Pagal
Žyma: Henning Mankell

467(140) Henning Mankell „Žmogus iš Beidžingo“

467(140) Henning Mankell „Žmogus iš Beidžingo“

Henning Mankell „Žmogus iš Beidžingo“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: na na na, tai nėra geriausia Mankelio knyga. Vidutiniokė, sakyčiau. Labai jau daug lyrinių intarpų. Kad ir apie Kinijos ideologų susirinkimus. Labai jau daug sutapimų. Labai jau mažai intrigos. Vistiek neblogai. Sklandžiai skaitomas kriminalinis romanas. Keista, bet daugiau neturiu ką pasakyti.

OficialiaiVieną žiemos dieną švedų policija susiduria su bene baisiausiu šalies istorijoje nusikaltimu – atokiame kaimelyje žiauriai nužudyta devyniolika gyventojų. Gilindamasi į tyrimo medžiagą, teisėja Birgita Roslin aptinka, jog tarp nužudytųjų yra ir jos giminaičių, be to, pasirodo, kad svarbus tyrimo „kabliukas“ – netoli nusikaltimo vietos rastas senas dienoraštis, kurį XIX amžiuje rašė teisėjos giminaitis Janas Andrenas. Dienoraštyje pateikiami įspūdžiai iš JAV, kur jis vadovavo statybai tiesiant geležinkelį. Po truputį aiškėja, kad skerdynes atokioje Švedijos provincijoje neabejotinai sieja kažin koks ryšys su tuometiniu Andreno pavaldiniu Sanu, kuris 1863 m. buvo pagrobtas Kinijoje ir atplukdytas į Ameriką. Aptikusi šį azijiečių pėdsaką, Roslin nusprendžia vykti į Kiniją.

Puslapių skaičius: 496
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 17

387(60) Henning Mankell „Žudikas be veido“

387(60) Henning Mankell „Žudikas be veido“

Henning Mankell „Žudikas be veido“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Perskaičiau knygą ir pirma mintis, kuri kilo buvo susijusi su pavadinimu. O prie ko čia žudikas? O prie ko čia „be veido“?

Antra mintis buvo apie tai, kad visai nebūtina mėgti pagrindinius personažus. Knyga patinka ir be to. Nes ponas Valanderis manęs visai nežavi. Ypač kaip moters. Apsileidęs verksnys. Ši knyga pagal eiliškumą yra pirmoji iš tų, kurias skaičiau. Matosi, kad rašytojas vėliau šiek tiek patobulino policininko paveikslą. Kitose knygose Valanderio stuburas kietesnis.

Trečia mintis ta, kad būtent ši knyga yra ramesnė. Toks paprastesnis detektyvas. Mažiau fanatikų. Bet Švedijoje gyventi dar labiau nesinori. Jie dar didesni rasistai už mus, ir dar gi ten amžinai šalta.

Oficialiai: Atokiame Švedijos kaime žiauraus nusikaltimo aukomis tampa vyresnio amžiaus ūkininkų pora. Net visko matę policininkai sukrėsti. Sunku įsivaizduoti, kas galėjo taip šaltakraujiškai susidoroti su iš pirmo žvigsnio ramiai ir kukliai gyvenusiais žmonėmis. Nepasitvirtinus spėjimams dėl keršto ar apiplėšimo motyvų, bylą tiriančiam inspektoriui Kurtui Valanderiui lieka vienintelė išeitis – remtis paskutiniu sunkiai sužeistos moters liudijimu – vieninteliu jos ištartu žodžiu „Užsienietis…“. Vietinės spaudos išplatinta žinia dar labiau apsunkina tyrimą. Nepasitenkinimo banga kyla imigrantų stovyklose – nužudomas atvykėlis iš Somalio…

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 23

385(58) Henning Mankell „Penktoji moteris“

385(58) Henning Mankell „Penktoji moteris“

Henning Mankell „Penktoji moteris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Štai ir dar vienas detektyvas apie švedų policininką Valanderį. Būtent ši dalis man tą policininką nupiešė kaip tikrą emo. Jis visada liūdnas, visada nori nulįsti kur nors kamputyje liūdėti. Juk tėtis mirė, su žmona išsiskyrė, Baiba nepaskambina, Linda nelanko, sviestainiai brangūs, alga maža, automobilio šildymas sugedęs, tyrimas eina velniop. Liūūūūdna. Bet užtatai man ir patinka. Toks visai kitoks policininkas. Nei per daug protingas, visai nesarkastiškas, ir ramus, ir ūmus… O dar įdomu tai, kad skaitytojas, tai yra aš, nejaučia kažkokios įtampos. Visas įdomumas yra sutelktas į tai kaip vykdomas tyrimas, o ne į spėliones kas gi ten žudo… Intrigėlių nerasite. Tiesiog skoningas detektyvas.

Skaitydama knygą suvokiau, kad Švedija tikrai nėra mano svajonių šalis. Ir žodžiai „tvarka“ bei „sterilumas“ tikrai turi būti rašomi kabutėse. Patinka detektyvai su tais pačiais veikėjais. Gaila tik, kad visada ne iš eilės man papuola skaityti.

Oficialiai: „Penktoji moteris“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su populiariu švedų detektyvininku H.Mankelliu. Tai trijų šiurpių žmogžudysčių istorija, kurią narplioja garsusis komisaras Valanderis.

Puslapių skaičius: 511
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 21

371(44) Henning Mankell „Prieš šalną“

371(44) Henning Mankell „Prieš šalną“

Henning Mankell „Prieš šalną“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jei nerašyčiau šito blogo, o tiesą sakant tam ir pradėjau, tai po kiek laiko bebeprisiminčiau, kad skaičiau tokią knygą. Jo ji nėra bloga, tuo labiau nėra neįsimintina. Tačiau kada nors man tai susipintų su interneto naujienų portalų antraštėmis ir pradėčiau abejoti.
Klausimas: kodėl ant viršelio degantis gaidys? Daug kas knygoje degė: gulbės, veršiukai, zooparduotuvės gyvūnėliai, beveik ir žmonės, bet prie ko čia gaidys? Nes ugnies simbolis?
Jau antroje Mankellio knygoje man kliūna herojų „savipisa“, nuolatinis galvojimas „oi mes tolstame vienas nuo kito“ ir „ar aš tave pažįstu“. Vis dėl to tos mintys man atrodė nenatūraliose vietose, pvz., žiūrint į žmogaus skerdieną. Na aš sprendžiu pagal save, tai man regis visos jos užgriūna tik kai nėra ką veikti. Stebino ir tas šiaurietiškas charakteris – švaistytis peleninėmis pašnekovui (tėvui) į galvą. Tarsi čia koks itališkas temperamentas būtų. O visa kita tipiška. Tipiški skandinaviški psichai :).

Oficialiai: Romane „Prieš šalną“ lietuvių skaitytojams jau pažįstamas įžymusis tyrėjas Valanderis rengiasi atsisveikinti su savo profesija. Tačiau jo dar laukia sudėtinga byla – ir ji taps išbandymu ne tik Valanderiui, bet ir jo dukteriai Lindai. Ši, sekdama tėvo pėdomis, rengiasi pradėti tarnybą policijoje. Jaunoji karta keičia vyresniąją, tačiau ar įmanoma prilygti garsiajam Valanderiui? Proga tai išsiaiškinti – serija sunkiai protu paaiškinamų nusikaltimų. Ežere liepsnojančios gulbės, sudegintas veršelis. Kas tai – sadisto, nekenčiančio gyvūnų, išpuoliai ar ciniškos pratybos prieš planuojamas žmogžudystes? Kai mįslingai dingsta tyrinėtoja etnogeografė, o netrukus – ir Lindos vaikystės draugė, tyrėjus ant kelio užveda būtent būsimosios policininkės intuicija. Seno vilko Valanderio patirtis, analitinis mąstymas ir jaunosios Lindos veržlumas, gera nuojauta bei jaunatviškos klaidos – kaip tik tai, ko reikia, kad būtų išnarplioti žemiausių instinktų ir nežemiško apsėdimo kurstomi nusikaltimai.

Puslapių skaičius: 544
Knyga nuosava. Pirkom už 5lt.
Perskaityta 2012 03 23

 

362(35) Henning Mankell „Klystkeliais“

362(35) Henning Mankell „Klystkeliais“

Henning Mankell „Klystkeliais“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: neseniai forume skaičiau, kad žmonėms gėda Lietuvos. Ta prasme jie nenorėtų siųsti į užsienį atvirlaiškio vaizduojančio samanės virimą. Ir šiaip tipo mūsų šalis gėdinga. Deginami senukai, nuo tilto mėtomi šunys. Jokioje civilizuotoje šalyje to nebūna. Ha ha, visur gerai, kur mūsų nėra? Nes man atrodo, kad mūsų nusikaltėliai palyginus su kokiais skandinaviškais, tai tik uogelės be fantazijos. Tik paimk kokio švedo detektyvą ir gūžiesi kampelyje. Va ten tai psichai! Norvegijos Breivikas puiki iliustracija. Tai va. Gera knyga.

OficialiaiĮ Istado nuovadą paskambina ūkininkas, kurio rapsų lauke „keistai elgiasi“ nepažįstama mergina. Inspektorius Valanderis vyksta nuraminti ūkininko. Tačiau jam ėmus artintis prie merginos, ši apsipila benzinu ir susidegina. Kitą dieną randamas nužudytas buvęs Švedijos teisingumo ministras. Šalį sukrėtusią žmogžudystę lydi kitos. Aukų, regis, niekas nesieja, tik tai, kad visi nužudytieji – vyrai ir jiems visiems nurėžtas skalpas. Serijinio žudiko psichologinis portretas netelpa į jokius rėmus ir tampa rimtu iššūkiu daug mačiusiam tyrėjui Valanderiui. 
Nusikaltimų istorija pasakojama iš dviejų perspektyvų – legendinio inspektoriaus Valanderio ir žudiko, reginčio pasaulį kaip ritualo ir Apreiškimo padiktuotų „užduočių“ mirtiną lauką. 
Kiekviename suaugusiame žmoguje slypi vaikas. Tą Valanderis žino. Tik ar tai ir leidžia žudikui elgtis vaikiškai ir drąsiai žaisti? 

Puslapių skaičius: 544
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 02 25