Pagal
Žyma: Lars Kepler

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: susiklostė tokia tradicija, kad perskaitau dvi knygas ir aprašau ankstesnę. Taigi, dar lieka viena skoloje. :).

Šį kartą apie L. Kepler naujieną. Jono Linos istorija tarp mano pažįstamų sulaukė nemažai kritikos. Girdėjau, kad ten kažkas blogai su knygos vertimu, sklandžia kalba, aprašymai nuobodūs, dar kažkas negerai. Tiesą sakant nieko tokio nepastebėjau, nes knygos man taip įtraukė, kad būčiau skaičiusi net jei knygoje kas ištrintų kas antrą sakinį :). Sužinojus, kad pasirodė nauja knyga, labai knietėjo ją griebti, o tuo pačiu buvo ir baisu, nes čia visai ne tos serijos istorija.

Dar baisiau, nes čia net ne detektyvas, o aprašymas kalba apie visokias klinikines mirtis. Meh. Tačiau ėmiau, perskaičiau, patiko. Tai fantastinė knyga, tokia, kurioje nusikeliama į kitą pasaulį. Šiuo atveju, durys į tą pasaulį ir yra klinikinė mirtis. Paprastai tariant, kai tau sustoja širdis, tu patenki į kažkokį keistą senovinį (su naujų laikų smulkmenomis) miestą, iš kurio arba gali grįžti į savo gyvenimą, arba keliauti į mirties karalystę. Toks didelis laukiamasis. Patekęs į tą vietą, gauni žetoną – vizą, kurią gali perleisti kažkam kitam ir jei bus nuspręsta, kad tu gali grįžti į savo gyvenimą, tai į tavo kūne prisikels tas kažkas kitas. Mieste klesti mafija, nes juk visi nori amžino gyvenimo :). Vat į tokį pasaulį net kelis kartus patenka pagrindinė veikėja, kuri ten prisidirba tiek, kad tenka žaisti gyvybės ir mirties žaidimą.

Iš esmės man patiko. Turiu kelis nusiskundimus, bet kam jie rūpi, jei knyga mane įtraukia.

OficialiaiPagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą…
Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą… Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

755(12) Lars Kepler „Persekiotojas“

755(12) Lars Kepler „Persekiotojas“

persekiotojas3d2Lars Kepler „Persekiotojas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Paskutinę darbo dieną prieš šventes gi pasirodė ši knyga, pričiupau ir net išsižiojau kai jau Kūčių rytą ji atsidūrė paštomate. Ir nors aš knygų top rašau lapkričio 1 dieną, bet jei reiktų rinkti 2015 geriausią knygą tai sakyčiau – Persekiotojas! Taip, aš esu žanro gerbėja, autorių gerbėja, subjektyvi ir neadekvati. Kai kalba eina apie Joną Liną.

Ir šiaip perskaičius šią knygą apima depresija. Čia tas pats kas įsimylėti staigiai, tada dvi dienas būti eurofijoje, o tada tik pyst ir tave palieka. Nuostabu tiesiog, ane? Kaip galima rašyti taip retai ir tokias plonas knygas? M? Kada kada kada kita?

Na, o pasakojime tai daug visokių spragelių, man visada reikia loginių paaiškinimų, man nesuprantama kaip nusibadavęs ir sužalotas žmogus per kelias dienas taip atsistoja ant kojų. Man neįtikinama, kad piršto savininko tikrai nebėra bei jo radimo istorija. Bet velniop bet kokią spragą – neatsimenu knygos, kuri taip įtrauktų. Šis ir tik šis kriterijus man yra svarbiausias. Na tai kas, kad aš kaip visada paskaičiau galą ir žinojau kas yra blogietis. Vistiek skaičiau sulaikiusi kvapą.

Oficialiai: Policija gauna trumpą filmuką. Žmogus su kamera iš sodo slapta filmuoja moterį už lango. Kitą dieną ji randama žiauriai subadyta peiliu. Policija gauna antrą filmuką, bet nustatyti, kokia moteris nufilmuota jame, kol neįvyko nelaimė, nėra jokių galimybių. Aišku tik, kad veikia serijinis žudikas. Nelaimingos nužudytosios moters vyrą taip sukrečia žmogžudystė, kad jis ištiktas šoko sutvarko visus namus ir paguldo žmoną į lovą. Galbūt jis rado ką nors labai svarbaus, bet nelaimėlio būklė kliudo policijai jį apklausti. Pagelbėti kviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, tačiau tai, ką vyras papasakoja, verčia gydytoją meluoti policijai…

Žymos sau: KPS: 608, Kn, 2015 12 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

605(25) Lars Kepler „Smėlio žmogus“

605(25) Lars Kepler „Smėlio žmogus“

Lars Kepler „Smėlio žmogus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visur autorius (na aš žinau, kad tai pora, bet kadangi jau prisistato vienu slapyvardžiu, tai ir aš leisiu sau sakyti vienaskaita) yra lyginamas su Larsonu, kuris parašė „Milenium“ trilogiją. Nežinau nežinau, čia tik mano nuomonė, bet Larsonas tyliai sėdi rojaus kamputyje ir rūko dievišką cigaretę.

Keplerio knygos vis gerėja ir gerėja. Taip, šiek tiek lygi ir būna nesutapimų istorijoje, smulkių neatitikimų, detalyčių, tačiau nepaisant to, knygos labai įtraukia. O ši ypatingai. Brangusis, jau perskaitęs, pamatė, kurį puslapį skaitau. Išvirė arbatos ir sakė, kad netrukdys :). Ir man labai patinka, vis labiau ir labiau, Jonas Linas.

Knyga žiauri. Man atrodo, kad vietomis pamiršau kvėpuoti. Šiek tiek nuspėjama, bet net tai netrukdo versti ir versti puslapius. Tos elektroninės knygos jau antrą kartą iškrečia šunybę. Aš spaudžiu „toliau“, o to „toliau“ nebėra. Taigi, tie autoriai ne po knygų muges valkiotųsi, o geriau eitų rašyti kitos dalies!

Taigi, kaip jau ir sakiau, nors nuspėji ko laukti, nors randi smulkių neatitikimų, bet negali sustoti. O tai puiku!

OficialiaiŽvarbią žiemos naktį traukinio mašinistas ant tilto vos išvengia susidūrimo su jaunu vyru. Ligoninėje paaiškėja, kad smarkiai karščiuojantis, legionelioze sergantis Mikaelis Koler-Frostas jau prieš septynerius metus paskelbtas mirusiu. Jis, dingęs iš namų su seserimi prieš trylika metų, laikytas serijinio žudiko Jureko Valterio auka. Tiesa, neoficialiai. Komisarui Jonui Linai taip ir nepavyko įrodyti, kad Jurekas, prieš septynerius metus suimtas ir uždarytas griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyriaus izoliatoriuje, yra susijęs su daugybe kitų neišaiškintų žmonių dingimų. 
Kai komisaras ima tirti, kur buvo „mirusysis“ visus tuos metus, netikėti įrodymai priverčia atversti seniai pamirštą bylą. Tik šįkart laiko jie neturi. Kažkam teks įsismelkti į patologinio žudiko smegenis, kad ir kuo tai grėstų…

Puslapių skaičius: 592
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 02 16

572(96) Lars Kepler „Ugnies liudininkas“

572(96) Lars Kepler „Ugnies liudininkas“

Lars Kepler „Ugnies liudininkas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pagaliau ta knyga, kurios negalėjau padėti į šalį. Gerai, kažkada „Obuolio“ leidykla padovanojo kelias knygas ir pripratino prie gerų detektyvų. Pėdinau pirkti trečiosios Keplerio(ių) knygos ir turiu pasakyti, kad kol kas ji geriausia. Pvz., žudiko neatspėjau, nes: 1. buvo taip įdomu, kad neturėjau laiko pagalvoti kas jis; 2. buvo taip įdomu, kad pamiršau paskaityti pabaigą, ką kartais mėgstu padaryti.

Jonas Lina yra vienas mylimiausių mano detektyvų. Vos neįsimyliu, kai jis susirinkimo metu, kuriame svarstomas paties likimas, atsistoja ir išeina, nes jam labai prireikia patikrinti kokią mintį ir t.t. Nieko neaiškindamas. Ir šiaip jis fainas. Tikiuosi tie rašytojai prirašys dar daug.

Oficialiai: Flora Hansen apsimeta mediume ir verčiasi „bendravimu“ su mirusiaisiais. Po žiaurių žmogžudysčių paauglių globos namuose Hansen ima regėti keistai realistiškas vizijas. Ji praneša policijai, kad bendrauja su mirusia mergaite, bet į tai sureaguoja tik vienas detektyvas – Jonas Lina. Šis ilgiausiai užtrunka nusikaltimo, kuris atrodo akivaizdus, vietoje. Viskas liudija, kad globotinė Vikė Benet pasišalino vidurnaktį palikusi kruviną lovą ir plaktuką po pagalve. 
Pabėgo nuvariusi pakeleivingą mašiną su joje miegančiu keturmečiu berniuku. 
Ji laikoma vienintele įtariamąja, bet kodėl Hansen tvirtina, kad nužudymo įrankis akmuo, ne plaktukas? Kai detektyvas nusprendžia nepasitenkinti lengvais atsakymais, paieškos leidžia Jonui praskleisti mistikos šydą ir baigiasi susitikimu su žmogumi iš praeities.

Knygos puslapių skaičius: 592
Nuosava knyga.
Perskaityta 2013 10 06

426(99) Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

426(99) Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Būna tokių knygų, kurios įtraukia nuo pirmo sakinio. Ši nėra tokia. Skaičiau skaičiau pradžią ir niekaip negalėjau suprasti apie ką daina :). O toliau pasidarė įdomiau. Net pasitikrinau, kurioje vietoje. 80-tame puslapyje. Jei knyga tebūtų 200 ar 300 psl., tai būtų gaila, o kai prieš akis dar 500 lieka… Na galima tuos nelabai įdomius 80 ir atleisti.

Jonas Lina tampa mylimiausiu mano tyrėju (na kol kas jis rikiuojasi eilėje po Hūlės). Jis toks paprastas, mielas, ramus ir visada teisus. Taip taip, pamenu „Hipnotizuotoją“, kuriame Jonas priversdavo visus pasakyti „taip, tu buvai teisus“. Šioje knygoje jis nieko nevertė, bet visi kolegos žinojo – Jonas Lina yra teisus.

Skaitydama apie ginklų kontrabandą, viršūnėlių suokalbius ir intrigėles vis galvojau, kad trūksta įtampos. Nežinau, kodėl taip galvojau, nes vienu metu pastebėjau, kad esu visa įsitempusi. Ir čia jau po eilinės persekiojimo scenos, kurios tokios priverčiančios keiktis kaip nesiseka herojams.

Kas man itin nepatiko? Ogi vieta, kurioje pagrindinis blogietis reikalauja ištikimybės versdamas bučiuoti ranką. Na atsiprašau, bet jis ir taip jau buvo pakankamas šiknius, nebereikia to ala romantizmo, mieli rašytojai. Kaip ten bebūtų, tikiuosi ta švedų porelė prirašys dar daug knygų apie Joną Liną, o „Obuolys“ jas išleis.

Oficialiai: Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti, jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.

Puslapių skaičius: 592
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 07 23

392(65) Lars Kepler „Hipnotizuotojas“

392(65) Lars Kepler „Hipnotizuotojas“

Lars Kepler „Hipnotizuotojas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Pernai detektyvu-trileriu numeris vienas man buvo Larssono trilogija. Vienintelis jos minusas – per didelis populiarumas. „Hipnotizuotojas“ nėra dar tiek išreklamuotas. Gal niekada ir nebus. Tačiau tikrai tie pati įdomi. Greičiausiai ją skelbsiu šių metų trileriu numeris vienas :).

Visai neseniai skaičiau kitą tos pačios leidyklos, toje pačioje kategorijoje („skandinaviško detektyvo elitas) išleistą knygą „Užnuodytas kraujas“. Turiu pasakyti, kad „Hipnotizuotojas“ įtraukė labiau. Ir aš labai džiaugiausi, kad ji tokia stora. Bent porai dienų užteko. Tik norėtųsi kišeninio varianto, labai jau sunku nulaikyti.  „Užnuodytas kraujas“ – paprasta, lėta. „Hipnotizuotojas“ – detali, greita, kupina įtampos. Čia ir baigsiu lyginimus, nes jos net nepanašios. O štai į Larssono stiliuką tikrai „neša“. O tas elito knygas tikrai norėsiu skaityti jei bus leidžiamos.

Knygos ašis yra keli veikėjai: komisaras Jonas Linas, gydytojas Erikas kadaise tyrinėjęs hipnozės terapiją ir jo žmona Simona. Kaip anotacijoje ir rašoma, komisaras paprašo Eriko, užhipnotizuoti berniuką, kuris vienintelis liko gyvas po skerdynių. Erikas kažkada prisiekė tuo nebeužsiimti, tačiau padaro išimtį. O kažkas šį sulaužytą pažadą priima pernelyg rimtai ir nusprendžia visus nubausti. Kraupoka? Bet aš esu iš tų, kurioms patinka knygose trykštantys kraujo klanai. Paminėsiu ir vieną abejonę – kažkaip labai jau lengvai ten visi laksto, nors yra pridaužti mirtinai ir lovoje turi gulėti mėnesių mėnesius :)

Veikalas suregztas pagal geriausias įtampos kūrinių tradicijas: nenori sustoti, negali sustoti, nori skaityti kitą skyrių. Nors ir žinai, kad galiausiai viskas turi baigtis gerai. O gal ne?

Oficialiai: „kaip ugnis! Visai kaip ugnis!“ Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį. 

Puslapių skaičius: 624
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 01