Pagal
Žyma: Pirmykštė moteris

726(57) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Uolų prieglobstis“

726(57) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Uolų prieglobstis“

pirmyksteJean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Uolų prieglobstis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Dviprasmiški jausmai kyla šiai serijai. Iš vienos pusės knygos labai nuobodžios, autorė leidžia suprasti kiek daug ji domėjosi ir kokią autentišką aplinką sukūrė, tačiau visos kitos detalės (smulkmenos, muilo operos, 50 pilkų atspalvių ir kt.) sugriauna tą autentikos dvasią ir priverčia abejoti visa likusia dalimi.

Iš antros pusės gi įdomu skaityti, nes tai puiki socialinė, tik labai ištęsta, istorija. Paimtos šių laikų problemos, sudėtos į anų laikų aplinką ir gaunasi tokia meksikietiška flinstounų serija. Nagrinėjamos įvairios bėdos: patyčios, nepilnavertiškumo kompleksai, smurtas bei prievarta, tolerancija kitokiems ir t.t. Tai visada įdomu. Bėda ta, kad visai šiai serijai būdingas ištemptumas. Labai įdomu sužinoti kaip atrodė pintinė, bet ar būtina tą pasakoti kiekvieną kartą paminėjus pintinę? Šimtus kartų pasakojama kaip ten tuos arklius prisijaukino ir visokios kitokios detalės, kurias ne tik skaitėme tuo metu kai viskas vyko, bet jau ir girdėjome šimtus kartų pasakojant kitiems. Sutrumpinus visą seriją iki kokių trijų knygų manau būtų super knyga.

Oficialiai: Aila, Jondalaras ir jų prijaukinti gyvūnai pagaliau pasiekia Jondalaro gimtinę Zelandoniją ir susitinka su jo gentimi. Ailą stebina viskas: namai, įkurti stačiose uolose, papročiai, drabužiai, elgesys. Nors mylimojo artimieji priima šiltai, kai kam atvykėlė atrodo pernelyg keista ir gąsdinanti. Kas iš tikro ta svetimšalė, kalbanti su vilku ir savo arkliais? Kodėl ji taip aistringai gina plokščiagalvius ir vadina Gentimi? Atrodo, kad laiko juos… žmonėmis! Kaip visad, jaunajai moteriai teks pasitelkti visą savo išmintį, instinktus ir talentus, kad būtų priimta ir ne tik pasirodytų verta likti su Jondalaru, bet ir pelnytų Devintojo urvo bendruomenės pagarbą.

Žymos sau: KPS: 784, Kn, 2015 08 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

669(2) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

669(2) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

pirmykste_moteris_z1Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaičiau skaičiau, o brangusis vis erzino: ar dar neskauda riešo? Ar nenuspaudė kelių? Ar jau užaugo raumenys? Iš tiesų knyga nenormaliai stora ir sunki. Žinoma, kad ji ir originaliai stora, bet na vistiek leidykla pasistengia ja padaryti didesne ir brangesne.

Skaičiau ir nuolatos turėjau priminti sau, kad čia grožinė literatūra. Fantastika, autorės vaizduotė. Kad ir kaip ji įvaduose bandė aiškinti, kad labai domėjosi senovės pasauliu ir bandė nenutolti nuo galimos realybės, visgi jei imtum tuo tikėti, tai būtum kvailesnis nei gali būti. Taip taip, pirmykščiai žmonės ir žele gamindavo desertui, ir įdarytus pyragus kepė, ir 50 pilkų atspalvių jau buvo paskaitę ir žinojo vieną kitą įdomesnę sekso pozą.

Šiaip jau serija gana įdomi (jei priimi kaip flinstounus, o ne kad taip galėjo būti), bet būtent šia dalis tai man žiauriai nusibodo. Priminė kokį nors žiedų valdovą – eina eina eina eina. Ir dar čia kalniukas, čia gėlytė, čia upelis, eina eina eina eina, pamiega, gėlytė, upelis, upė, persikelia, išsidžiovina – būtinai visi rakandai išvardinami kuo rengėsi ir kaip nusirengė. Tada eina eina eina.

Nepaisant tokio nuobodulio visada būdavo įdomu skaityti Ailos ir jos draugo susitikimus su kitais žmonėmis.

Oficialiai:  Našlaitė Aila ir keliautojas Jondalaras palieka saugią mamutojų žemę prie Juodosios jūros ir leidžiasi į pavojingą ir iššūkių kupiną kelionę per visą žemyną į kromanjoniečių gyvenvietę dabartinėje Pietų Prancūzijoje, iš kur kadaise iškeliavo Jondalaras su broliu.
Odisėja suveda porą su įvairiais nepažįstamaisiais retai gyvenamose Europos lygumose. Vienus žavi atvykėlių sugebėjimai naudotis įrankiais ir „susikalbėti“ su žvėrimis, kiti šalinasi jų bijodami to, ko nesupranta, treti net kelia grėsmę gyvybei. Lydimi prijaukinto vilko, puikaus ristūno Lenktynininko ir kumelės Yhaha jie narsiai pasitinka tiek žiaurius priešus, tiek negailestingus gamtos išmėginimus ieškodami vietos, kurią galėtų pavadinti savo namais.

Žymos sau: KPS: 830, kn, 2014 11 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

591(11) Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Mamutų medžiotojai. 3 knyga“

591(11) Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Mamutų medžiotojai. 3 knyga“

Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Mamutų medžiotojai. 3 knyga“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą kokius penkis kartus prakeikiau. Nes labai sunku. Negalėjau net per Kalėdas vežtis kartu, nes užima maždaug trečdalį vietos skirtos kelioniniams daiktams. Dar ir ištęsta labai. Puikiausiai išsiverstų ir 400-tuose puslapių. Visgi tiek veiksmas, tiek papročiai, tiek visa kita yra išgalvota, tai nieko neprarastume praleidę upelių čiurlenimus.

Dėl tų išgalvojimų, tai vis turėjau priminti sau, kad tai nėra rekonstrukcinis romanas. Tai meilės istorija pirmykščių žmonių laikais. Savotiški Flinstounai. Tik automobiliukų ir televizorių neturi, o visa kitą autorė pavaizdavo tarsi šiais laikais :). Kaip tikra amerikietė, rašytoja palietė ir rasizmą, šiek tiek užsiminė apie homoseksualumą ir kt. prietarus, baimes ir netoleranciją.

Kita vertus, Auel rašo labai įtikinami. Tikrai galėtum pagalvoti, kad papročiai ir daiktai buvo būtent tokie ir ne kitokie :). Trūkumas tik tas minėtas ištęstumas, būtent dėl jo nesiimu knygų skaityti angliškai, turbūt mirčiau iš nuobodumo. Lietuviškoje versijoje moku nuskenuoti nereikalingas pastraipas.

Oficialiai: Žiema arklių slėnyje prabėgo nepastebimai. Aila išmoko išlikti viena, prisijaukino liūtą ir kumelę, išmoko šaudyti lanku, meistriškai įkurti ugnį, bet nenumaldė troškimo surasti Kitus, savuosius. Su likimo atsiųstu mylimuoju Jondalaru, šviesiaplaukiu gražuoliu, kurį išgelbėjo nuo mirties ir išgydė, moteris iškeliauja ieškoti žmonių. Jie susitinka su mamutojais, mamutų medžiotojais, žmonėmis iš kitos giminės. Gentis, pakerėta jos nepaprasto gebėjimo „susikalbėti“ su gyvuliais ir medžioklės įgūdžių, priima svečius prie savo židinio.
Nors tenka pratintis prie keistų papročių ir naujos kalbos, ausiai neįprasto klegesio, Aila susiranda pirmąją draugę, genties priglaustas maišytas kaip ir jos sūnus, vaikas skausmingai primena praeitį, o žavus juodaodis raižytojas Ranekas kelia naujus nepatirtus jausmus. Trauka, kurią jam jaučia, įplieskia baisų Jondalaro pavydą. Ledinę žiemą jauna moteris praleidžia neapsispręsdama, su kuriuo likti. Artėja pavasarinė mamutų medžioklė ir Ailai tenka rinktis gyvenimo draugą ir likimą: įsikurti prie Raneko židinio ar traukti su Jondalaru į nežinomą kraštą…

Knygos puslapių skaičius: 752
Knyga nuosava.
Perskaityta 2013 12 28

523(47) Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Arklių slėnis. 2 knyga“

523(47) Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Arklių slėnis. 2 knyga“

Jean M. Auel „Pirmykštė moteris: Arklių slėnis. 2 knyga“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visi skaitytojai žino tokią savoką, kaip „neskaitadieniai“. Tai štai. Man tokie. Išbrokavau kelias knygas tūnojusias mano geidaraštyje, o per pirmykštę moterį kasiausi ilgai ir beveik nuobodžiai.

Tai knyga, kuriai aš neskiriu maksimalaus įvertinimo, tačiau rekomenduoju (prieš tai būtina perskaityti pirmą dalį). Rekomenduoju, nes būtų įdomu su kuo nors pasiginčyti. O dėl ko ginčytis? Buvo gausybė vietelių. Priminsiu, kad autorė kažkur teigė (berods pirmos dalies pabaigoje, ar pradžioje), kad labai rūpinosi knygos realistiškumu. Iš gausybės aprašymų romanas tikrai pradeda panašėti į tikrą, tačiau labai labai daug dalykėlių man sukėlė abejones.

Žinote, mes visi darome prielaidas, kad vampyrų nėra. Todėl jei vienas rašytojas rašo apie šviesos bijančius, o kitas apie ją toleruojančius nemirėlius, tai nesistebime. Gi tai fantazija. Šios „urvinės“ knygos taip pat fantazija. Tačiau, jau minėjau, kad sukuria realumo įspūdi ir tas realumas ir kiša koja. Na neįtikins manęs, kad akmens amžiuje sekso scenos buvo tokios, kaip aistringiausiuose mūsų laikų meilės romanuose (jap jap, pozų kaita, visokie oraliniai, pirmo karto nuostabumas ir švelnumas ir t.t.), o tuo tarpu senieji neandartaliečiai gyvenantys visai šalia tai jau tiesiog gyvuliai. Neįtikino mane ir kitos smulkmenos.

O pati knyga balansuoja. Pirmoji dalis buvo pagaulesnės. Gal dėl to, kad vyko genties gyvenimas? Čia gi Aila viena bando išgyventi. Ir taip visą knygą. Kas antras skyrius pasakoja apie kitus veikėjus, bet ir ten veiksmas lėtokas. Įdomumas prasideda kai Urvinė sutinka kitą Urvinį :), trečiame knygos trečdalyje.

Beje, man labai gražus viršelis. Tik va lietuviški leidėjai savo skaitytojus įsivaizduoja gerokai pasportavusius ir „pakačialinusius“ rankų raumenis :).

OficialiaiNaujojo genties vado Braudo išvyta iš ją auginusios neandertaliečių genties, žiauriai atplėšta nuo sūnelio, žmonių dukra Aila traukia ieškoti naujų namų ir savųjų, mėlynakių šviesiaplaukių genties. Artėja žiema, moteris randa laukinių arklių slėnį ir ilgai negalvojusi jame pasilieka. Draugiją jai palaiko priglausta kumelaitė ir liūtukas. Jaunoji moteris moka rinkti maistą ir medžioti svaidykle, genties tabu bei draudimų nevaržoma laisvė leidžia išsiskleisti jos žmogiškam išradingumui. 
Tolimoje Zelandonijoje į kelionę per priešistorinę Europą ruošiasi broliai Jolandaras ir Tonolanas. Šis nori surasti Didžiosios Motinos Upės ištakas, o brolis Jolandaras trokšta pamatyti kitas gentis ir pasprukti nuo… vestuvių. 
Jų keliai susikerta vieną dieną, kai vienatvės ir žmonių ilgesio nukamuota Aila išgirsta šiurpų urvinio liūto riaumojimą ir… sužeisto žmogaus riksmą. Nepažįstamasis yra Kitas, toks kaip ji, žmogus. Aila jaučia baimę ir viltį, išsiilgusi artimo širdis pažįsta meilę ir atranda aistrą, kuri nulems žmonijos ateitį…

Puslapių skaičius: 736
Knyga nuosava.
Perskaityta 2013 02 17

[table id=36 /]

1Kainos surinktos 2012 02 17
2Siuntimo kaina = kaina už vienos knygos pristatymą Lietuvoje/į Lietuvą, renkantis pigiausią siūlomą siuntimo būdą.
3Bendra knygos ir pristatymo kaina perkant tik vieną šią knygą.
4Kaina versta į litus pagal valiutos.lt nurodomą kursą.