Pagal
Žyma: Kristina Sabaliauskaitė

627(47) Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

627(47) Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Silva Rerum 3_72maxKristina Sabaliauskaitė „Silva rerum III“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nagi nagi, spėkit kiek kartų norėjau mesti šią knygą ir imtis ko nors kito? Kokius tris. Ir vis mane sulaikydavo mintis, kad pirmos dvi dalys labai patiko, kaip aš jomis gardžiavausi, kaip lengvai skaičiau tuos ilgus sakinius, kaip žavėjausi ir dūsavau, kad būna gerų rašytojų ir pas mus.

Vien iš pagarbos tam jausmui aš vis stūmiausi, stūmiausi, nešiausi knygą į tas aprašytas Vilniaus gatves, skaičiau ant suoliukų, skaičiau namie, pro langą žvelgdama į dažnai minimos Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus. Skaičiau skaičiau, ir visgi… Trūko man pirmų knygų siurbtuko. Gal todėl, kad pagrindinis herojus nebuvo įdomus, gal dėl to, kad čia nebuvo kažkokios įdomios istorijos, ar intrigos, tik gražūs vaizdai ir įspūdingi sakiniai.

Perskaičiusi supratau, kad knyga man patiko, tačiau nors lyg ir norėčiau dar kartą paskaityti pirmą dalį, šios trečios kartoti vargu ar kada užsimanysiu.

Oficialiai: Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Žymos sau:
KPS: 320
KE.
Perskaityta 2014 06 07

616(36) Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

616(36) Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tik „milijoną metų“ pakabojo knygos pavadinimas mano geidaraščiuose, ir žiū, radau bibliotekoje. Gi žinojau, kad jos nepirksiu. Nes tai trumpos istorijos. Nes trumpos istorijos mane liūdina. Jei jos geros – greitai baigiasi, o aš noriu dar. Jei jos blogos, arba dauguma blogų – jautiesi apgautas, tarsi autorius iškišo šlamštelio puslapiams užpildyti. Šitos istorijos iš tų pirmų. Tų, kurios baigiasi per greitai ir norisi dar. Skaityčiau kiekvieną su malonumu, net jei tai būtų ilgiausi romanai. Na beveik kiekvieną. Istorija apie nostalgijos apimtą žydą gal mažiausiai sužavėjo.

Trumpi pasakojimai, trumpas ir mano įrašas. Čia lyg ir turėčiau paliaupsinti Vilnių, bet gi visi ir taip žino, kad jis nuostabus miestas.

OficialiaiŠioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais.. 
Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – veikėjai tarsi iš šiandieninės mūsų aplinkos. Pasakojimas jungia ironiškas istorines patirtis, žmogaus ydų, iliuzijų sudužimo, meninės kūrybos principų apmąstymus. 

Knygos puslapių skaičius: 208
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 04 13

301(85) Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“

301(85) Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum II“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Keistas reikalas tas piaras. Regis jo tikslas yra skatinti žinomumą bei perkamumą, bet mane ir daugelį kitų knygų mylėtojų veikia atvirkščiai. Todėl turbūt nebūčiau skaičiusi Silvos, jei ne atsitiktinė proga tą padaryti nemokamai. O kad jau perskaičiau pirmą dalį, kuri paliko gerą įspūdį, ypač lietuviškame kontekste, tai ėmiausi ir antros. Juolab, kad irgi nepirkau. Nes nemėgstu pirkti knygų, kurių pirmos dalies neturiu, bet jau skaičiau. Ši dalis yra skaitymo, kaip proceso, gurmanams. Siužetas visiškai paprastutis, kad net nebaisu atpasakoti: yra Norvaišienė, kuri ištekėjusi už Norvaišos, bet jo po pirmos nakties nekenčia. O karo metais ištremiama į tolimą ūkelį. Dar yra Norvaišos teta Uršulė, kuri pirmoje knygoje užėmė pagrindinę vietą scenoje, su visais savo prisiminimais. Na ir dar yra žydas gydytojas gydantis Uršulę ir visus kitus. O tada dar yra maras ir karas. Ir Sabaliauskaitės menas. Nes na, vienas sakinys per visą mano skaityklės langą, o to nė nepastebėsi, nes jis toks lengvas lengvas. O maro aprašymų įtaigą palyginčiau su Suskindo „Kvepalų“ vaizdais. Bjauru, šiurpu, nepagražinta. Gera, įtikinama, neperdėta. O ko daugiau ir bereikia. Rekomenduoju.

Vienu sakiniu: vien dėl viršelio aš šią knygą norėčiau turėti popierinę.

Oficialiai: Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka… Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

Puslapių skaičius: 292
E-knyga.
Perskaityta 2011 08 27

91 Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

91 Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

silvaKristina Sabaliauskaitė  „Silva Rerum“

Puslapių skaičius: 286
Mano įvertinimas: 85/100

Oficialiai: Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į ranką?
Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindamaistorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai, neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.
Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Aš manau: šitą knygą užsimaniau perskaityti po atsiliepimo čia. Iki tol vengiau, nes lietuvių rašytojai man ne itin patinka. Iš anotacijos ir aprašymų tikėjausi kažko kito. Ala davinčio kodo, kur visi laksto dėl kažkokios silvos Vilniaus gatvėmis. Ir tas „Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius“ intirguoja, ir basilisko tikėjausi. O nieko negavau. Visgi jei žiūrint visiškai subjektyviai tai knyga man patiko. Nes daug lengviau įsivaizduoti veiksmą Stiklių gatvėje, nei kokioje ten Romoje. Ir sakiniai sudėlioti puikiai. Tiesa per daug romantizmo knygoje. Moterų vaidmuo per daug šiuolaikiškas. Nepaisant visko tikrai gera knyga.

Knygą paskolino Gerlinda.

Perskaityta 2009 10 07