Pagal
Žyma: Jean-Christophe Grangé

518(42) Jean-Christophe Grangé „Gandrų skrydis“

518(42) Jean-Christophe Grangé „Gandrų skrydis“

Jean-Christophe Grangé „Gandrų skrydis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ach tas Granžė :). Imu knygą ir galvoju: sudomins-nesudomins, skaitysiu-mesiu, nuobodžiausiu-įsitrauksiu. Įvertinimą matėte, tai kuris variantas ištiko kaip ir nebėra reikalo aiškinti.

Jau pripratau prie minties, kad autorius pačiame gale iškrės kokį nors viražą. Pakiš pagrindinį herojų kaip svarbiausią nusikaltėlį, apkeis blogiukus su geriukais vietomis, ar ką nors panašaus. Buvo taip ir čia? Buvo. Nustebau? Šį kartą ne, nes kai kuriose vietose buvau pradėjusi įtarinėti kaip čia tas mazgelis surištas.

Istorija jau nuo pačių pradžių įtraukia: gandrų stebėtojas nusamdo nuobodžiaujantį turtuoliuką pakeliauti po pasaulį paukščių maršrutais ir išsiaiškinti kodėl jie pavasarį nesugrįžo iš šiltų kraštų. Tik nusamdo ir bum – numiršta. Jaunuolis vistiek iškeliauja ir oi kiek visokios bjaurasties sužino. Jei skaitėte kitų šio autoriaus knygų, tai žinote kokios bjaurasties. Jei neskaitėte, tai nors kartais padėkite sumuštinį į šalį.

Oficialiai: Istorikas Luji Antiochas, persisotinęs mokslų ir pasiilgęs tikro gyvenimo bei aktyvios veiklos, apsiima vykdyti šveicaro ornitologo Makso Bėmo užduotį: keliauti gandrų migracijos keliais ir išsiaiškinti, kodėl praeitą pavasarį negrįžo jo žieduoti gandrai. Lėktuvų bilietai ir viešbučiai jau užsakyti, bet, dar nespėjęs išvykti, Luji randa ornitologą negyvą muziejaus po atviru dangumi gandralizdyje. Skrodimas parodo, kad Maksui Bėmui kadaise mįslingomis aplinkybėmis buvo persodinta širdis. Luji leidžiasi į ilgą pavojingą kelionę per Rytų Europą iki Turkijos, Izraelio, Centrinės Afrikos Respublikos…  Kas gi įvyko gandrų migracijos kelyje? Ar ornitologas taip aistringai domėjosi gandrais tik iš meilės gamtai? Kas persodino Maksui Bėmui širdį? Ką reiškia sudarkytų kūnų nuotraukos, rastos Makso Bėmo namuose? Ir kaip su visu tuo susijęs paties Luji Antiocho likimas?

Puslapių skaičius: 378
Knyga nuosava.
Perskaityta 2013 01 25

[table id=30 /]

1Kainos surinktos 2012 01 25
2Siuntimo kaina = kaina už vienos knygos pristatymą Lietuvoje/į Lietuvą, renkantis pigiausią siūlomą siuntimo būdą.
3Bendra knygos ir pristatymo kaina perkant tik vieną šią knygą.
4Kaina versta į litus pagal valiutos.lt nurodomą kursą.

490(14) Jean-Christophe Grangé „Sielų miškas“

490(14) Jean-Christophe Grangé „Sielų miškas“

Jean-Christophe Grangé „Sielų miškas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: didelis perskaitytų knygų bagažas turi tam tikrų trūkumų. Vis mažiau knygų, kurias galėčiau skaityti neatsitraukdama. Jau seniai neskaičiau per naktį. Todėl džiaugiuosi, kad Grange šį kartą suėdė didelę dalį manojo savaitgalio. Patinka man tas autorius (dažniausiai, nes „Limbų priesaiką“ mečiau po keliolikos puslapių), labiausiai žavi pabaigos. Kaip sugeba jis viską išrutulioti, pakišti netikėtumų, apgauti.

Kartais man gaila, kad autorius nerašo serijinių knygų, su tais pačiais herojais. Kitais kartais aš tuo džiaugiuosi, nes kiekvienoje knygoje vis kažkas naujo, kitokie charakteriai, kitokie personažai. Šioje gi Žana (turi senmergės kompleksą) vaikosi monstriuką. Vaikosi Paryžiuje, vaikosi po visą Lotynų Ameriką.  Ir vardan ko? Pati nežino, bet skaityti smagu. Itin daug šlykštumo ir žiaurumų. Labai įstrigo detalė: dažnai vardinami prekės ženklai. Tai Prada bateliai, tai Lacoste marškinėliai, tai DKNY bliuskutė, tai dar kas. Užslėpta reklama, ar kaip čia? Kitose knygose nepastebėjau.

Beje, mieli ištikimi skaitytojai, šio įrašo apačioje rasite lentelę su elektroniniais knygynais, kuriuose galima įsigyti šią knygą. Raudona kaina yra didžiausia, žalia – mažiausia. Juokinga, bet tai sugalvojus pasirodė, kad būna keblumų, pvz., leidėjo parduotuvė neveikia, Humanito parduotuvėje neveikia paieška… Knygynus parinkau tokius, kurie šovė į galvą, populiariausius, tad vėliau ši lentelė laisvai gali keistis. Ateityje pridursiu ir informaciją apie elektronines knygas (yra tokia, ar ne). Kai tik sugalvosiu kaip gražiai pateikti. Ar naudinga?

OficialiaiVieną dieną Nantero aukščiausiojo teismo pareigūnė Žana ima įtarti, kad jos mylimasis Tomas jai neištikimas.Piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, ji įtaiso klausymosi įrangą Tomo psichoanalitiko kabinete – šitaip įgijusi galimybę klausytis jųdviejų pokalbių moteris viliasi sužinoti tiesą… Kiekvieną vakarą gaudama tos dienos įrašus, ji nejučia ima klausytis ir kitų pacientų seansų.Tačiau kartą Žana išgirsta psichoanalitiko ir paslaptingo pagyvenusio lankytojo, kalbančio su ispanišku akcentu, pašnekesį apie šio sūnaus autisto išgyvenamą siaubingą krizę, pasireiškiančią netgi potraukiu žudyti. Moteris kaipmat sumoja, kad vyriškio sūnus ir yra Paryžių šiurpinantis žudikas kanibalas…

Puslapių skaičius: 536
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 11 24

[table id=1 /]
1Kainos surinktos 2012 11 24
2Siuntimo kaina = kaina už vienos knygos pristatymą Lietuvoje.
3Bendra knygos ir pristatymo kaina perkant tik vieną šią knygą.
4Kaina versta iš eurų.

414(87) Jean-Christophe Grangé „Miserere“

414(87) Jean-Christophe Grangé „Miserere“

Jean-Christophe Grangé „Miserere“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tikri psichologiniai neskaitadieniai. Buvo apėmę mane. Priežastis – vasarai uždaryta artimiausia biblioteka. Namuose tik ~5 nuosavos ir neskaitytos knygos. Tai kaip gi skaityti? Gi baigsis! Po savaitės nebebus ko! Tai va. Užsirašėme kitoje bibliotekoje. Apžiūrėjau. Nusprendžiau, kad basa neliksiu ir vėl ėmiausi skaitymo :).

Mano vieną mėgstamiausių žanrų – detektyvai/trileriai – nesunku atspėti, ar ne? O labiausiai šiame žanre mane žavi autoriaus gebėjimas įtraukti. Tada man nebesvarbūs logikos trūkumai, pigaus holivudinio filmo lygio triukai ir t.t. Mesje Grange įtraukti moka. Ir fantazija nesiskundžia. Jau kaip prisuks visokių žudymų balsais, sektų, vaikų-dievų, nacių, diktatorių… Nenuobodu. Ir tyrėjai faini. Nors abu su savo savipisomis, bet skirtingai nei skandinaviškose knygose, čia jos tokios… kitokios… O dar veiksmas Paryžiuje. Argi man dar ko reikia?

Aiškėjant detektyvinei linijai apėmė nuojauta, kad čia bus ta istorija, kuri neturi geros pabaigos. Na, pvz., surandamas žudikas, bet dėl tam tikrų aplinkybių to neįmanoma įrodyti ir jis toliau lieka laisvėje. Taip jau susukta viskas, kad atrodo tiesiog neįmanoma pabaigti visko gerai. Paskaitykite ir pasakykite ar esate patenkinti pabaiga :)

OficialiaiArmėnų bažnyčioje pietrytiniame Paryžiuje neįprastomis aplinkybėmis nužudomas choro vadovas. Netrukus nutinka ištisa virtinė makabriškų įvykių: dingsta keli vaikai choristai, pasipila kraupios žmogžudystės, po kurių atsiranda paslaptingi užrašai iš psalmės „Miserere“ ir mįslingos žymės prie aukų… 
Tyrimą atlieka du policininkai – armėnas ir rusas. Senas, į atsargą išėjęs išminčius Kasdanas ir gudreiva, gražus tarsi „roko žvaigždė“ Volokinas – du nuovokūs, darbui ir kilniems tikslams atsidavę žmonės, kamuojami painios praeities.

Puslapių skaičius: 536
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 06

294(78) Jean-Christophe Grangé „Akmenų sinodas“

294(78) Jean-Christophe Grangé „Akmenų sinodas“

Jean-Christophe Grangé „Akmenų sinodas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  Skaitydama susimąsčiau. Štai fantastines visokias knygas mėgstu. Netrukdo drakonai, vampyrai ir raganos. Tai kodėl nusiviliu skaitydama įtemptą detektyvą, kuriame kažkas gali pasiversti paukščiu? Nes taip nebūna? O šiaip Grange moka rašyti taip, kad skaitai iki paskutinio puslapio nepaisant tų paukščių :). Klasikinis greitas detektyvas su mistikos elementais. Bėgu lekiu. Klasikiniu būdų prikaišiotas įtariamųjų, kuriuos atmetus greitai susivoki kas yra pagrindinis blogiukas. Tai tiek. Čia seniau manęs kažkas klausė, kodėl aš tiek mažai parašau apie knygas. Todėl kad čia ne apžvalgos, recenzijos. Tokias gal ir norėčiau rašyti kur nors kitur. Kitiems. Bet tingiu ieškoti ir siūlytis.  Todėl, kad čia tik pastabos ir įspūdžiai. Sau.

Oficialiai:  Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis… Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?

Puslapių skaičius: 480
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 08 12

240(24) Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės“

240(24) Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės“

Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  Seniai beskaičiau gerą detektyvą. Lyg ir esu mačiusi filmą, kuris paliko gerą įspūdį, tačiau detalių neprisiminiau, todėl skaičiau nežinodama kaip gi viskas klosis. O detektyvas susuktas tobulai – ryškūs veikėjai, gera istorija, puikiai išlaikoma intriga. Mėgstu, kai knygose būna pamėtyta užuominų į atomazgą. Kodėl? Nes erzina tokie detektyvai, kur rašoma rašoma rašoma, o galiausiai koks policininkas viską išaiškina ir paremia tokiais dalykais, kurių nebuvo paminėta. Pvz., sako, aš jau tada pastebėjau, kad jo mašina raudoną, o visame veikale niekur nebūna nė užuominos apie spalvą. Čia kitaip. Čia geriau! Primėtyta bele kiek užuominų iš kurių susidarai bendrą vaizdelį ir jau manai, kad tavęs niekas nenustebins pabaigoje, o ten bac ir dar detalytė :) Turbūt dabar ir filmą dar kartą pažiūrėsiu. Iš jo aprašymo matosi, kad daug kas nesutaps, tad dar įdomiau.

Vienu sakiniu: tobulai susuktas detektyvas, kuris išlaiko įtampą tiek kiek reikia.

Oficialiai: Policininkai žinojo, kas yra prievarta ir mirtis. Jie gerai išmanė savo kasdieninį darbą, tačiau susidūrė su tuo, ko dar nebuvo matę: išniekinti, nukankinti nuogi kūnai embrionų pozomis, kalnų ir ledo pasaulis. Makabriška mirties žymė – purpurinės upės. Kas jie, atlikę šį kruviną darbą: velnio apsėstųjų sekta, o gal pamišusių žudikų gauja?
Kovose su gangsteriais nusipelnęs komisaras Nymanas ir gyvenime šilto ir šalto ragavęs policininkas Abdufas šį sykį ištirs beprotišką bylą. Realybė, su kuria jie susidurs, bus baisesnė, negu galima įsivaizduoti. Jeanas Christophes’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė) skaitytoją apgaubia subtiliu nežinomybės šydu, iš kurio sunku išsivaduoti…

Puslapių skaičius: 325
Elektroninė knyga
Perskaityta 2011 03 07