Pagal
Žyma: Isabel Allende

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

cdb_meiluzis-japonas_p1Isabel Allende „Meilužis japonas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Isabel Allende yra ta autorė, kurios knygas aš skaitau visas. Tiesiog. Nežinau net kodėl, nes tikrai nepasakyčiau, kad yra mėgstamiausia. Visgi, beveik visada žinau, kad istorija skaitysis lengvai bei įtrauks. Taip nutiko ir šį kartą.

Dėl tam tikrų įvykių praeityje, jauna mergina slapstosi nuo pasaulio ir įsidarbina senelių namuose. Čia sutinka turtingą močiutę, kuri po truputį papasakoja savo gyvenimo istoriją. Visada tokios istorijos sukasi, kokio nors skaudaus istorijos įvykio fone. Šį kartą tai japonų vargai po Perl Harboro įvykių. Kaip žinia, japonai gyvenę JAV, keliems metams buvo uždaryti stovyklose. Iš detalių panašu, kad nebuvo tos stovyklos tokios žiaurios, kaip tos, kuriose buvo nukankinti Europos žydai, bet kalėjimas yra kalėjimas. Į tokį pateko ir minėtos močiutės jaunystės draugas su šeima. Na, o kaip viskas rutuliojosi toliau, jau neatskleisiu.

Allende puikiai valdo plunksną ir žaviai nešioja mus iš praeities į dabartį ir atgal. Supina daug meilės, stereotipų (rasinių ir lytinių), vargo, turto, gėrio (labdara, pagalba kitiems) ir tikro blogio (vaikų pornografija). Kaip jau sakiau, visada žinai, ko iš autorės tikėtis ir visada tai gauni.

Oficialiai: „Vieversių namais“ vadinamame garbaus amžiaus žmonių pensionate gyvena daug ir juodo, ir balto mačiusi Alma Belasko, tolydžio narstanti savo audringo ir nuotykingo gyvenimo prisiminimus. Slaugoma ištikimosios Irinos Bazili ir savo vaikaičio Seto, ji palengva atkuria visą gyvenimą nuo mažų dienų.
Gimusi Varšuvoje, artėjančio karo išgąsdintų tėvų išsiųsta į San Fransiską, Alma patenka į turtingą dėdės Aizeko šeimą, kur su savo pusbroliu Natanieliu gyvena visų mylima ir lepinama. Čia artimai susidraugauja su japonų Fukudų šeima, kuri tarnauja Belaskams, ir taip prasideda tragiška jos ir Ičimėjaus Fukudos meilės istorija, trukusi daugiau nei septyniasdešimt metų, atlaikiusi visas nelaimes ir likimo negandas, prasidėjusias po Perl Harboro atakos, kai visi japonų kilmės amerikiečiai, laikyti grėsme JAV, trejiems metams buvo uždaryti internuotųjų asmenų stovyklose.

Žymos sau: KPS: 248 Kn 2017 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

665(85) Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

665(85) Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

Zaidimas-su-mirtimi3_p1Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Su nuostaba perskaičiau vieną kitą atsiliepimą apie šią knygą. Pasaulis per rimtai sureagavo. Allende, tas Markesas su sijonu, drįso užmesti savo magiškas čilietiškas istorijas ir parašė detektyvą? Išdavikė! Kaip ji galėjo? Tokie ir panašūs komentarai kelia šypseną. Gal dėl to, kad man labai patiko? Na taip, knyga kitokia, visai ne Allendiška gal, bet ar mes skaitome romanus tik dėl autorių, ar visgi dėl istorijų. Mėgavausi skaitydama, o to senokai nepatyriau.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, „Žaidimas su mirtimi“ man pasirodė labai… skandinaviška. Ir jei čia nebūtų rašoma apie JAV, tikrai galėtum pamanyti, kad veiksmas vyksta kokioje Švedijoje. Kodėl taip pasirodė? Nežinau. Nuotaika. Personažai. Siužetas. Psichai. Mažumos. :). Šiaip čia nėra kažkokia labai jau humoristinė knyga, bet autorė parodė ką gerai išmano – sukūrė neįtikėtinus personažus. Skaičiau ir šypsojausi. Iš to, ką esu skaičiusi, man labiausiai priminė Hoego knygą „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Gal dėl to čia tas sugretinimas su skandinavais.

Perskaičiusi aprašymą galvojau, kad ši knyga bus paaugliška, Allende yra tokių parašiusi, bet anaiptol, tai tiesiog detektyvas, kuriame yra paauglių. Gal šiek tiek nuspėjamas, gal nebuvo netikėtumo, gausu loginių spragų (kad ir tai, jog policija lengva ranka dalina slaptą informaciją į kairę ir dešinę), bet stiprioji pusė buvo ne intriga ar realumas, o personažai ir nuotaika. Man tikrai patiko.

Oficialiai: Mįslingo ir atskalūniško būdo paauglė Amanda kaip diena ir naktis skiriasi nuo bohemiškos motinos Indianos. Mergina, kaip ir jos tėvas inspektorius Bobas Martinas, turi įgimtą detektyvės talentą, tad laisvalaikiu ryte ryja kriminalinius romanus ir su paaugliais iš viso pasaulio žaidžia kompiuterinį žaidimą „Riperis“. Jame pasiskirstę vaidmenimis jie narplioja kraupiausius nusikaltimus. Kai mieste pasipila serija šiurpių žmogžudysčių, Amanda su „Riperio“ dalyviais pasineria į kraupius nusikaltimus. Merginai pavyksta atrasti tai, ko anksčiau nepastebėjo vietos policininkai…

Žymos sau: KPS: 418,  Kn, 2014 10 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

599(19) Isabel Allende „Majos dienoraštis“

599(19) Isabel Allende „Majos dienoraštis“

Isabel Allende „Majos dienoraštis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Savo santykius su Allende aš vis aprašinėju prie kiekvieno atsiliepimo, tad šį kartą nesikartosiu. Pati knyga skaitėsi labai lengvai. Maja sudirba savo gyvenimą ir nuo pasekmių pasislepia Čilojos saloje, kurioje padeda savo globėjui rašyti knygą, taip pat kapstosi po sudėtingą jo praeitį, kuri yra ir Čilės istorija. Viską Maja rašo savo dienoraštyje šokinėdama prie praeities ir dabarties. Įvertinčiau knygą geriau, bet vietomis mane ji trikdė. Merginai tik 19 metų. Naivoka, kvailoka, narkomanė, alkoholikė. Vietos, kuriose ji rašo apie savo audringą praeitį įtikinamos ir įdomios. Labai paprastai ir gražiai aprašytas ir kasdieninis čilojiečių gyvenimas, taip pat prietarai ir papročiai. Tačiau ten kur Čilės istorija – gana sausoka ir nuobodoka. Gerai, man įdomu buvo paskaityti apie visas represijas ir pan., bet taigi čia atseit merginos dienoraštis, kodėl ji viską savo sąsiuvinuke rašo tarsi tai būtų istorijos vadovėlis? O po to vėl tampa naivoka ir kvailoka mergele.

Kaip ten bebūtų, autorė turi rašymo gyslelę. Nesvarbu, kad ne visos knygos man patiko, skaityti jas malonu ir visada įtraukia.

Oficialiai: Naujasis Isabel Allende romanas „Majos dienoraštis“  pasakoja apie devyniolikmetę amerikietę, patyrusią didžiausius nuopuolius – ji grimzdo narkotikų prekeivių, nusikaltėlių ir prostitučių liūne, kol galop apsistojo nuošalioje Čilės saloje. Ten, slėpdamasi nuo persekiojančio ankstesniojo gyvenimo, Maja rašo savo gyvenimo istoriją, ilgainiui atskleisdama kraupią šeimos paslaptį. Mergina pagaliau suvokia meilės ir ištikimybės prasmę ir pradeda didžiausią savo gyvenimo nuotykį: kelionę į savo sielos gelmes.

Puslapių skaičius: 424
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 01 30

340(13) Isabel Allende „Begalinis Planas“

340(13) Isabel Allende „Begalinis Planas“

Isabel Allende „Begalinis Planas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Būtų man kas pakišęs šią knygą be viršelio tai dar ilgai galvočiau kas čia galėjo ją parašyti. Gal Irvingas, kai dar nebuvo įsijautęs? Dėl potraukio keistiems sekso partneriams: vyresniems, storesniems, žiauresniems. Dėl nežaboto to paties sekso poreikio, dėl knygos storumo, dėl užbėgimo už akių, kur pasakoma „daug vėliau, kai jis vedė“. O gal ją parašė koks Saramago pasekėjas nes vis įterpia netiesioginės kalbos dialogų. O gal Markesas dėl kai kurių sakinių nenormalaus ilgumo? Pasirodo čia teta Allende. O apie tai, kad knygą rašė moteris, taip pat susimąstyčiau. Veikėjas vyras, gyvena laisvos meilės laikais, bet vienintelis iš savo aplinkos nesižavi laisvu seksu, svingeriavimu, visą gyvenimą nori šeimos ir vaikų ir pergyvena kai santuokos nenusiseka. Dar kyla klausimų?
Skaitydamą knygą vis pagalvodavau, kaip ją įvertinsiu. Vietomis maniau duosiu vienetą, nes pavargau skaityti, nusibodo tie autorės monologai. Ir gana retas peršokimas į pirmą asmenį irgi erzino. Taip ne į temą: perskaitai šimtą puslapių ir atsiranda skyrelis, kur herojus pats apie save kalba. Kitose vietose maniau, kad knyga verta net trejeto, nes jau jau pasidaro įdomu ir nepastebiu, kad laikas miegoti. Dėl tokių svyravimų apsistoju ties dvejetu, nes nesigailiu, kad knygą skaičiau. Tarp visų čia išleistų Allende knygų „Begalinį planą“ statyčiau į garbingą vidurį. O kai romanų tiek daug, tai manau šita vieta tikrai puiki.
O labiausiai patiko tai pagrindinio herojaus geriausia draugė persivadinusi į Tamarą, tai ir aš ją taip vadinsiu. Artimas personažas, laisvamanė su tikslu ir nepabijojusi susirasti seną pažįstamą, apie kurį galvojo ilgą laiką ir jam pasipiršti :). O ir praturtėjimo būdas vertas dėmesio.
Begalinis planas užtatai ir begalinis, kad neįvykdomas.

OficialiaiIsabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą. Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį. Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią  –  kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą…

Puslapių skaičius: 432
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 12 04

243(27) Isabel Allende „Sala po vandenynu“

243(27) Isabel Allende „Sala po vandenynu“

Isabel Allende „Sala po vandenynu“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Allende arba patinka, arba ne. Man patiko patiko patiko, o po vienos knygos nebe. Bet perskaičiusi šios aprašymą nusprendžiau, kad turėtų reabilituoti autorę ir taip nutiko. Kuo knyga gera: nuotykiai, žiaurumai, įvairios meilės kombinacijos. Įvairių spalvų kombinacijos. Įvairių siekių ir pasaulėžiūros kombinacijos. Vergai nori būti laisvi. Yra ir tokių, kurie nenori. Yra baltųjų, kurie mano, kad juodasis yra gyvulys ir yra tokių, kurie siekia žmonių lygybės. Veiksmas vyksta 18-to amžiaus pabaigoje – 19-to pradžioje Š. ir P. Amerikų žemėse, tuometinėse kolonijose. Plantacijos, sukilimai, aukštuomenės pobūviai.  Ir viskas vienoje knygoje. Buvo labai faina, kad knyga stora, nes čia tas atvejis, kai su meile žiūri, kad dar daug šito epo liko skaityti. Beje, aš maniau, kad ši knyga bus be hepyendo. Nujaučiu, kad daug kas sakys, kad tokio gi ir nebuvo. O aš sakysiu, o kodėl ne?

Vienu sakiniu: Visada žinojau, kad kurtizane būti yra geriausia visais laikais.

Oficialiai: Romane pasakojama apie žavią vergę mulatę Zaritę, atitekusią plantatoriui Tulūzui Valmorenui, tačiau atkakliai siekiančią laisvės ir meilės. Priversta gyventi žiaurioje šeimininko namų aplinkoje, Zaritė niekada nesijautė vieniša. Paprastos moterys, tokios kaip kurtizanė Violeta, jos parankinė Lula, saugojusi šeimininkę ir tvarkiusi jos verslo reikalus, žiniuonė teta Roza, Selestina ir plantatoriaus virėja teta Matilda, – ėjo su ja petys į petį, padėdamos siekti išsvajotos laisvės būsimoms kartoms. Neištverdami priespaudos, engiami vergai galų gale sukyla ir padega plantaciją. Bėgdamas Valmorenas drauge pasiima ir Zaritę. Pirmieji žingsniai, vedantys merginą išsivadavimo iš vergijos link, suveda su išsvajotąja meile… Tačiau tuomet Zaritę ištinka skaudžiausias smūgis.

Puslapių skaičius: 448
Nuosava knyga
Perskaityta 2011 03 16