patinka. Taksistai primenantys, kad nutikus keistam dalykui po to tą dieną jau visi kiti dalykai irgi būna keistesni, slaptos komunos, mistiniai mažieji žmonės, mergaitės be intonacijų. Uf :). Ir labai džiaugiuosi, kad nieko panašaus į Orvelo 84-tuosius. To truputį bijojau.

Vienu sakiniu: kad knyga gera rodo jausmas: pilve kruta noras kuo greičiau antrą dalį pradėti.

Oficialiai: Murakami naują savo romaną, tiksliau, romanų trilogiją, neatsitiktinai pavadino 1Q84. Tai nuoroda į George’o Orwello romaną 1984-ieji. Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės, naktį vejantys oro lėliukę. Veiksmas vyksta tarsi 1984-aisiais, tačiau Aomamė pradeda abejoti, ar tai tikrai tie metai, nes realybė skyla, tįsta, nyksta… „Šį naują pasaulį ji nusprendė vadinti 1Q84-aisiais. Q – tai klaustukas – question-mark. Jis reiškia abejonę.“
Kaip ir ankstesniuose romanuose, Murakami kuria intriguojančius personažus: tai dvikovos instruktorė, kuri laisvalaikiu pagal užsakymą žudo vyrus, matematikos mokytojas, po darbo rašantis nespausdinamus romanus, paslaptinga septyniolikmetė Fukaeri, kurios kūrinys atsiunčiamas literatūriniam konkursui, ir kiti ne mažiau rafinuoti asmenys. Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai ima pintis jų gyvenimai, ir viską apgaubia švelni mistika, neleidžianti užversti knygos neperskaičius dar ir dar vieno puslapio ir laukti tęsinio.

Puslapių skaičius: 400
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 08 17

Haruki Murakami “Kafka pakrantėje”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: lėtai lėtai besimėgaudama kiekvienu žodžiu antrą kartą perskaičiau šią knygą. Apie ką ji? Apie ieškojimus ir atradimus, apie paprastą paprastų žmonių gyvenimą, apie vidinius riksmus, laiką, prisiminimus ir išvardytų dalykų beprasmybes. Sava, miela, o keliose vietose net prunkščiau iš juoko :).

Viena citata: “Dėžėje, kuri vadinasi aš, jaučiuosi saugus. Lengvai sragtelėjus, šio būtybės – mano – matmenys viduje prisitaiko ir yra tvarkingai užrakinami. Būtent taip, kaip man patinka. Esu ten, kur ir turiu būti.”

Oficialiai: Romanas Kafka pakrantėje (2002), šeštasis Murakami romanas lietuvių kalba, – tai dar vienas ilgas, bet neprailgstantis romanas, leidžiantis mėgautis nepakartojamu šio rašytojo stiliumi, mįslingos tikrovės pasauliu. Romanas įvertintas pasaulinėmis literatūrinėmis premijomis: 2006 m. pelnė Pasaulio fantastikos premiją (World Fantasy Award), tais pačiais metais už šį romaną Murakami laimėjo Franzo Kafkos premiją, kuri pastaraisiais metais buvo paskirta Nobelio premijos laureatams Haroldui Pinteriui ir Elfriede’i Jelinek.
Romano herojus penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Kai jam buvo ketveri, jo motina ir sesuo išėjo iš namų ir nuo tol berniukas augo su tėvu. Kafka pabėga iš namų ir įšoka į autobusą, vežantį į atsitiktinai pasirinktą Takamatsu miestą. Taip prasideda jo klajonės, kurių vienas iš tikslų – prarastos motinos ir sesers paieškos. Tuo tarpu lygiagrečiame pasakojime pagyvenęs Tokijo gyventojas vardu Nakata radikaliai pakeičia savo ramią gyvenimo tėkmę nužudydamas nepažįstamąjį. Nakata yra nepaprastas personažas, kuris gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka rašyti ar skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamatsu, kur jis susitinka kitus veikėjus. Istorija virsta paraleline, dviguba dviejų veikėjų odisėja, kuri realybės lygmenyje tarsi nesusijusi, tačiau siurrealiame lygmeny turi bendrą prasmę, verčiančią suvokti, kokius vaidmenis jiems skyrė likimas. Tai paslaptingas, Kafkos stiliui artimas pasakojimas, atskleidžiantis, kad kiekvieno mūsų likimo labirintas slypi mumyse.

Puslapių skaičius: 518
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 07 28

Haruki Murakami “Prisukamo paukščio kronikos”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: skaitau aš tą knygą kažkelintą kartą ir galvoju, kad visgi nerealus pasakorius tas autorius. Kiekvieną kartą atsigaunu nuo tos tokios artimos buities, sapnų, realybės, mistikų. Murakamio kuriami pasauliai man yra kažkas tokio. Tarsi žiūrėčiau į veidrodį. Na nelipu į šulinį pagalvoti. Bet mėgstu ant skrynios laukti vasaros :). Ir niekada neatskirinėju sapnų nuo tikrovės bei prieštaraučiau jei kas pasakytų, kad nykštukų ar nematomų draugų nėra. Greičiau išleistų 1Q84 trečią dalį, nes dvi pirmos lentynoje akis bado :).

Vienu sakiniu: Mėja Kasahara man visada labiau ne su geguže, o su Salomėja asocijuojasi :)

Oficialiai: Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis. Šio rašytojo kūrybos mylėtojams jau gerai pažįstamas pasaulis, kuriame paprasčiausia kelionė į drabužių valyklą gali tapti lemiamu gyvenimo posūkiu, spagečių virimas – įžanga į dvasinį nušvitimą, itin atviros sekso scenos neatrodo vulgarios, o fizinė ir metafizinė tikrovės sulydomos taip įtikinamai, jog beveik nustoji būti tikras, kad žinai, ką rasi pravėręs savo tualeto duris.

Puslapių skaičius: 671
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 16

Haruki Murakami “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  tai nėra pati mylimiausia mano Murakami knyga, tačiau perskaičiau ją antrą kartą. Murakami jau toks. Imu į rankas, kai noriu ramybės, kai per daug nekenčiu žmonių, kai man reikia pasakojimo tarsi melodijos. Tada mane labai ramina. Sakiniai ir dialogai:

“ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių” – čia apie merginą, kuri beveik visą pasimatymą tyli, tačiau vistiek palieka gerą įspūdį.

“Tarsi kažkieno parengtoje vietoje gyvenau kažkieno parengtą gyvenimą. Ir iki kur šitas žmogus esu tikras aš pats, o nuo kur jau nebe aš pats. Mano ranka, laikanti vairą, iki kur, po galais, yra mano tikrojo ranka. Aplinkiniai vaizdai iki kur, po galais, yra tikros realybės vaizdai.” – apie nuolatinę veikėjo būseną.

“Kai čia ateinu – ateinu. Kai čia neateinu – esu kitur.
- Vidurio nėra, ar ne?
- Vidurio nėra, – pasakė ji. – Todėl, kad ten neegzistuoja dalykai per vidurį.
- Ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys, – pasakiau.
- Taip, ten, kur neegzistuoja dalykai per vidurį, neegzistuoja ir vidurys.
- Kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda.
- Taip, kaip kad ten, kur neegzistuoja šuo, neegzistuoja ir šuns būda, – pasakė Šimamoto. Tada smagiai į mane pažiūrėjo. – Tu turi keistą humoro jausmą.” – vienas iš gausybės pokalbių, kurie mane ramina. Viskas taip paprasta ir aišku.

Vienu sakiniu: niekada neįsimenu šios knygos pavadinimo.

Oficialiai: Šį kartą prieš skaitytojo akis – meilės istorija, tik jos nevainikuoja meilės triumfas. Dvylikos metų Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, vienas kitame suradę sielos brolius. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau randa laimę – turi nuosavų barų verslą, žmoną, du vaikus, tačiau po šitiek metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs. Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi judviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame – slėpiningame, mirtimi dvelkiančiame – pasaulyje? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė…

Puslapių skaičius: 200
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 05 27

Haruki Murakami “Norvegų giria”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: tai jau nebereikia rašyti, kad skaitau antrą kartą, nes jau minėjau, kad skaičiau viską, ką Murakamio išleido lietuviškai. Tai va. Skaičiau šią knygą tada, kadaise prieš keletą metų. Prieš tai gi buvau girdėjusi daug nuomonių, kad čia kitokia knyga: jokių mistikų, paprasta meilės istorija. Cha cha. Na taip, mistikų nedaug (aš radau!), bet gi iš esmės viskas Murakamiška. Vienatvė. Paieškos. Pokalbiai. Jausmų reiškimo būdas. Pirmą kartą skaitydama nebuvau atkreipusi dėmesio į tai, kad ši knyga yra pati erotiškiausia. Taip mielai. Skaniai. Žaviai. Daug puikių minčių. Kad ir apie tai kodėl vienas žmogus nori pažinti kitą:

-Tarkim, tu geriau mane pažinsi. Ir kas tada?
-Tu tiesiog nesupranti, ar ne? – paklausiau. – Šiuo atveju klausimas “kas tada” – visai beprasmis. Kai kurie žmonės jaučia potraukį, tarkim, skaityti traukinių tvarkaraščius – nieko kito ir neveikia ištisą dieną. Savo ruožtu kiti meistrauja milžiniškus laivų modelius iš degtukų. Tad kas čia tokio, jei pasaulyje yra vaikinas, kuris su tokiu pat pasimėgavimu bando suprasti tave?
-Panašu į hobį? – pralinksmėjusi paklausė ji.

Sava. Man irgi dažnai norisi suprasti. Kai kuriuos internetinius personažus. “Priešus”, žmones, kurie pasiklysta mano gyvenime. Nieko asmeniška. Savotiškas hobis. Išgliaudyti. O šiaip graži knyga. Apie meilę gi. Sau. Ir kitiems.

Oficialiai:  „The Beatles“ dainos „Norwegian Wood“ („Norvegų giria“) garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grąžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių. Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities.  Norvegų girios istorija paprasta ir vientisa, tai išmoningas, švelniai pašaipus, kartu melancholiškas pasakojimas apie draugystę, meilę, gyvenimą ir mirtį.

Puslapių skaičius: 461
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 12 19

Haruki Murakami “Dansu dansu dansu”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: jau geras penkmetis prabėgo nuo tada kai skaičiau šią knygą pirmą kartą. Tad prisiminiau, tik tiek, kad ši tėra “Avies medžioklės” tęsinys, kurioje herojus leidžiasi ieškoti anoje knygoje prarastos draugės, o viso reikalo metu dar susidraugauja su paaugle. Tiek. Tą kartą man knyga patiko, bet ir viskas. Antrą kartą gi galėjau geriau įvertinti smulkmenas. Siužetas taip baisiai nebeveja, o kaip gi viskas bus toliau :) – mėgavausi. O skaitymo dievai, kokia puiki knyga. Už avį net turbūt geriau. Niekur taip taikliai neaprašyta, kaip jaučiasi žmogus, kuris neturi ką veikti, kuris stumia laiko ir neišsipisinėja galvodamas apie aukštas materijas. Mano skaitytojos sako, kad nesupranta šių knygų, nors pripažįsta, kad traukia. Aš nežinau ar traukia. Bet suprantu aš viską. Manęs nė truputį nesuglumina vaiduokliai, mistikos ir kiti reikalai. Ne veltui G. juokėsi, kai kelionės į Paryžių metu aš įkalnėse liepdavau nykštukams nulipt nuo kuprinės. Nes toks yra gyvenimas. Norit mane pažint? Skaitykit Murakamį ir klausykit nožikų.Va.

Oficialiai: Jis paprastas mūsų dienų vyrukas, ištikimuoju „Subaru“ nardantis Tokijo gatvėmis, klajojantis Japonijos pakrantėmis ausyse ir širdyje be perstojo skambant rokui. Tik kartais gyvenimas tampa toks keistas, kad ima kalbėtis su cukrine kavinėje ant stalo… Ieškantį paslaptingai dingusios draugės Haruki Murakami herojų įsuka keistų ir paslaptingų įvykių, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Jis susidraugauja su trylikamete aiškiarege, atsivėrusia nuo pasaulio roko siena, gauna užšifruotus nurodymus iš pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies. Vienas po kito į mirties menę Honolulu užkaboriuose iškeliauja bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas būtų, nepaliauk šokti… – dansu dansu dansu (angliško žodžio dance japoniška transkripcija).

Puslapių skaičius: 391
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 12 14