Pagal
Žyma: Jodi Picoult

376(49) Jodi Picoult „Paprasta tiesa“

376(49) Jodi Picoult „Paprasta tiesa“

Jodi Picoult „Paprasta tiesa“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: apsimeskite, kad dar neskaičiau šios knygos ir paklauskite ką žinau apie kažkokius amišus. Mano atsakymas: tai uždara krikščioniška bendruomenė, kuri rengiasi keistai, nenaudoja elektros ir niekada nekerpa plaukų, mat juos laiko šventais. Po šios knygos žinios pasipildė tuo, kad amišai krikštijami tik suaugę. Krikšto metu pasirenka būti „paprastaisiais“. O iki tol ir į kiną nueina, ir alučio pageria, ir šiaip nevengia tų savo taisyklių laužyti. Buityje elektros ir telefonų nenaudoja, bet turi tam tikrų išimčių. Beje, tokius daiktus, kaip skalbyklė ar šaldytuvas jie taip pat turi, tik šie yra dujiniai kažkokie. Kalba vokiškai, o kitus vadina „anglais“. Seksas, vaikai, šeima –  dalykai sutvarkyti pagal griežtus krikščionių papročius. Bendruomenėje nėra jokio smurto. Šioje vietoje aš atsimenu realias žiniasklaidos žinutes. Oi idealizuota knygoje ši grupė(?), sekta(?), tiesiog bendruomenė.

O dabar šiek tiek apie rašytoją. Picoult knygos dažniausiai įtraukia. Parašytos paprastai, be jokių Nobelio premijos vertų įmantrybių. Tačiau aš jos – rašytojos – kiek sąmoningai nemėgstu. Kodėl? Nes erzina specialus manipuliavimas: „štai čia stabtelėkime ir pagalvokime apie gyvenimo prasmę“, „šioje vietoje atsiduskime ir pagalvokime apie neteisingą savo gyvenimą“, „o šioje vietoje pasipiktinkime mūsų visuomene ir baisiu pasauliu“. Nepaisant šito man „Paprasta tiesa“ buvo įdomi vien dėl galimybės žvilgtelėti į amišų pasaulėžiūrą. Aišku, aš darau prielaidą, kad autorė šiek tiek pasidomėjo jais ir žino daugiau nei aš. Taip pat man visada įdomu skaityti apie teismo procesus, ypač amerikietiškus. O štai perspausti jausmai kėlė juoką. Nes ar didmiesčio 39 metų advokatė, ar 19 metų amišų mergina, ar amišų vyras, ar šiaip vaikinas – visi myli beveik vienodai :).

O pati istorija? Jei ne paskutinis skyrelis tai sakyčiau, kad visai nieko. Bylos baigtis įtikinama. Neprailgo, juk perskaičiau per pusdienį.  Bet tas trumputis skyrelis viską sugadino. Nereikėjo. Aš būčiau norėjusi likti neteisi. Manau kiti akyli skaitytojai taip pat. O jei kada nors turėčiau galimybę pabendrauti su rašytoja, tai paklausčiau apie tą keistą šokinėjimą nuo trečio iki pirmo asmens. Kitose knygose dažniausiai, kai pereinama prie „aš“, tai tie skyreliai būna asmeniškesni, turi daugiau vidinių išgyvenimų. Čia gi „ji pasakė“ ir „aš pasakiau“ niekuo nesiskiria. Tai ir smalsu kam to reikia. Gal kažko nepastebėjau. Na ir dar lieka smalsu, koks gi veikėjų gyvenimas būtų po penkmečio :)

Oficialiai: Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina. Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.

Puslapių skaičius: 456
Knyga nuosava, gavau dovanų.
Perskaityta 2012 03 31

161(52) Jodi Picoult „Dešimtasis ratas“

161(52) Jodi Picoult „Dešimtasis ratas“

Jodi Picoult „Dešimtasis ratas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: tai, kad skaitau šūdinas knygas tikrai neatima teisės paburbėti, kad tokios rašomos. Nors lyg šiol nepatiko nei viena Picoult knyga, jos turi privalumą – skaitosi lengvai ir galvot nereikia. Todėl ir skaitau. Bet man regis autorei labai trukdo literatūrinio teksto rašymo bakalauras. Nes knygoj tiek nesąmonių… Štai tėvas visiškame šoke, panikoje, ir t.t., o stovi ir galvoja apie gintarėlius, apie drugelius ir bitutes… Štai vaikinas, 17 metų, girtas girtas, agresyvus, kaltinamas nusikaltimu, stovi ant tilto ir svaigsta, kaip jis gal nebepamatys tekančios upės… Nu atsiprašau, bet man atrodo dzin tiems septyniolikiniams tos tekančios upės, čiulbantys paukšteliai ir žydinčios gėlytės. Ypač tokiems, kurie žaidžia „vaivorykštę“ (vakarėlio metu, daug merginų (keturiolikmečių) išsidažiusių skirtingais lūpdažiais atlieka oralinį seksą visiems. Laimi tas, kuris surenka daugiausia spalvų). Kokios dar tekančios upės? O gal mes, lietuviai, tiesiog paprasti žmonės? Bet jau veikėjai kokie vėplos, ypač tėvai. Vaje. Beje, Picoul knygos vienodos. Skaičiusi dvi prieš tai, jau žinojau kuo baigsis šita.

Oficialiai: Keturiolikmetė Triksė Stoun – paprasta tarp draugų populiarumo siekianti mergaitė, tėvų – komiksų dailininko Danieliaus Stouno ir vietos koledže Dantės „Pragarą“ dėstančios Lauros Stoun – pasididžiavimas. Stounų šeima gyvena iš pažiūros ramų, kone idilišką gyvenimą. Tačiau pirmoji nelaiminga Triksės meilė ir mergaitę užgriuvusios nelaimės sudrebina ne tik jos, bet ir visų kitų šeimos narių gyvenimą, priversdamos prisiminti giliai užslėptus skausmingus praeities įvykius ir išgyvenimus. Bandydami padėti dukrai, mergaitės tėvai patys turi pereiti tikrus „pragaro ratus“, siekdami nugalėti praeities ir dabarties šmėklas ir prisikelti naujam gyvenimui.

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 03 18

132(23) Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

132(23) Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Taigi šiandien perskaičiau ir šitą smarkiai išreklamuotą reikalą. Pradėjusi skaityti maniau, kad gal ir nieko bus. Bet taip maniau tik pirmus 30 puslapių. Knygos struktūra erzinanti. Pabaiga visiška nesąmonė. Ne tik tai kas vyksta prieš epilogą, bet ir pats pats galas nei logiškas, nei įdomus. Ir veikėjai kažkokie nei šiokie, nei tokie. Šeimynėlė dar dar – su savais „pričiūdais“, tačiau visiškai nereikalingos advokato ir jo buvusios panos istorijos. Nieko nereiškia, nieko neduoda. Taigi knygą pavadinčiau pinigų kalimo mašinkėle. Beje, tai tik antra mano skaitoma autorės knyga, bet matosi esmė: lengvai skaitomas (gi kuo greičiau perskaitai, tuo greičiau bėgi naujos knygos pirkt) popsas prikištas visko, ką turi turėt bestseleriai.

Oficialiai: „Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?

Puslapių skaičius: 408
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 01 04

121(12) Jodi Picoult „Devyniolika minučių“

121(12) Jodi Picoult „Devyniolika minučių“

19Jodi Picoult „Devyniolika minučių“

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Nagi nagi, susipažinau su rašytoja. Gi dabar ant pop bangos :). Kaip rašytoja – eilinė. Jei man pakištų kokią S.Brown ar dar ką – neatskirčiau. Kaip istorija – aktuali. Mokykloje skriaudžiami vaikai. Labai aktuali. Tiesa bent jau mano mokykloje nebuvo elito iš sprortininkų ir šokėjų. Viskas buvo kitaip. Bet vistiek patyčios skaudu. Knyga labai amerikietiška. Žinodama ką jaučia vaikas, kurį skriaudžia, taip pat ir ką vaikas perėjęs į pop pusę, vistiek negalėjau suvokt nei vienų, nei kitų personažų. O visa kita skaitėsi lengvai ir greitai. Meilės yra, tai pasak mano mamos tai jau gera knyga :).

Oficialiai: Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis Anglijos miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis… O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą?

Puslapių skaičius: 560
Knygą paskolino mama.
Perskaityta 2009 12 11