Pagal
Žyma: Sarah Jio

735(66) Sarah Jio „Paskutinė kamelija“

735(66) Sarah Jio „Paskutinė kamelija“

cdb_9789955237761-JIO_Paskutine-kamelija_72max_z1Sarah Jio „Paskutinė kamelija“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sakau, kad reikia imtis kokio triuko ir rinktis tik labai lengvas knygas. Gi šį mėnesį baigiasi mano skaitymo metai, bus vėl šiukšlynėlio gimtadienis, o dar nė septyniasdešimties knygų neperskaičiau. Gėda gėda. Mažiau žaidimus žaisti reikia.

O ką „Paskutinė kamelija“? Labai lengvas skaitaliukas vakarui. Apie Sarah Jio ir Jojo Moyes panašumą jau ne kartą kalbėjau. Iš viso gal ten ta pati autorė? Na vienu žodžiu knygos anotacijoje parašyta apie ką bus knyga. Pašokinėsim iš vieno laiko į kitą, atskleisime kelias paslaptėles ir tiek žinių. Rekomenduoju, jei ieškote neįpareigojančio romano su pusėtina pabaiga :).

OficialiaiAntrojo pasaulinio karo išvakarės. Viename Anglijos dvare auga paskutinis išlikęs ypatingos kamelijų veislės, žinomos kaip „Midlberio rausvoji“, medelis. Retų augalų vagis Filipas Praisas pasamdo amerikietę merginą, vardu Flora, mėgėją sodininkę, šį brangų augalą pavogti. Ji, apsimetusi vaikų aukle, patenka į dvarą ir siekia gauti trokštamą medelį. llgainiui čia ne tik užgimsta nauja meilė, bet ir ima vertis šiurpios paslaptys. 
Daugiau kaip po pusės amžiaus niujorkiečiai Adison ir Reksas Sinkleriai nutaria vasarą praleisti Anglijoje. Jiedu apsigyvena senajame dvare – jis dabar priklauso Rekso šeimai. Sutuoktinius sužavi nuostabus kamelijų sodas ir sudomina buvusios dvaro šeimininkės, visa širdimi mylėjusios augalus ir savo sodą, užrašai. Pamažu viena po kitos išaiškėja kraupios praeities detalės. Kas jas sieja su šių dienų paslaptimis?

Žymos sau: KPS: 392, Ke, 2015 10 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

698(29) Sarah Jio „Gegužės pūga“

698(29) Sarah Jio „Gegužės pūga“

Geguzes puga_7Sarah Jio „Gegužės pūga“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: man labai įdomu, kodėl leidykla knygą „Gervuogių žiema“ pavadino „Gegužės pūga“, kai tuo tarpu romane ne tik minimos gervuogės pusnyse, bet net ir autorės žodis apie tai yra.

Jau ne kartą minėjau, kad Sarah Jio ir Jojo Moyes yra tarsi rašytojos dvynės. Visos knygos tokios panašios, kad be patikrinimo nepasakyčiau, kuri kurią sukūrė.

Lengva vakaro istorija pasakoja apie porą nelaimingų moterų. Viena prieš 80 metų prarado sūnų, kita jau šiais laikais, neteko dar negimusio vaiko. Kaip tokiose knygose ir priklauso – abi susijusios. Kaip tokioms knygoms ir priklauso – pabaiga turėtų sugraudinti. Bet kur ten sugraudins, kai jau kažkelintą kartą skaitai pagal tą patį kurpalių kurtą romaną ir žinai ko tikėtis.

Oficialiai: Siatlas, 1933-ieji. Vieniša motina Vera Rėj pabučiuoja savo trejų metukų sūnų Danielių, linkėdama saldžių sapnų, ir išskuba į naktinę pamainą viešbutyje. Ryte, nors tai ir gegužės 2-oji, kąsniais drimba sniegas. Vera skuba namo žadinti Danieliaus, tačiau jo lovelė tuščia, o gatvėje guli sūnaus meškiukas…
Siatlas, mūsų laikai, gegužės 2-oji. Mieste vėl pūga. Siatlo laikraščio „Herald“ žurnalistei Klerei Oldridž patikėta užduotis parengti straipsnį apie pavasario pūgą. Domėdamasi šia tema ji 1933 metų laikraštyje aptinka Danieliaus dingimo istoriją – pasirodo, jos paslaptis taip ir liko neatskleista. Klerė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir netikėtai sužino, kad pati yra susijusi su Vera…

Žymos sau: KPS: 392, ke, 2015 02 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

672(5) Sarah Jio „Kovo žibuoklės“

672(5) Sarah Jio „Kovo žibuoklės“

kovo-zibuoklesSarah Jio „Kovo žibuoklės“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po itin patikusios knygos (šį kartą tai buvo Jo Nesbo) mane dažnai užklumpa neskaitadieniai. Visos krenta iš rankų, pabandau vieną, pabandau kitą, net nebepamenu, kokias, tik žinau, kad tarp jų buvo išliaupsintas Šiškino „Veneros plaukas“, gal kada kitą kartą. Na ir tada tenka gelbėtis itin lengvu turiniu, knygute, kurią galima skaityti ir nesigilinti, mintimis kartais nuklajoti į kairę, grįžti ir sekti siužetą toliau. Tokiais atvejais tinka Sandra Brown, Jojo Moyes, na ir va, jau su antra knyga paaiškėja, kad ir Sarah Jio.

Emilė išsiskyrė, žaizdų laižyti išvažiavo į salą pas tetą, ten rado dienoraštį su meilės istorija, o skaitydama sužinojo savo šeimos paslapčių. Ir banalu kaip du kartus po du, ir įtraukia pakankamai mano romantišką sielą. Išskyrus tai, kad knyga labai labai nuspėjama, neturiu ką blogo pasakyti. O ir gero neturiu. Tai tiesiog patrankų mėsa neskaitadieniams pramušti ir visai gi nieko.

Oficialiai: Rašytoja Emilė Vilson dvidešimties turėjo viską – sėkmę ir mylintį vyrą, tačiau laimė netruko sudužti į šipulius. Pasirašius skyrybų dokumentus ją apima neviltis. Kurti taip pat nėra įkvėpimo. Įkalbėta geriausios draugės, Emilė išvyksta aplankyti tetos. Viešėdama Beinbridžo saloje netikėtai atranda dienoraštį, datuotą 1943 metais. Dar didesnį Emilės susidomėjimą radiniu sukelia tetos nenoras kalbėti apie dienoraščio autorę Esterą. Suintriguota šeimos paslapčių ir dienoraštyje aprašomos meilės istorijos, Emilė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužinoti, kas toji Estera.

Žymos sau: KPS: 384, ke, 2014 11 21

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

634(54) Sarah Jio „Pajūrio trobelė“

634(54) Sarah Jio „Pajūrio trobelė“

pajurio trobele72maxSarah Jio „Pajūrio trobelė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Čia tokia knyga, apie kurias sakoma, kad nei gera, nei bloga. Iš tiesų stiliumi primena neseniai skaitytą Jojo Moyes, tik gerokai paprasčiau.

Graži meilės istorija vykusi karo metais tarp slaugės ir kareivio. Istoriją jau šiais laikais papasakoja senutėlė slaugė savo anūkei. Šios knygos didžiausias trūkumas tai nemokšiškas sąsajų prikaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia. Na čia tarsi išeitumėte pieno, kurio reikia katytei ir jus partrenktų gatvėje buvęs katytės šeimininkas, o ligoninėje pasirodytų, kad gydytojas yra jūsų pirmoji meilė… Na supratot apie ką… Dauguma tų „atsitiktinumų“ nutiko pabaigoje, tai bent negadino knygos.

Visgi šiuo gyvenimo periodu man patinka gražios meilės istorijos su laimę žadančia pabaiga :). Skaitysiu ir kitas autorės knygas.

Oficialiai1942-ųjų vasara. Abejodama dėl savo sprendimo tekėti Ana Kelovėj pasiryžta su drauge Kite išvykti į Bora Boros salą Ramiajame vandenyne dirbti karo slauge. Sujaudinta didžiausio gyvenime nuotykio ir atitolusi nuo sužadėtinio, ji netikėtai pajunta trauką paslaptingam kareiviui Vestriui. Ilgainiui jų draugystė išsiskleidžia lyg kinrožės žiedas, kurių taip gausu saloje. Kartu tvarkydami apleistą pajūrio trobelę, kuri, vietinių įsitikinimu, yra užkeikta, jie netikėtai tampa siaubingo nusikaltimo liudytojais… Netrukus Vestris perkeliamas tarnauti kitur. Ar jiedu dar susitiks? Ar bus išnarpliotas nusikaltimas? 

Žymos sau: KPS: 368, KE, 2014 06 24