Pagal
Žyma: įvertinimas: 3

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

cdb_meiluzis-japonas_p1Isabel Allende „Meilužis japonas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Isabel Allende yra ta autorė, kurios knygas aš skaitau visas. Tiesiog. Nežinau net kodėl, nes tikrai nepasakyčiau, kad yra mėgstamiausia. Visgi, beveik visada žinau, kad istorija skaitysis lengvai bei įtrauks. Taip nutiko ir šį kartą.

Dėl tam tikrų įvykių praeityje, jauna mergina slapstosi nuo pasaulio ir įsidarbina senelių namuose. Čia sutinka turtingą močiutę, kuri po truputį papasakoja savo gyvenimo istoriją. Visada tokios istorijos sukasi, kokio nors skaudaus istorijos įvykio fone. Šį kartą tai japonų vargai po Perl Harboro įvykių. Kaip žinia, japonai gyvenę JAV, keliems metams buvo uždaryti stovyklose. Iš detalių panašu, kad nebuvo tos stovyklos tokios žiaurios, kaip tos, kuriose buvo nukankinti Europos žydai, bet kalėjimas yra kalėjimas. Į tokį pateko ir minėtos močiutės jaunystės draugas su šeima. Na, o kaip viskas rutuliojosi toliau, jau neatskleisiu.

Allende puikiai valdo plunksną ir žaviai nešioja mus iš praeities į dabartį ir atgal. Supina daug meilės, stereotipų (rasinių ir lytinių), vargo, turto, gėrio (labdara, pagalba kitiems) ir tikro blogio (vaikų pornografija). Kaip jau sakiau, visada žinai, ko iš autorės tikėtis ir visada tai gauni.

Oficialiai: „Vieversių namais“ vadinamame garbaus amžiaus žmonių pensionate gyvena daug ir juodo, ir balto mačiusi Alma Belasko, tolydžio narstanti savo audringo ir nuotykingo gyvenimo prisiminimus. Slaugoma ištikimosios Irinos Bazili ir savo vaikaičio Seto, ji palengva atkuria visą gyvenimą nuo mažų dienų.
Gimusi Varšuvoje, artėjančio karo išgąsdintų tėvų išsiųsta į San Fransiską, Alma patenka į turtingą dėdės Aizeko šeimą, kur su savo pusbroliu Natanieliu gyvena visų mylima ir lepinama. Čia artimai susidraugauja su japonų Fukudų šeima, kuri tarnauja Belaskams, ir taip prasideda tragiška jos ir Ičimėjaus Fukudos meilės istorija, trukusi daugiau nei septyniasdešimt metų, atlaikiusi visas nelaimes ir likimo negandas, prasidėjusias po Perl Harboro atakos, kai visi japonų kilmės amerikiečiai, laikyti grėsme JAV, trejiems metams buvo uždaryti internuotųjų asmenų stovyklose.

Žymos sau: KPS: 248 Kn 2017 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

839(9) Jo Nesbø „Sūnus“

839(9) Jo Nesbø „Sūnus“

sunusJo Nesbø „Sūnus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada sakydavau, kad mylimiausias mano rašytojas yra Murakami. Negaliu šių žodžių išsižadėti, bet ar galima turėti du mylimiausius? Galima? Labai prašau! Tada mano kitas mylimiausias yra Nesbø! Kai aš sužinojau, kad bus dar viena knyga apie Hūlę, tai apėmė susijaudinimas, lyg į pasimatymą ruoščiausi. Bet „Sūnus“ ne apie Hūlę. Dabar net pažiūrėjau, kada knyga išleista, mat net neabejojau, kad tai nėra kažkas iš ankstyvosios autoriaus kūrybos. Stipri, įtraukianti, nepaleidžianti, geriausia 2017 metų knyga, nemeluoju. Ai, na ir kol kas vienintelė šiais metais perskaityta, bet vistiek geriausia :)

Autorius sugebėjo sukurti tokius charakterius, kad sergi už blogiuką (narkomaną žudantį nusikaltėlius) ir sergi už priklausomybių turintį (nieko naujo, ar ne?) policininką. Ir iki galo nesupranti, kaip čia susivokti tarp jų, juk neįmanomas happy endas visiems, o gal įmanomas? Tik autorius ne iš tų, kuris pasodina ant rožinių debesų. Žinoma, yra tokių detalių, kurios įmanomos tik knygose, bet na, mes gi ir nenorime tokio turinio realybėje :D. Na tai jau supratote, kad man patiko.

OficialiaiModerniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.
Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

Žymos sau: KPS: 528 Ke 2017 01 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

830(87) Clare Mackintosh „Leidau tau išeiti“

830(87) Clare Mackintosh „Leidau tau išeiti“

1462890759_knygaClare Mackintosh „Leidau tau išeiti“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ryt paskutinė mano skaitymo metų diena ir turbūt reiktų paskubėti ir pabaigti kokią knygą, vien dėl gražaus 88 skaičiuko :).

Aštunti metai baigiasi, o aš vis stebiuosi dalykais. Vakar netyčia radau blogą, kuris naudoja visiškai tokią pačia įrašo struktūrą (įvertinimas su paaiškinimu skliaustuose, nuomonė, visai kaip aš kadaise rašydavau „aš sakau:“, oficiali anotacija, knygos kilmė, puslapių skaičius, na viskas visai taip pat). Apėmė dežavu. Nieko blogo, tik žiauriai keista. Nesusilaikiau ir atsiprašiau už tai, kad aš kažkokiu būdu nusikopijavau, nes nemanau, kad mano blogas kažkam galėtų daryti įtaką. Dar keistesnis dalykas, kad didelis knygynas ištrynė mano komentarą, apie tai, kad per jų šokinėjančius langus labai sunku kažką nusipirkti.

Na, bet pakalbėkime apie knygą. Senokai man ji krito į akį, intrigavo aprašymas. Ir visai nenusivyliau. Istoriją pasakoja keli veikėjai. Moteris, kuris po skaudaus įvykio bėga ir bando susikurti naują gyvenimą. Tada detektyvas, kuris tiria tą skaudų įvykį, dar vėliau prisijungia trečiasis pasakotojas, iš kurio sužinosime apie moters praeitį ir kas privedė iki nelaimės.

Autorė keliose vietose tikrai neblogai sužaidžia. Apskritai, rašo įtikinamai, pvz., tarp bendradarbių šmėstelėjusi flirto ir įsimylėjimo šmėkla lengvai leido prisiminti įvykius, kada man taip buvo nutikę ir pajusti empatiją viskam, kas seka po to.

Paliesta ir smurto artimoje aplinkoje tema. Kol nesusiduri, tai dažnai atrodo, ak, kodėl gi tos moterys nepabėga. Bet kur, kad ir į kokią organizaciją, kuri globoja tokiais atvejais. Tačiau paskaitai, įsijauti, suvoki kaip kartais tai sunku, kaip nelengva pabėgt ne tik nuo smurtautojo, bet ir atsilaikyti prieš pasaulį su „pati prisiprašė“.

Tai tikrai geras psichologinis trileris, į kurį labai smarkiai įsijaučiau.

Oficialiai: Tamsa, liūtis, automobilis… Tą tragišką lapkričio vakarą jos gyvenimas subyra į šipulius. Bėgdama nuo nesiliaujančių košmarų, moteris nusprendžia viską pradėti iš naujo. Bet net persikėlus į nuošalų kotedžą prie jūros sielvartas ir prisiminimai neapleidžia. Ji iš visų jėgų kabinasi į naują gyvenimą, dar nežinodama, kad praeitis vis tiek pasivys ir teks akis į akį susidurti su senais košmarais.
Detektyvas Rėjus Stivensas kaip įmanydamas stengiasi padėti skausmo ir kaltės kamuojamai moteriai, nors avarijos byla, atrodo, slysta iš rankų, ją tiriant nėra už ko užsikabinti. Iš paskutiniųjų bandydamas rasti nusikaltėlį, jis peržengia ne tik profesines, bet ir asmenines ribas. Ar pavyks rasti tiesą? Ar pavyks pabėgti nuo košmarų? O svarbiausia – ar buvo įmanoma išvengti lemtingos tragedijos?

Žymos sau: KPS: 384 Kb 2016 10 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

825(82) Liza Marklund „Sprogdintoja“

825(82) Liza Marklund „Sprogdintoja“

cdb_Sprogdintoja_p1Liza Marklund „Sprogdintoja“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiek tiek pasvarsčiau kokį įvertinimą skirti. Nepasakyčiau, kad buvo labai super, bet man tokios patinka labiau nei kitokios :D. Tad lai turi tą trejetą.

Iš trijų skaitytų autorės knygų ši pasirodė įdomiausia. Visgi man buvo labai keista skaityti apie švediško laikraščio darbą ir jo organizavimą. Tik dėl to, kad pas mus tokių grandiozinių nebūna. Na, bent man taip atrodo. Nors man nelabai patinka keistai saviplaka užsiimantys pagrindiniai veikėjai, bet šioje knygoje žurnalistės nuotaikos ir reakcijos į aplinkinius įsipaišė labai lengvai. Nors man truputį keista, kaip žmonės, kurie savęs tiek atduoda darbui darbui ir tik darbui, dar įsigudrina susilaukt vaikų.

Ar gali rekomenduot? Jei skaitėt kitas autorės knygas ir patiki, tai tada taip!

OficialiaiAnkstų žvarbaus gruodžio rytą Evening Post Nusikaltimų skyriaus vadovė Anika Bengtzon pažadinama telefono skambučio. Olimpiniame stadione nugriaudėjo sprogimas. Į skutelius suplėšyta auka – Kristina Furhagė, vasaros olimpinių žaidynių organizacinio komiteto galva. Meistriškai balansuodama tarp šeimos ir vadovaujamų pareigų laikraščio skyriuje, spausdama informaciją iš policijos informatoriaus, Anika ima kapstytis Kristinos praeityje. O ten grasinimai susidoroti, slapta santuoka ir nešvariai gautos pareigos. Tada nugriaudėja antrasis sprogimas. Šiurpūs nusikaltimai žurnalistei yra geriausia sensacija. Kai šaltinis atskleidžia, kad policija jau lipa ant kulnų nusikaltėliui, Anika išsireikalauja išskirtinio interviu. Tik reporterė kapsto per giliai ir netrukus pati taps įsiutusios serijinės žudikės taikiniu.

Žymos sau: KPS: 544  Ke 2016 10 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

824(81) Nele Neuhaus „Snieguolė turi mirti“

824(81) Nele Neuhaus „Snieguolė turi mirti“

tsNele Neuhaus „Snieguolė turi mirti“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiandien galvojau, kada gi mano ūpas užsirašinėti apie perskaitytas knygas atslūgo tiek, kad tą darau ne iškart baigusi, o va po kelių dienų. Greičiausiai po to, kai pastebėjau, kad blogą skaito daugiau skaitytojų. Kiek gi jų, aš nežinau, nes Šiukšlynėlis yra vienintelis mano blogas, kuriame neįjungta jokia statistikos sekimo sistema. Tada pradedu galvoti, kad reikia rašyti kažkaip įdomiau, nes seniau jei būčiau sugalvojusi parašyti tik „patiko“, tai būtų to ir pakakę. O bet tačau, 8 metai tuoj sukaks, tai gal jau vėlu rūpintis kas kam patinka, o kas kam ne?  O mano kitame bloge galite perskaityti, kokią knygą išrinkau mėnesio geriausia.

„Snieguolė turi mirti“ man patiko. Jau skaitydama kitą autorės knygą, ją priskyriau prie gerųjų detektyvių, tai nenuliūdino ir dabar. Siužetas ir nusikaltimų motyvai gal šiek tiek keistoki, bet visai nekliuvo. Tyrėjai su savo gyvenimais irgi įdomūs, nes jų problemos gal kiek kitokios nei tos, kurias jau skaičiau šimtą kartų. Skaitėsi lėtokai, tad jei norit gero detektyvo, bet ne tokio gero, dėl kurio aukotumėte naktį, tai rekomenduoju!

Oficialiai: Prieš vienuolika metų Altenhaino kaimelyje be pėdsakų dingo dvi septyniolikmetės. Teismas, remdamasis vien netiesioginiais įkalčiais, dešimčiai metų kalėjimo nuteisė Tobiją Sartorijų. Atlikęs bausmę vyras grįžta į gimtinę ir randa sugniuždytą tėvą, apleistus namus. Neištvėrusi įtampos nuteisus sūnų Altenhaino kaimą paliko Tobijo motina, žlugo šeimos kavinė, buvusi ne tik pajamų šaltiniu, bet ir visu Sartorijų šeimos gyvenimu.
Tuo metu nuo pėsčiųjų tilto nustumiama moteris. Kriminalistai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas nustato, kad tai Rita Kramer, kalėjusio Tobijo motina. Ar šis išpuolis sietinas su merginų žudiko grįžimu? Apklausiami kaimo žmonės atsitveria tylos siena. O kai Altenhaine dingsta dar viena mergina ir vietinis vaikinas, prasideda lenktynės su laiku…

Žymos sau: KPS: 456  Kn 2016 09 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

 

823(80) Dinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“

823(80) Dinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“

arbatos-plantatoriaus-zmona-1Dinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nežinau kodėl, bet man kažkodėl labai gražus šios knygos viršelis. Nuo seno mėgstu raudonos ir žalios derinį, o instagrame žiūrinėjau kitų šalių leidimus – panašūs, gražūs, bet šis man žaviausias. Beje, kalbant apie instagram, tai jums reiktų sekti mano kito blogo profilį @venividi.lt,  apie knygas ten nerašau, bet tarp visokių kosmetikų parodau ką tą dieną skaitau, tai žinosite kokios apžvalgos laukti :).

„Arbatos plantatoriaus žmona“ yra toks šeimyninis romanas. Primena Colleen McCullough man kažkuo. Šioje istorijoje jauna anglė nutekėjo į Ceiloną, kuris tuo metu dar buvo britų kolonija. Veiksmas vyksta tarpukario laikais. Čia jos laukė vyresnis vyras su mįslinga praeitimi, nemėgiama svainė, plantacijos darbininkų bėdos. Gal ir nustebsite, bet aš mėgstu tokias knygas. Šiek tiek apie kitų kraštų kultūrą, kad ir britų gyvenimą kolonijose, truputis meilės, žiupsnis paslapčių, kurios labiausiai atsiranda dėl tuometinių prietarų.

Skaitėsi labai lengvai. Tai tiesiog knyga atsipalaidavimui. Kokybiškas meilės romanas.

Oficialiai: Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla… Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

Žymos sau: KPS: 456  Kn 2016 09 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

821(78) David Mitchell „Sleido namas“

821(78) David Mitchell „Sleido namas“

sleido-namas-1David Mitchell „Sleido namas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prisipažinsiu, kad labiausiai mane suintrigavo knygos aprašymas. Ir pavadinimas. Mane kažkodėl patraukė visokie „xx dvaras“, „yy namas“, „zz sodyba“. Na, o aprašymas viliojo misticizmu, siaubo pasaka suaugusiems ir kitais patraukliais saldainiais. Kitos garsios autoriaus knygos aš nesu skaičiusi, tik mačiau filmą.

Na, ir suviliojęs pasakojimas nenuvylė. Sleido name, kurio iš tiesų nėra, gyvena dvyniai. Tokie lyg ir iš dalies nemirtingi burtininkai, kuriems kas devynis metus reikia suėsti vieną sielą. Na, toks gyvybės palaikymo būdas. Sielos gi dažniausiai tinka tik atrinktų žmogėnų, visi kaip taisyklė yra kokie nors lūzeriai. Taip ir pasakojama apie visus kas devynis metus. Istorijos šiek tiek susijusios, kiekvieną kartą dvyniams užsimanius „pavalgyti“ vis išlenda koks nors netikėtumas vedantis mus į kulminaciją. Pradeda vis įdomiau ir įdomiau darytis kas gi nutiks po 9 metų.

Knyga parašyta lengvai, fantazijos įdėta daug, gal kažkiek kliuvo viso to Sleido namo ir gyvybės palaikymo būdo paaiškinimai, bet na, fantastika yra fantastika. Tikrai labai smagi pasaka, apie tai, kad nereikia lįsti pro neaiškias dureles, į neaiškius sodus :).

Oficialiai: Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį nuošalaus skersgatvio sienoje pasirodo juodos, mažos, geležinės durelės; jei jūs esate tas, kurio reikia, nustebęs lengvai jas atversite – ir pateksite į puikų sodą, kuriame stūkso Sleido namas. Maloni moteris pasitiks jus ir pakvies vidun. Iš pradžių iš namo išeiti visai nenorėsite. Tačiau vėliau paaiškės, kad ištrūkti jūs jau nebegalite… Kas devyneri metai kraupieji namo gyventojai prisivilioja tą, kuris jaučiasi vienišas, nesuprastas ir yra ypatingas, tik pats to nežino: prislėgtą paauglį, neseniai išsiskyrusį policininką, drovią koledžo studentę. Daugiau jų niekas nebemato. Kas iš tiesų vyksta Sleido name? Tiems, kurie sužino, jau būna per vėlu...

Žymos sau: KPS: 232  Kn 2016 09 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

819(76) Jo Nesbø „Nemezidė“

819(76) Jo Nesbø „Nemezidė“

Nesbo_nemezide_72max_p1Jo Nesbø „Nemezidė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Valio valio, pagaliau perskaičiau paskutinę neskaitytą Hario Hūlės serijos knygą. Taip jau gavosi, kad seriją skaičiau ne iš eilės. Pradėjau nuo „Pentagramos“, po to „Raudongurklė“, vėliau visos iš eilės praleidžiant „Nemezidę“, na o dar vėliau gi pirmosios dvi knygos. Ir dabar ši. Pamenu, kai bibliotekoje darbuotoja aiškino merginai, kad jokio skirtumo eiliškumas nesudaro, nes bylos vistiek skirtingos. Na taip, laba diena. Nelabai mėgstu bibliotekininkes su tokiais patarimais. Iš tiesų nieko smagaus gi skaityti apie veikėjus ir žinoti, kad kai kurių ateityje nebebus, nes šiuos ištiks ne koks likimas. O ir apie pačią istoriją, kažkur ateityje buvo užuominų. Taip kad…

Na, o kalbant apie knygą, tai šališka aš būti negaliu. Tiesiog labai mėgstu Harį. Artimas man jis toks, man tik įdomu ar Nesbo turėjo realių bėdų su alkoholiu, ar ne, nes labai jau pažįstamai viską aprašo.

O šiaip man atrodo, kad man gyvenime užtektų vos poros rašytojų, ir aš skaityčiau ir skaityčiau jų serijas kol mirčiau ir nieko man daugiau nereikėtų :D.

Oficialiai: Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi…
Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.
Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Žymos sau: KPS: 464  Kb 2016 09 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

817(74) Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“

817(74) Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“

cdb_Zarija-pelenuose_p1Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nors visi žino, kad skandinaviški detektyvai yra mano mylimiausias knygų žanras, tačiau aš visada su malonumu skaitau tokią fantastiką. Net nežinau kokia ji tiksliai. Ar turi savo pavadinimą? Tokių knygų daug. „Bado Žaidynės“, „Divergentė“, „Angelų įsiveržimas“, „Brangakmenis“, „Magų gildija“ ir t.t. Vienos primena kitas (pvz., „Bado Žaidynės“ ir „Divergentė“ turi daug panašumų, kaip „Brangakmenis“ su „Žarija pelenuose“). Dauguma jų yra trilogijos. Ir nors regis jau skaitei kažką panašaus, vistiek neįtikėtinai įtraukia, nepaleidžia, perskaičiusi pirmą dalį, puolu ieškoti kitos.

„Žarija Pelenuose“ pasakoja apie šalį, kurią užkariavę valdo karingieji – žiaurūs, bejausmiai karai, kurie daugybę metų mokomi akademijoje. Į tokią akademiją mes net savo priešo nesiųstume. Kadaise karingieji užkariavo mokslinguosius, daugelį jų pavertė vergais. Tačiau, kaip ir visada tokiose knygose, tarp karingųjų atsiranda toks, kurio širdis ir prigimtis gera. Ir būtent toks žmogus visaip padeda vergei, kuri siekia išlaisvinti iš kalėjimo savo brolį. Tipiška.

Knygoje mane stebino žiaurios scenos. Nė kiek nepagražintos, kaip gerai žinomoje „Sostų žaidimų“ istorijoje. Prievarta bei kankinimai tikrai nesušvelninti ir jautresniems skaitytojams gali sapnuotis.

Mane įtraukė karingųjų intrigos, pasipriešinimo vidiniai nesutarimai, vergų gyvenimas. Taip įtraukė, kad jei mintys apie knygą neišblės, tai greitu laiku pirksiu anglišką antrą dalį. Tiesa, labiausiai erzinanti žinia, ta, kad autorė dar nebaigė rašyti serijos.

OficialiaiJi – vergė. Jis – karys.
Imperija juos mokė būti paklusnius ir neapkęsti.
Bet jie pasirinko laisvę ir meilę.
Šalis, kurioje gimė Laja ir Elijas, kadaise buvo taiki ir klestinti. Tačiau užkariautojai ją pavertė baimės sukaustyta Imperija, valdoma negailestingo Imperatoriaus ir jam aklai paklūstančių karių su sidabrinėmis kaukėmis. Laja užaugo skurdžiame kvartale, tarp apšiurusių namų ir dulkėtų gatvelių, nuo vaikystės žinodama, kad už menkiausią nepaklusnumą Imperatoriui žiauriai baudžiama. Elijas, priešingai, priklauso išrinktiesiems – jis augo uždaroje Juodosios uolos akademijoje, kur berniukai nuo mažumės rengiami tapti Imperatoriaus armijos kariais. Skirtingiems pasauliams priklausantys Laja ir Elijas gimę būti nesutaikomais priešais, bet netrukus ima aiškėti, kad jų likimai susiję kur kas labiau, negu jiedu įtarė…

Žymos sau: KPS: 464  Kn 2016 09 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

816(73) Marija Duenas „Laiko gijos“

816(73) Marija Duenas „Laiko gijos“

cdb_Laiko-gijos_p1Marija Duenas „Laiko gijos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Peržvelgiu savo paskutinių skaitytų knygų penketuką. Visiška, VISIŠKA eklektika. Keistas tarantiniškai juokingas trileriukas, nesąmoninga S. Brown knyga apie meilę bei intrigas, šiurpokas, bet labai įdomus švediškas detektyvas, postapokaliptinė psichologinė drama. O dabar dar įsipaišo ir storas truputį istorinis romanas, kurį lygina su „Vėjo nublokštais“. Taip, ko gero statyčiau į tą pačią lentyną, dar pridėčiau „Erškėčių paukščius“, bei kitas autorės knygas, šalia tilptų ir I. Allende romanai.

Vienintelis dalykas man trukdė skaityti: autorė gana nuobodžiai aprašinėjo politinę situaciją. O kadangi viskas apie Ispanijos pilietinį karą, bei metą Antro Pasaulinio laikais, tai aš daug bagažo neturėjau ir kažkaip nuobodžiavau ten skaitydama „Chuanas tą, Migelis aną, tais metais… o po to…“. Na, galima ir kažkaip įdomiau gi.

Tačiau pagrindinė istorija man patiko ir buvo gana neįprasta. Jos pradžioje jauna mergina iš Madrido įsimyli žavų vyrą, meta namus, sužadėtinį ir pasineria į aistringus santykius. Tada būna apgauta ir palikta su skolomis. Maroke. Ir grįžti namo negali, nes uždarytas kelias. Truputis naujų draugų, machinacijų ir juodosios rinkos – atidaro savo siuvimo saloną. Einasi neblogai, atsiranda įdomių pažinčių, kurios nuveda prie šnipinėjimo vienos valstybės saugumo tarnybai. Kaip suprantate, knyga pilna visokių įdomybių bei intriguojančių personažų. Jei tik politinis paveikslas būtų nušviestas įdomiau, nebūtų prie ko kibti. Na nebent prie to, kad labai sunku šią knygą nešiotis buvo.

Oficialiai: Pagrindinė romano veikėja Sira Kiroga, jauna siuvėja iš Madrido, beprotiškai įsimyli menkai pažįstamą vyriškį, išvyksta iš Ispanijos palikdama dorą sužadėtinį ir motiną. Maroke jie pradeda naują gyvenimą – kupiną netikėtų pažinčių, prabangaus gyvenimo ir tamsių jo užkaborių. Apsvaigusi iš meilės Sira netrukus lieka apgauta ir pažeminta, be pinigų ir netekusi bet kokių iliuzijų. Tačiau gyvenimas Sirai pamėtėja rizikingą galimybę. Ji atidaro madų ateljė, itin vertinamą aukštų pareigūnų, jų žmonų ir meilužių. Su viena jų, užsienio reikalų ministro Franko diktatūros metu meiluže Rozalinda Foks, Sira užmezga itin artimą draugystę. Svaiginančios pažintys su politikos aukštuomene Sirą įtraukia į pražūtingą avantiūrą — madų ateljė tampa tik priedanga kitokiai veiklai…

Žymos sau: KPS: 584  Kb 2016 08 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook