Pagal
Žyma: Sergej Lukjanenko

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Atspindžių labirinto“ tęsinys. Bet man patiko tuo, kad knygos turi savo pabaigą. Turiu omenyje, kad nėra taip, kad baigiasi pirma dalis ir tu lieki nežinioje dėl istorijos tęsinio, kaip pvz., yra su „Vėjo vardu“ ar „Sostų žaidimais“. Čia gi buvo galima neskaityti antros dalies, jei nesinori. O man norėjosi.

Veiksmas vyksta po kelių metų. Daiveriai neteko savo galių, depresuoja, nuobodžiauja, o virtualiame pasaulyje atsiranda ginklas, kuris gali žudyti realybėje. Norėdami, kad šis nepasklistų visuomenėje, daiveris ir jo bičiuliai hakeriai vėl patiria gausybę nuotykių gilumoje. Ši knyga lėtesnė, labai per visas ausis smelkėsi autoriaus nacionalizmas ir rasizmas (ai, čia mėgsta jis, mėgsta), bet šiaip, visai įdomi. Na tik tiek, kad mane tie savigrauža užsiimatys pagrindiniai veikėjai vis dar nervina. Oi aš nabagėlis, oi, giluma, ką su manimi darai, oi vargšelis, oi oi, kaip čia reiktų gyventi, darbą gal susirasti, su žmona nebelabai einasi, oi oi, sapneliai baisūs. Tyčiuojuosi. Bet gi iš veikėjo tik. Gyva, reiškia autoriui pavyko mane sudominti.

OficialiaiDyptaunas – virtualusis mūsų pasaulio atspindys netikrame gilumos veidrodyje. Virtualiame pasaulyje viskas tikra: meilė, draugystė, neapykanta… Tik vieno gilumoje niekuomet nebuvo – tikros mirties. Tačiau dabar ir ji atėjo į Dyptauną…

Žymos sau: KPS: 303 Kę 2017 10 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš žinokite prisibijau aprašinėti fantastines knygas, nes po to subėga visokie fantastai ir pradeda mane barti, kad aš ne taip ką nors supratau, ar kaip man kažkas galėjo nepatikti, gi tas žiedo nešimas visai nenuobodus ir ten taip toliau. Na, bet ką, perskaičiau, tai perskaičiau. Reikia užfiksuoti.

Knyga susidomėjau po to, kai mano vyras pradėjo skaityti Ernest Cline „Ready player one“. Irgi apie virtualybę. Pradėjau ir aš, skaičiau skaičiau ir taip nuobodu buvo… O po to išgirdau, kad yra kažką Lukjanenko parašęs. Na Lukjanenko seksistas, rasistas, putinistas, bet negali apkaltinti jo nuobodumu. Na kartais, truputį.

Tai va, knyga pasakoja apie tai, kad atsitiktinumo dėka išrasta programa, kuri virtualią realybę paverčia labai realistiška. Tiesiog būdamas ten tu negali atskirti tikrovės nuo žaidimo. Jauti skonį, skausmą ir t.t. Tačiau žinoma suvoki, kad nemirsi jei tave nušaus, o tiesiog būsi išmestas į realybę. Pasaulis sukurtas gana įdomiai. Visokie hakerių įsilaužimai vaizduojami, kaip realūs nuotykiai. Bėgi nuo drakono, neši obuoliuką, o iš tiesų kopijuoji failą ir grūmiesi su apsaugos programomis. Žmonės patekę į virtualybę iš jos išeiti paprastai negali. Smegenys nesuvokia, kad reikia tik nusiimti virtualius akinius. Jiems reikia kompiuterį, kad ir netikrame pasaulyje, bet atrodančiame kaip tikras, į kurį įvestų kodą. Tačiau yra daiveriai, maža grupelė žmonių, kurie gali išeiti iš virtualybės kada užsimanę. Apie vieną daiverį ir jo nuotykius ir pasakoja knyga. Didelė jo veiksmo dalis vyksta „Doom“ tipo žaidimo labirintuose kovojant prieš montsrus ir kitus žaidėjus. Na supratote, daug įdomaus pasaulio ir nuotykių.

Lukjanenko herojams labai būdinga savipsa. Ir kaip mane ji erzina! Gi norisi sakyti, kad Lioška tu, atsipeikėk, nustok zyst, kas tau gyvenime blogai! Tačiau visumoje smagi knyga. Tiesa, pabaiga tai tokia ne itin. Per daug jau tos saviplakos.

Oficialiai: „Atspindžių labirintas“ – tai knyga, kuri beveik dvejus metus niekam neužleido pirmosios vietos Rusijos bestselerių sąraše. „Atspindžių labirintas“ – tai virtualioji realybė, iš pirmo žvilgsnio visai kitokia, nei mus supantis pasaulis. Tačiau ar taip gali būti? Ar mes į naują, kompiuterinių technologijų sukurtą pasaulį iš realybės atsinešime tik šviesiąsias mūsų gyvenimo puses? Atsakymo į šį bei daugybę kitų klausimų ieškokite „Atspindžių labirinte“…

Žymos sau: KPS: 289 Kę 2017 10 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

635(55) Sergej Lukjanenko „Genomas“

635(55) Sergej Lukjanenko „Genomas“

genomasSergej Lukjanenko „Genomas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labai keista, aš dar neskaičiau fantastinės knygos, kuri man nepatiktų, tačiau prie jų kažkodėl nesiveržiu. Taip netyčia truputį paskaitau, pvz., dabar užsimaniau po saldžių meilės romanėlių. Ko nors labiau ciniško ir pagalvojau, kad gal ponas Lukjanenko šioje vietoje nepaves. Pasitikėjimo neapvylė.

Lukjanenko knygos būna geresnės ir blogesnės, įdomesnės ir nuobodesnės, bet veikėjai visada man patinka, truputį savipisos, šiek tiek cinizmo ir avantiūrizmo. Kas man nepatiko? Gal tas seksas su paaugliuke. Kažkoks nereikalingas. O be to, tai puiki, lengva knyga. Ne per stora, įvykių beveik nėra, visą cinkelį sudaro veikėjai, pvz., klonuotas ir modifikuotas Šerlokas Holmsas :), genų inžinieriaus sąmonė uždaryta kristale, Caigos, dar pasaulio idėja ir smulkmenos (vaniliniai spirgai!).

OficialiaiKeistas tolimos ateities pasaulis, kuriame žmonės dar prieš gimimą užprogramuojami būti ypatingais “profais”. Keistas kontraktas, pasiūlytas jaunam kapitonui profui; pernelyg keistas, kad nebūtų įtartinas. Keistas žvaigždėlaivio ekipažas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo surinktas atsitiktinai, bet, pažvelgus atidžiau, galima pastebėti tam tikrą paslaptingą sistemą. Kažkas turi atsitikti. Ir atsitinka. Kažkas baisaus. Bet ne tai, ko visi laukė…

Žymos sau: KPS: 317, KE, 2014 06 29

374(47) Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

374(47) Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: pirma: mane atbaido knygos su užrašais „Tolkieno mokiniai“ mat aš jo visai nemyliu.
antra: mane atbaido knygos, kurias parašė du ar daugiau autorių, ypač jei vieno pavardė yra garsi.
trečia: mane traukia žodis „drakonas“, tada tikiuosi ir trolių ir nykštukų ir kitų gerų dalykų.
ketvirta: knyga labai neišbaigta, skysta, siužetas neverčia skaityti kol baigsi.
penkta: čia yra labai gerų bajeriukų.
šešta: man labai patinka tas magijos pasaulis sumišęs su įprastu – traukiniai ten visokie ir t.t.
septinta: nugis susižavėjau kačių klanu.
aštunta: kai atmeti visus neigiamus dalykus lieka visai fun.

Oficialiai: Yra pasauliai, kur saulė žalia, o smėlis juodas. Yra – kur kalnai iš skambančio krištolo, o upės plukdo tyro aukso vandenį. Yra tokie, kur sniegas kraujo spalvos, o kraujas – baltas kaip sniegas. Yra pasauliai, kur pilys nenoriai užleidžia vietą milžiniškiems daugiaaukščiams, o yra ir tokie, kur daugiaaukščiai jau seniai pamiršti, o ant jų griuvesių kyla naujų pilių sienos. Yra pasauliai, kur saulė geltona kaip drakono vyzdys, žolė žalia, o vanduo skaidrus. Tenai į žydrą dangų kyla akmeninės pilys bei betoniniai statiniai, ten paukščiai veržiasi aukštyn, o žmonės šypsosi vieni kitiems. Išmušė lemties valanda ir Vidurio Pasaulis pašaukė žmogų iš Išvirkščio Pasaulio. Mirtinose grumtynėse su Keturių Stichijų burtininkais, jis privalo užvaldyti magišką Galią ir atlikti neįtikėtiną misiją.

Puslapių skaičius: 368
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2012 03 28

253(37) Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

253(37) Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kaip šiandien tariau, taip ir padariau – užbaigiau sargybų reikalą. Jei pirma bei antra dalys buvo labiau supažindinančios, tai trečia ir ketvirta – nuotykinės. Trečioje pasakėlės, o ketvirtoje nuotykiai tokie rimtesni gal… Visai patiko. Gaila tik, kad rašytojas turėdamas tokį talentą priversti kikenti, darė tai pernelyg retai. Bet gerai, kad darė. O šiaip tai visos knygos tokios dėkingos. Gali baigtis, o gali ir ne. Taškas sargyboms, arba dar penki tomai. Šiam kartui užteks.

Vienu sakiniu: o kai pagalvoju, kiek jau visokių vampyrinių knygų perskaičiau…

Oficialiai: Škotija, Edinburgas. Slaptieji požemiai ir kraupi žmogžudystė, kurios paaiškinti negali nei Dienos, nei Nakties Sargybos, nei pati Inkvizicija. Akivaizdu tik tiek, kad iššūkis mestas. Kas išdrįso? Nejaugi yra jėga stipresnė už visą Šviesiųjų, Tamsiųjų ir Inkvizitorių Galią. Nejaugi legendinė Paskutinė Sargyba???

Puslapių skaičius: 309
eknyga
Perskaityta 2011 04 20

252(36) Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

252(36) Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: trečioji sutemų dalis man patiko labiausiai, tačiau turiu pripažinti, kad ji vaikiškiausia. Čia sutiksim ir vilkų užpultus vaikus, kuriuos išgelbėja piktoji, tačiau nepikta ragana, čia ir šikšnosparniais pasivertę vampyrai lekioja, yra juokingų užkeikimų – užlašinkite 12 lašų kraujo… Trūksta tik vienaragio. Pagrindinis herojus vis dar bėdavoja temomis gėris vs blogis, ir niekaip nesusitaiko su tuo, kad tai vienas ir tas pats. Mane vis dar erzina lyrika (dainų žodžiai), bet šioje knygoje jų mažiau. Vis dar juokina blogasis magas, o šioje dalyje ir dar vienas juokingas veikėjas atsirado. Šiaip nusibodo man jau tos sutemos, bet perskaitysiu ir ketvirtą (ar ji paskutinė?) dalį, ką jau čia.

Vienu sakiniu: atomazga buvo per silpna tokia „Didžiam fantastui“.

Oficialiai: Gimęs žmogumi – negali tapti Kitu. Taip buvo visada. Būtent ši aplinkybė palaikė pasaulyje pusiausvyrą tarp Tamsiųjų ir Šviesiųjų magų, tarp nakties ir Dienos sargybų. Tačiau, atrodo, jog šią pusiausvyrą kažkas suardė. Kažkas, ko gero ,turi tiek Galios, kad sugeba paprastą žmogų įšventinti Kitu. Mirtinai persigando visi – ir Šviesieji, ir tamsieji, o ypač – Inkvizicija…

Puslapių skaičius: 223
eknyga
Perskaityta 2011 04 20

251(35) Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

251(35) Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Tai sargybinuosi toliau. Dieniniai sargybiniai patiko labiau už naktinius. Gal čia tas antras autorius kaltesnis? Gi šitoje knygoje ir meilė karštesnė ir aistros rimtesnės. Vienintelis dalykas, kuris mane per abi dalis baisiausiai užkniso tai ta poezija. Nu kam jos reikia? Pastovaus to dainų citavimo ir pritempinėjimo iki situacijos… O šiaip – Dienos sargyba – tamsa. Kaip ir priklauso – tamsiukai daugiau simpatijų susilaukė.

Oficialiai: Naktiniai miesto gatvių medžiotojai. Vilkolakiai ir vampyrai, raganos ir raganiai. Tie, kurie gyvenimo pilnatvę jaučia tik prieblandai užslinkus, tie, kurie suvokia, kad Tamsa šiame pasaulyje lygiai taip pat reikalinga, kaip ir Šviesa. Turbūt jau žinote Nakties Sargybos istoriją? Tuomet dabar išklausykite ir Dienos sargybinių. Paklausykite, ir jums pasipasakos prakeiktieji bei atstumtieji. Gal tada suprasite – ne viskas taip vienareikšmiška amžinajame Gėrio ir Blogio kare…

Vienu sakiniu: kodėl visada blogis pateikiamas patraukliau?

Puslapių skaičius: 322
eknyga
Perskaityta 2011 04 15

250(34) Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

250(34) Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Nežinau kuo, bet knyga man priminė Maksą Frajų. Turbūt savo nuotaika ir keliomis siužetinėmis linijomis viename. O šiaip įdomu, patrauklu, gera skaityti. Nors „Juodraštis“ patiko labiau, bet ir sargyba nenuvylė. Tiesa, pabaiga kiek erzino. Kiek gi galima dejuoti galvojant Blogis vs Gėris :). Atsakymo gi nebūna! Nereikia net magu būti, kad tai žinotum. Nepaisant kelių smulkmenėlių čia fantastikos nėra labai daug. Daug daugiau pagalvojimų apie pusiausvyrą. Dedu pliusą už paprastą stiliuką ir gražų sutemų pasaulį.

Vienu sakinių: e skaityklės išsikrauna maždaug toje vietoje, kur filmuose būna reklama.

Oficialiai: Užslinkus nakčiai gatvėse baisu. Tačiau baimė kausto ne todėl, kad ima siautėti nusikaltėliai ar maniakai. Kai užslenka naktis, į gatves medžioti išeina tie, kurie vadina save kitais. Tai – vampyrai ir vilkolakiai, burtininkai ir raganos. Tie, Kiti, saulei nusileidus, įgyja ypatingas galias. Tų, Kitų, nesužeidžia įprasti ginklai. Gerai dar, kad „naktinius medžiotojus“ jau daugelį amžių prižiūri Nakties Sargyba. Nakties Sargyba kovoja su Tamsos išperomis, tačiau negali pažeisti Sutarties, pasirašytos kitados tarp Šviesiųjų ir Tamsiųjų…

Puslapių skaičius: 315
eknyga
Perskaityta 2011 04 11

249(33) Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

249(33) Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  Nedažnai aprašau knygą praėjus kelioms dienoms nuo perskaitymo, tačiau gi įspūdžiai dar neišblėso. Visų pirma tai nevertinu „Švarraščio“, kaip atskiros knygos. Man tai tėra „Juodraščio“ tęsinys, antra dalis, ta pati knyga, tik tolimesni skyriai. Juolab, kad ir prasideda toje pačioje vietoje, kurioje baigėsi ana. Tai va. Patiko ir ši. Tiesa, kai kuriose vietose skeptiškai kilstelėjau antakį… Robotas, kuris išvaizda primena Volkovo medkirtį? Ne angelas sargas, kurs atrodo, kaip angelas? Jorkšyrų terjerai žudikai? Ai nesvarbu, užtat linksma knyga ir herojus fainas.

Vienu sakiniu: herojus patogiai užmiršo, kad žadėjo, jog jei ten vienoj vietoj išsigelbės tai mes rūkyti.

Oficialiai: Iš pradžių perskaitėme „JUODRAŠTĮ“, romaną, kuris užvaldė šimtų tūkstančių žmonių širdis ir protus.
Nūn žmogus, ištrintas iš šio pasaulio, vargais negalais sugebėjo sutraukyti grandines, prikausčiusias jį prie kito pasaulio. Žmogus lyg ir laisvas – tačiau buvę valdovai nepaliauja jį medžioti.
Likimo „JUODRAŠTIS“ parašytas ir perskaitytas.
Išmušė „ŠVARRAŠČIO“ valanda…

Puslapių skaičius: 304
eknyga
Perskaityta 2011 04 02

248(32) Sergej Lukjanenko „Juodraštis“

248(32) Sergej Lukjanenko „Juodraštis“

Sergej Lukjanenko „Juodraštis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Tai jei jau mano repertuare pasitaiko orvelai, vonegutai, strugacikiai ar bulyčiovai, tai turbūt niekas nenustebo, kad ir Lukjanenkai pagaliau atėjo eilė. Knyga labai patiko. Beje, prisiskaičiau internete, kaip rašytojas supopsėjo, nusivažiavo ir t.t. Aham, nieko apie tai nežinau. Kadangi tai pirma mano skaitoma autoriaus knyga, tai ir lygint neturiu su kuo. Sakot, kad kitos geresnės? Reiks paskaityt tada. O šitą skaitydama daug juokiausi. Nu tokios mielos tos buitinės scenos, kaip vajė vajė niekas manęs neprisimena ir dar bobą nužudžiau, tai reikia išgerti. Arba, oba, atidariau duris į jūrą, tai varom alaus pagert. Smaguva. Tai jau numanot, kad einu skaityti „švarraščio“ :).

Vienu sakiniu: kartais turiu įtarimą, kad rusai yra geriausi fantastai.

Oficialiai: TAVO bute gyvena svetimi žmonės…
TAVO darbo vietą užėmė kitas…
TAVĘS nepažįsta nei draugai,
nei mylima moteris…
TAVE užmiršo net tėvai…
TAVE BAIGIA IŠTRINTI IŠ ŠIO PASAULIO…
KAS???

Puslapių skaičius: 221
eknyga
Perskaityta 2011 04 01