Pagal
Žyma: Herbjorg Wassmo

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

tisajHerbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Wassmo mane yra nuvylusi tik vieną kartą. Visos kitos knygos, įskaitant ir šią, patiko. Žinoma, jos turi ir bendrą bruožą – stiprias, bet likimo smarkiai pamėtytas moteris.

Šiaip dažnokai ant knygos nugarėlių būna parašyta per mažai, arba netiksliai, tačiau šį kartą knyga apibūdinta labai teisingai. Nedaug galiu pridurti.

Skaitydama kelis kartus ėjau į Google. Norėjau Wassmo biografijos faktus paskaityti. Ši knyga yra apie ją. Vis galvojau, kad sunku turėtų būti gyventi tokiame pasaulyje su tokiu jo matymu. Patiko. Žinoma. Kaip jau sakiau, viskas anotacijoje.

OficialiaiKnygos autorė žengė išties drąsų žingsnį: ji prisipažino, kad rašydama Tas akimirkas nepabijojo atskleisti savo gyvenimo detalių.
Romano Tos akimirkos veikėja, vadinama tiesiog Ja, atkartoja panašius bruožus kaip ankstesnių knygų herojų Toros ir Dinos. Ji pažeidžiama ir kartu be galo stipri, nuožmi ir gaivalinga, tačiau nuskriausta. Ji priklauso kartai, kuri patyrė daug sunkumų. Anksti tapusi motina, romano veikėja nebaigia mokyklos, vargais negalais įstoja mokytis toliau. Ji augina sūnų, mėgina jaukintis nepažinią vyrišką meilę. Atšiaurūs santykiai, atsakomybė už vaiką, žema savivertė ir rūškana kasdienybė. Jai tenka rinktis – žengti lemiamą žingsnį ir susigrumti su kasdienybe ar prisitaikyti.
Herbjørg Wassmo romane pasakojama apie svyruojantį pasitikėjimą ir norą išsikovoti vietą pasaulyje, apie svajones ir nepalaužiamą valią eiti pirmyn. Apie meilės ilgesį ir išdavystę. Apie pažeidžiamumą ir giliai slepiamą atkaklumą.
Tos akimirkos – tai istorija apie moters gyvenimą Norvegijoje nesenoje praeityje, apie mokslus ir profesinę veiklą, apie vyrą ir vaikus, apie pastangas išsikovoti dalelę laiko sau, apie pagaulumą įspūdžiams ir ūmų pyktį, atvirumą pasauliui ir užsklęstą ryžtą. Tai istorija, kupina sodraus ir atšiauraus šiaurės Norvegijos gamtovaizdžio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri išdrįso sulaužyti didžiausius tabu ir tapo viena žymiausių ir mėgstamiausių Norvegijos rašytojų.

Žymos sau: KPS: 320 Ke, 2016 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

322(106) Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

322(106) Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: labai bijau biografinių knygų. Tada labai nusiviliu. Šimtus kartų pasakojau, kaip tai buvo su Allende po „visos mūsų dienos“. Rijau jos knygas, o dabar net nupurto kokią „Paulą“ pamačius ir nesinori imti. To labiausiai bijojau imdama šią. Bet Wassmo turbūt tiesiog per daug šiaurietiška, kad būtų višta ir sunervintų.
Į šimtą metų telpa trys moterys. Rašytojos prosenelė – svarbiausia persona. Ištekėjo už nemylimo, bet visada jį mylėjo. O laimei trukdė tolimesni troškimai: būti gydytoja, būti aktore, būti…
Dvyliktoji prosenelės duktė – rašytojos senelė. Mylinti savo ligotą vyrą ir vaikus žiūrinti, kaip į visą graužiančius skėrius. O jų turi dešimt. Savotiškai laiminga, kad vyras suserga, nes gali pakeliauti iki sostinės. Jo gydyti.
Dešimtoji senelės dukra – rašytojos mama. Naujesni laikai, didesnės svajonės, mažiau vaikų, žiauresnis vyras.
Ir mergaitė – būsima rašytoja. Štai kodėl tos prievartos kupinos knygos tokios tikroviškos. Štai kodėl ta gėda tokia įtikinama. Patirta. Nutylėta. Iškentėta.
O 19 amžiaus Norvegija tikrai nekvepia romantika. Vien tik vėjai, jūros, akmenys ir silkių kvapas. Žvarba žvarba žvarba. Net šalta skaityti. Susisiekimo priemonės tarp kaimų – įvairių dydžių valtys. Valtys audringose jūrose. Vaikai irkluoja gydytojo ar kunigo, moterys irkluoja apsipirkti ar aplankyti artimųjų. Brrr. O autorės šeimyna vaisinga. Po 12-10 vaikų. Suprantu, nebuvo apsaugos priemonių, o tokioje šalyje norisi šildytis po kailiais :), tačiau na… stebuklus darančių kaimo bobučių turbūt visur būdavo…
Knyga patiko. Baimės nepasitvirtino.

Priedas: miela leidykla, gal metas priimti naują viršelių dizainerį? Kuris bent jau knygą perskaitytų ir nepastatytų pusnuogės (tais laikais, toje šalyje) mergiotės prie jūros. O ką jau kalbėti apie kitas pastarojo meto naujas knygas, kad ir Austen „Įtikinėjimas“.

Oficialiai: Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos senelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui.

Puslapių skaičius: 456
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 17

244(28) Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

244(28) Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Herbjørg  Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: visiškai nesąžininga leisti trilogijas su tokiomis pauzėmis. Kas vyko pirmoje dalyje vos vos prisimenu, o kadangi skaičiau ne savo knygą, tai ir antrą kartą to padaryti negaliu. Juolab, kad visos Toros dalys yra gana plonos ir tilptų į vieną veikalą. Pvz., Dinoje buvo kiek atskiresnės istorijos, Toroje, gi viskas nuoseklu.  Todėl vos perskaičius antrą dalį norisi griebti trečią, o anos nėra… Na bet pagaliau gavusi knygą – pripuoliau. Ak, kaip Wassmo skiriasi nuo Allendės. Abi gi rašo apie moteris ir sunkią jų dalią. Bet pietietiškos Allendės  moterutės net problemas sprendžia kitaip. Wassmo knygos šaltos, niūrios, baisokos. Ir artimos lietuvių charakteriui: apie skriaudas reikia tylėti, nemalonumai namuose viešai neaptarinėjami. Net prievarta nutylima iš gėdos. Ir dėl to, kad moterys kaltina save. Visa paskutinė Toros dalis tai jos klejojimai, bandymai pamiršti, apgauti save, KAŽKAIP gyventi toliau. Sunkiai.

Vienu sakiniu: tik tiems, kurie kelis šimtus puslapių gali tverti kitų skausmą.

Oficialiai: Čia ir vėl sutinkame Torą – vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode“. Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas – dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės.

Puslapių skaičius: 256
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2011 03 20

76 Herbjørg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“

76 Herbjørg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“

toraHerbjørg Wassmo „Tora. Nebylus kambarys“

Puslapių skaičius : 264
Mano įvertinimas: 80/100

Oficialiai: Antroje trilogijos dalyje sutinkame tą pačią mergaitę Torą, augančią mažytėje šiaurės salelėje. „Vokiečio pavainikė“ sulaukia paauglystės, prasideda jos dvasinės brandos istorija. Toros motina baikšti ir užsidariusi, jos vėsi ir bejėgiška meilė nešildo ir nepadeda, o patėvis išnaudoja seksualiai. Mergina atsilaiko tik panirusi į savo vidinį gyvenimą ir atkakliai mokydamasi. Jos gyvenimo šviesuliai – tetulė Rakelė ir dėdė Simonas. Šie žmonės, žinių troškimas bei noras išsiveržti iš nykios buities padeda Torai baisiausią jos gyvenimo valandą, kai ji atsiduria vienui viena prieš likimą.

Aš sakau: Gera rašytoja, gera knyga. Žiauru, šiurpas krečia nuo išgyvenimų, kai kas sava, kai kas pernelyg šiaurietiška. Blogai tai, kad trečios dalies teks vėl laukti šimtą metų. Tora turbūt net geriau nei Dina, nes daugiau bėjėgiškumo ir skausmo.

Knygą paskolino Laura.

Perskaityta 2009 09 08